23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/09
Permainas pradėjo nuo genetikos
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Genetika, šėrimas ir ūkio valdymas - tai trys banginiai, ant kurių laikosi Tomo Raudoniaus pieno ūkis. Ir ne šiaip sau laikosi - tai vienas produktyviausių šalies pienininkystės ūkių.

Praėjusiais metais T. Raudoniaus specializuotame pieno ūkyje (Šilalės r.) vidutinis primilžis iš karvės siekė beveik 10,2 t 4,49 proc. riebumo ir 3,24 proc. baltymingumo pieno. Apmaudu, bet dėl pieno krizės šiemet teko priimti skausmingą sprendimą - mažinti primelžiamo pieno kiekį, nes kiekvienas kilogramas reiškia papildomus nuostolius.

Nepaisant pastarųjų metų sunkumų, Raudonių ūkį galima vadinti pavyzdiniu: sveika ir produktyvi holšteinų veislės karvių banda, puikios jų laikymo sąlygos, jaunas, perspektyvus ir kvalifikuotas darbuotojų kolektyvas bei daug žinių sukaupęs verslus ūkio savininkas.

Pienininkystės paslapčių mokėsi fermoje

Tomas ūkininkauti pradėjo 2007 metais. „Atėjau į ūkį padėti tėvams. Jiems vieniems jau buvo sunku, o aš, pareigos vedinas, norėjau jį pakylėti, pagerinti. Prasidėjo investiciniai projektai. Kažkas gavosi", - šypteli jaunas ūkininkas, turintis Kauno technologijos universiteto diplomą - jis baigė maisto produktų technologijos ir vadybos studijas.

Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs, pačiam teko visus būtinus darbus dirbti ir ūkyje, ir fermoje. Tas laikas buvo pašvęstas tik ūkiui - mokydamasis ūkininkauti Tomas fermoje leido didžiąją paros dalį. Bet dabar moka viską: karves melžti, šerti, prižiūrėti, padėti veršiuojantis, rūpintis jų sveikatingumu - norėdamas suprasti, kaip ir kas vyksta fermoje, jis perėjo visas grandis. Poreikį mokytis ir dirbti kartu su visais paskatino ir kai kurių darbuotojų požiūris. „Iš pradžių lyg jaučiau žmonių pasipriešinimą, neva aiškinu jiems, kaip dirbti, nors pats nieko nesuprantu. Sakydavo, tai ir padaryk pats. Imdavau ir padarydavau... Tai padėjo, priekaištų nebeliko. Kai pats moki visus darbus, ūkio darbuotojai tavimi greičiau patiki", - Tomas ūkyje išmoko ir gyvenimo pamokų.

Tas sunkus mokymosi laikotarpis padėjo tvirtus pamatus ateičiai. Tomo teigimu, vakariečiai visą gyvenimą taip ūkininkauja - dirba patys, nes darbo jėga pas juos brangi. Tokiame ūkyje jie beveik nesamdo žmonių.

Pradėjęs ūkininkauti be didesnės patirties, Tomas iškart suprato, kad turi mokytis, nes teorija nėra laužta iš piršto, ją ūkyje reikia taikyti kartu su praktika. Todėl pirmiausia stengėsi rasti jam labiausiai tinkamų teorinių žinių ir jomis pasinaudoti praktikoje. Daug ką reikėjo koreguoti, ne viskas ūkyje pasiteisino. Pradedančiam ūkininkui tuo metu labai padėjo nepriklausomas konsultantas Kastytis Litvinas, iš jo įgijo ir teorinių, ir praktinių žinių. Tomas juo labai pasitikėjo, tačiau visą informaciją apie genetiką, šėrimą ir pats analizavo, gilinosi, kas, kaip ir kodėl vyksta.

Kai Tomas suprato svarbiausias ūkininkavimo pienininkystės ūkyje tiesas ir jas pritaikė praktikoje, rezultatai pranoko lūkesčius.

Naudoja kelių bulių spermą

Kad bandos genetikoje kažkas negerai, Tomas sakosi supratęs vos pradėjęs ūkininkiauti. Sėklinti karves atvažiavęs sėklintojas klausdavo, ką naudoti - mėsinio ar pieninio buliaus spermą? Jeigu pieninio, tai daugiau klausimų nekildavo, o jeigu mėsinio, tai būdavo pateikiamas dar vienas - belgą, herefordą ar angusą?

„Supratau, kad į pieninės bandos gerinimą nekreipiame jokio dėmesio, tokia tada buvo bandos genetika", - apie išmoktą pirmąją pamoką pasakoja Tomas. Kai neteisingai pasirinko ir pirmąjį pieninį bulių reprodukcijai (pasirodė, kad tai nebuvo bulius gerintojas), štai tada iš esmės pradėjo gilintis į genetiką. „Tai užgavo mano ambicijas, nutariau, kad daugiau manęs neapgaus. Taip atsiradau Lietuvos galvijų veisėjų asociacijoje, pradėjau konsultuotis su K. Litvinu, kurio paaiškinimai buvo logiški, suprantami", - apie pažintį su karvių genetika pasakoja T. Raudonius.

Jis net pernelyg smulkmeniškai į viską žiūrėjo, bet tai pasiteisino. Dabar ūkininkas džiaugiasi, kad kažkada, kai vidutinis primilžis iš karvės nesiekė 6 t per metus, o gyvulių sveikatingumas buvo prastas, jis nusprendė naudoti kelių bulių spermą. Juk vienai karvei reikia vienokių savybių, kitai - kitokių. „Prastesnes karves sėklinome su belgų mėlynųjų sperma, o už veršelius gautus pinigus skirdavome brangesnei pieninių bulių spermai pirkti", - taip Tomas gerino melžiamų karvių genetiką. Dabar visa jo banda - holšteinų veislės.

Raudonių ūkyje taikomas dar vienas bandos gerinimo būdas - nuo 2008 m. kartą per mėnesį į ūkį atvažiuoja vertintojas įvertinti pirmaveršių. Taigi ūkis turi visus svarbiausius duomenis apie karves.

„Ūkio valdymo programa apskaito pieno kiekį, produktyvumo kontrolė ištiria baltymus ir riebalus, matome karvių sveikatingumą ir iš visų šitų duomenų žinome, ko kuriai karvei trūksta, planuojant aukštos veislinės vertės palikuonį. Jeigu trūksta pieningumo, imame spermą buliaus, kurio paveldimos savybės yra didinti pieno kiekį. Jeigu karvė labai produktyvi, tuomet turi būti labai geros jos reprodukcinės savybės, tvirtos kojos, geras eksterjeras", - pagal tokius kriterijus ūkininkas renkasi reproduktorių.

Vakariečių bandos, pasak jo, pagal genetiką stipresnės. Kad turėtų tokį produktyvumą, koks ūkyje pasiektas praėjusiais metais ir šių pradžioje (10,8 t), su karvėmis tenka dirbti daugiau, jos yra lepesnės ir silpnesnės, palyginti su kitų Europos šalių ūkių bandomis. Todėl T. Raudonius ir samdo nuolatiniam darbui veterinarijos gydytoją, kad būtų galima laiku pastebėti visas problemas. Vis dėlto jis tiki, kad karvių genetika dar gerės ir išlaidos priežiūrai mažės.

Genetikai ūkyje skiriama 1 proc. nuo visų išlaidų. Įvertinus visą jos naudą, Tomo manymu, tai nėra daug. „Kuo daugiau nori melžti pieno, tuo svarbesnį vaid menį atlieka genetika, jos įtaka didėja ir labai produktyvios karvės gebėjimui apsivaisinti. Melžti 9-10 t pieno iš karvės, neturinčios geros genetikos, neapsimoka, tai yra per brangu - reikia daug priežiūros, didelė karvių kaita", - tegia T. Raudonius.

Per kelerius metus jo karvių eksterjero įvertinimas pakilo nuo 74 iki 80 balų. Sėklinimas geresne sperma pasiteisino - atvedamos geresnės genetikos telyčaitės. Tomas pats padarė naudojamų bulių Var Calano ir Jobess analizę - skaičiai atitiko jų tarptautinį įvertinimą. Jobess labai kelia produktyvumą, Var Calano - ilgaamžiškumą, vaisą. „Skaičių analizavimas natūroje pavirsta verte. Banda nuo 2008 metų, stabiliai ją gerinant, jau priartėjo prie optimalios", - ūkininkas patenkintas darbo rezultatais.

Sėklinimo koeficientas - 1,9. Ir šį rodiklį pastaruoju metu pavyko pagerinti, tai dar vienas įrodymas, kad banda artėja prie europinio lygio.

Šiuo metu Raudonių ūkyje yra 180-190 melžiamų karvių, kartu su užtrūkusiomis - per 200. Dar auga apie 180 telyčaičių pakaitai. „O telyčaičių vis daugėja, nes daug sėkliname su seksuota sperma. Jeigu išgyvensime krizę, banda galės greitai plėstis", - paaiškina Tomas.

Nors yra nuomonė, kad holšteinų veislės karvės yra trumpaamžės, T. Raudonius tai neigia - ūkyje jos gyvena daugiau kaip 3 laktacijas. „Bet jeigu mes nepasirūpinsime holšteino karvės tinkamu šėrimu, duosime jai apie jonines šienautą žolę, tai ne ji pati numirs, o mes priversime ją anksčiau laiko į Rietavą važiuoti", - teigia ūkininkas.

Srutas apdoroja bakterijomis

Pašarams ūkyje skiriama apie 250 ha žemės, iš jų 80 ha tenka kukurūzams. Kukurūzus augina trečius metus. „Daugelis mus gąsdino, kad šioje žemėje neužauginsime kukurūzų. Bet kai pamačiau, kad net Lazdijuose, smėlyje, kukurūzai auga ne tik silosui, aš drąsiai ėmiausi juos auginti. Tai visiškai pasiteisino", - dar vienu savo sprendimu džiaugiasi T. Raudonius.

Kukurūzų silosas yra 20 proc. pigesnis už žolę, jau nekalbant, kad silosuoti tranšėjoje yra gerokai pigiau negu į ritinius sukti žolę. Be to, kukurūzų silosas vertingesnis, išsprendžia užtrūkusių karvių kalio balanso problemą.

Žolynus Tomas kas kelerius metus atnaujina, juose vyrauja varpinės žolės (svidrė, eraičinsvidrė) - tai lengvai virškinamos, turinčios daugiausia energijos, 16-19 proc. baltymų sausojoje medžiagoje žolės.

Ūkininkas pasidžiaugė, kad šiemet žolei augti sąlygos buvo idealios, liepos pabaigoje nušienavo ją trečią kartą. Žolynus anksti pavasarį tręšia azotu, laisto srutomis. Šias apdoroja specialiomis bakterijomis, kurios organinę masę perdirba į greičiau ir lengviau augalo pasisavinamus organinius junginius. „Taip apdorotos srutos davė efektą. Derlius - ir ankstyvas, ir geras", - sako Tomas.

Ūkininkas išmoko ir šėrimo racioną pats sudaryti. Bet dėl laiko stokos vis dar naudojasi konsultanto paslaugomis, o atitinkamas korekcijas daro ūkyje dirbanti jauna vetertinarijos gydytoja Danutė Zandovaitė. Tomas patenkintas, kad ji taip pat mėgsta gilintis, ieško problemos priežasties ir ją sprendžia, o ne pasekmes naikina. „Šiemet virusas buvo į bandą įsisukęs, bet veterinarijos gydytoja laiku jį pastebėjo ir padėjo išvengti didelių nuostolių", - giria jaunąją specialistę ūkio savininkas.

Telyčaites sveria kas mėnesį

Tomas didelį dėmesį skiria ir gyvulių laikymo sąlygoms. Ūkyje beveik kasmet iškyla po naują tvartą, dabar jų yra penki. Vienas jų - telyčioms - pradėjo veikti rugpjūtį.

Tai šalto tipo ir labai šviesus tvartas, kurio idėją Tomas pamatė Anglijoje ir kartu su projektuotoju įgyvendino savo ūkyje. Šiame tvarte nėra šėrimo tako. Pašarų dalytuvas važiuoja lauke ir pašarus įberia į tam skirtą vietą tvarto pakraštyje. Atsisakius šėrimo tako bendra tvarto kvadratūra yra mažesnė (o tai reiškia mažesnę jo kainą), tačiau telyčioms jame erdvės yra pakankamai.

Telyčaitės sveriamos kiekvieną mėnesį, matuojamas prieaugis: gal tunka, gal nepriauga svorio, gal reikia keisti racioną? Svėrimas padeda išryškinti ir problemas, kurių šiaip bandoje gali ir nepastebėti.

„Visa tai davė rezultatą - telyčaičių iki pusės metų amžiaus prieaugis labai padidėjo. Anksčiau pasiekti 400 kg svorį per 14 mėn. mums buvo iššūkis, dabar tokį svorį jau pasiekiame", - teigia Tomas.

Naudojasi ūkio valdymo programa

Didžiulė Tomo pagalbininkė - ūkio valdymo programa. Be jos dirbti jau būtų sudėtinga. „Ši programa pateikia daugybę duomenų, o aš galiu juos analizuoti. Matau, kaip darbuotojams sekasi tvarkytis ūkyje. Žodžiu, turėdamas šią programą, galiu greitai apčiuopti, kur yra problema. Aišku, analizuodamas bandos valdymo programos duomenis, prie kompiuterio galiu sėdėti ištisas valandas, bet noriu žinoti iš pat šaknų, kas vyksta mano ūkyje, kas ir kodėl duoda vieną ar kitą rezultatą", - smalsumo neslepia Tomas.

Visą informaciją jis gali panaudoti ir konsultuodamas kitus pieno ūkius, darydamas pranešimus apie savo ūkio patirtį. „Niekada neslepiu informacijos - visada dalinuosi visais ūkio sėkmės receptais", - šypsosi jaunas, bet jau patyręs ūkininkas.

Prieš porą metų jis žengė dar vieną žingsnį - įkūrė kombinuotųjų pašarų ir mineralų gamybos prekybinę įmonę. Tai yra bendra nuosavybė su ūkio darbuotojais, nes Tomas jiems padovanojo įmonės akcijų, kad verslą kartu vystytų nuo pat pradžių. Jis įsitikinęs, kad būdami akcininkais žmonės jaučia kitokią motyvaciją.

Krizė privertė mažinti pieno kiekį

Pieno krizė smogė, kai Raudonių ūkio gamybos rezultatai pasiekė beveik optimalius. Dabar kiekviena diena jiems atneša didelių nuostolių.

Raudonių ūkyje nuolat dirba 12 žmonių, vasarą jų padaugėja iki 15. Specializuotas pienininkystės ūkis, neturintis kitų pajamų šaltinių, sudarytas samdomų žmonių pagrindu, pieno savikainoje darbo užmokestis sudaro apie 20 proc., tad pieno kainos kritimas jam labai stipriai atsiliepė.

„Dabar jau spaudžiamės pernelyg daug. Tik džiugi žinia, kad patvirtinta papildoma parama pieno ūkiams iš nacionalinio biudžeto, leidžia tikėtis, kad šiemet dar išgyvensime", - atsidūsta T. Raudonius.

Metų pradžioje ūkininkas nusprendė mažinti pieno kiekį, nes kiekvienas kilogramas neša nuostolį. Momentinis primilžis sumažėjo iki 9,5 t. Ūkyje per dieną dabar pagaminama 5 t natūralaus pieno - visa tona mažiau, tad pieno gamyba sumažinta maždaug 20 proc. Jeigu situacija pieno rinkoje pasikeistų, karvių produktyvumą atstatytų per 2-3 mėnesius.

Pieno kiekį sumažino koncentruotųjų pašarų sąskaita, didindami žolinių pašarų kiekį ir mažindami raciono baltymingumą, nes baltymai skatina pieno gamybą. „Bet pašaro energiją išlaikome aukštą, kad karvės, sumažinus koncentratų kiekį, nesusirgtų ketoze", - paaiškina Tomas. Tokiu būdu bent šiek tiek sumažinta ir pieno savikaina, tačiau nežymiai, nes yra nuolatinių išlaidų, kurios nemažėja. Pirmiausia - atlyginimai. Darbuotojų - vienos svarbiausių ūkio grandžių - atleisti ūkio savininkas nenori, nes nemažai įdėjo pastangų, surinkdamas jauną, perspektyvią komandą, o tai nebuvo lengva.

Bendras ūkio nuostolis dabar kas mėnesį siekia 10-12 tūkst. eurų. Gerai, kad sausį pavyko su banku susitarti dėl paskolos mokėjimo atidėjimo metams. „Kitu atveju jau būtume bankrutavę arba turėję parduoti dalį turto - žemės, technikos, gyvulių. Ta grėsmė nėra išnykusi ir dabar, tad turiu būti pasirengęs greitai kažką parduoti, jeigu tokia situacija užsitęs. Tuomet ūkis turės mažėti", - tokį sprendimą priimti Tomui būtų labai sunku.

Jis sako matantis šiokių tokių rinkos atsigavimo tendencijų. Tačiau išvadas, ar blogiausias laikas pieno ūkiams jau praėjo, bus galima daryti rugsėjį arba spalį. Nes jau kovą, sako Tomas, buvo panaši situacija - vieną mėnesį pieno produktai pabrango, bet netrukus vėl sekė staigus kritimas.

Ūkis įkurtas gimtinėje

Tomą šiuo sunkiu laikotarpiu palaiko vidinė motyvacija. „Su ES parama aš galėjau sukurti pažangų ūkį, galiu primelžti pieno tiek, kiek geras ūkis Europoje, turintis ilgametę patirtį ir tradicijas. Smagu pasidžiaugti pasiektu rezultatu. Tai labai palaiko", - į Tomo veidą grįžta šypsena.

Jis neabejoja, kad Lietuva turi potencialo vystyti pienininkystę, tam tinkamas mūsų klimatas, galima užsiauginti kukurūzų, žolių, o žemės ir darbo jėgos kaina dar gerokai pigesnė nei Vakaruose, be to, yra galimybių pasinaudoti ES parama. „Šie dalykai yra varomoji pienininkystės jėga, leidžianti mums pigiau gaminti pieną", - teigia Tomas.

Jis ūkininkauja savo gimtojoje žemėje - čia, Bokštuose, gimė ir augo, čia jo mamos tėviškė. Ir tėtis kilęs iš gretimų apylinkių. „Ūkininkauti žemėje, kur esi gimęs ir augęs, yra stiprus jausmas. Nuo mažų dienų tėvams padėdavau ūkyje. Nuo to laiko yra ryšys su žeme", - sako Tomas.

Savo sūnui Radvilui, kuriam ketveri, jis per jėgą brukti ūkio nežada. Radvilui patinka būti ūkyje, jis labai myli veršelius, o ar norės ateitį sieti su ūkiu, nuspręs pats. Kaip kažkada nusprendė jo tėvas.