23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/09
Cechas atsipirks, jei turėsi verslininko gyslelę
  • Artūras JARKUS
  • Mano ūkis

Kiekvieną kartą kritus supirkimo kainoms Lietuvoje padaugėja mažų perdirbimo cechų. Žmonių, kurie pradeda gaminti produkciją ir nebeparduoda žaliavos perdirbėjams motyvai skiriasi. Vieni šitaip tikisi sunkiais laikais bent jau išlaikyti ūkius ir mažiau priklausyti nuo perdirbėjų. Kitiems perdirbimas suteikia galimybę papildomai uždirbti arba išsaugoti dalį prekinio derliaus ir kartu padidinti ūkio pelningumą.

Organizuoti savą gamybą skatina ir sukurta infrastruktūra - šiandien perdirbti savo ūkio produkciją yra paprasčiau negu prieš keletą metų, nes smulkesniesiems taikomi ne tokie griežti reikalavimai kaip gigantams. Prekiauti galima ūkininkų turgeliuose, kur stengiamasi neįleisti konkurentų, parduodančių įvežtinius vaisius ir daržoves, o pirkėjai ateina ieškoti išskirtinės kokybės produktų.

Visgi gamyba savo ūkyje nėra panacėja, tinkama kiekvienam. Be verslininko gyslelės neišsisuksi, nes parduoti produkciją turguose ar parduotuvėse kur kas sudėtingiau negu realizuoti žaliavą perdirbėjui. Be to, tenka įvertinti ir tai, jog įsteigus cechą teks tvarkyti sudėtingesnę dokumentaciją, prisiimti atsakomybę dėl samdomų darbuotojų.

„Cechai - išeitis tik mažai daliai ūkininkų, kurie sugeba ir nori gaminti išskirtinę produkciją. Mūsų vidaus rinka maža ir tenka tiesiogiai konkuruoti su didžiaisiais perdirbėjais, o tai tikrai nelengva", - apie mažų perdirbimo cechų galimybes kalba Bronius Markauskas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas.

Cechas ne panacėja

B. Markausko skaičiavimu, savi perdirbimo pajėgumai - tai optimali išeitis ūkininkams, laikantiems iki 15 karvių. Tiek pieno dar gali perdirbti šeimos nariai, užtenka palyginti paprastos įrangos - nereikia pirkti šimtus tūkstančių eurų kainuojančių įrengimų. Produkcijos kiekis toks, kad jį taip pat galės parduoti šeimos nariai, nereikia kurti prekybos tinklo.

„Mano kaimynas laikė 40 karvių ir mėgino gaminti jogurtą. Vienus metus pasikankino ir nutraukė. Paaiškėjo, kad pradėti perdirbimo verslą kur kas sudėtingiau negu melžti karves", - kaimyno patirtį atskleidžia B. Markauskas. Jis sako, kad net šimtametes tradicijas puoselėjančiuose Nyderlanduose perdirbimas nėra masinis žemdirbių užsiėmimas. Šią veiklą vysto tik keli procentai visų pieno ūkių.

Kadangi ūkininkų cechams taikomi supaprastinti maisto saugos reikalavimai, pavasarį pieno kooperatyvai irgi mėgino išsikovoti, kad jiems būtų leidžiama dirbti lengvatinėmis sąlygomis bei gaminti daugiau produkcijos (perdirbti iki 3 tonų pieno žaliavos per dieną). Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šią iniciatyvą atmetė, leisdama per parą perdirbti tik iki 1 tonos pieno.

Atkaklumas nugali

Tačiau Lietuvoje netrūksta sėkmės istorijų, kai cechai atneša pakankamai pajamų ir žmonėms leidžia išlaikyti šeimą bei keletą samdomų darbuotojų. Jurgis Pažėra, Prienų rajone laikantis 66 karves, per septynerius metus perdirbėjams nepardavė nė litro pieno. Visas primilžis keliauja į nuosavą cechą, o produkcija paskirstoma 7-iuose prekybos taškuose. Įrengti perdirbimo cechą, kaip sako žemdirbys, nebuvo ypatingai brangu. Patalpas turėjo, per žiemą jas suremontavo. Įsigijo kelis separatorius. Daugiau nuolatinių išlaidų reikalauja transportas. Per septynerius metus „nusibaigė" jau trečias mikroautobusas. Be to, nuolat tenka įsigyti naujų šaldiklių. „Girdėjau, kad pieno supirkimo kainos graudžiai mažos. Mes patys produkcijos kainų nekeitėme, nors ir jaučiame, kad į mūsų nišą ateina tradiciniai perdirbėjai, tokie kaip Bagaslaviškio pieninė", - teigia ūkininkas.

Ūkyje ir ceche dirba 6 samdomi darbuotojai ir 3 šeimos nariai. Daugiau plėsti gamybos nėra galimybių. Nėra patikimų samdomų darbuotojų ir pagal supaprastintai gamybai taikomas taisykles per parą neleidžiama perdirbti daugiau kaip 1 toną pieno. Prie šios ribos prieniškis jau priartėjo.

Brangus derlius

Kitokia veikla užsiimančius žemdirbius steigti cechus skatina noras išsaugoti dalį derliaus. Mindaugas Šlapkauskas augina 11 ha obelų, aviečių ir braškių. Prieš ketvertą metų jis apie 30 000 Eur investavo į sulčių ir uogienių virimo cechą. Įrangai pirkti pasinaudojo ES parama, tačiau ši investicija dar neatsipirko. „Dalį nuskintų aviečių, kai uogų uždera daugiau negu pajėgtume realizuoti, reikėtų parduoti labai pigiai arba išmesti. O jas užšaldžius arba išvirus uogienę, realizacijos laikas pratęsiamas dar metams", - aiškina M. Šlapkauskas.

Pagrindinės ūkio pajamos iš šviežių uogų. Perdirbimas - tik „sukimasis iš padėties". Ūkininkas sako, kad parduoti uogas didmenine kaina nėra prasmės. Šiemet Kaune jas supirko po 1,3 euro už kilogramą. Skynėjui tenka sumokėti iki 1 euro už kiekvieną kilogramą.

Ūkininkas per sezoną priskina 15 t aviečių, 5 t braškių. Parduoti šiam kiekiui samdo tris pardavėjas. Sezono piko metu, kai reikia skinti avietes, žmonių padaugėja net iki dvidešimties.

Ūkininkas sako, kad kai pradėjo veiklą, buvo mažesnis minimalus atlyginimas, pigesnė elektra, mažiau buhalterijos, ne tiek daug kontroliuojančių institucijų.

Jungtis nenori

Tolesnės plėtros M. Šlapkauskas neplanuoja - apylinkėse trūksta darbuotojų ir žemės. Didinti gamybos nesiruošia ir J. Pažėra. Gamindamas pieno produktus jis jau pasiekė leidžiamą ribą. Norint plėstis reikėtų įrengti gamybos linijas, kurioms taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir didžiosioms perdirbimo įmonėms. Šeimos ūkiui vienodomis sąlygomis konkuruoti su gigantais nėra prasmės.

Kiek kitaip mažų cechų ateitį mato valdininkai. „Mažos kooperatinės įmonės Lietuvoje pagerins maisto kokybę. Svarbu ir tai, kad žmonės iki šiol pasitiki ūkininkų gaminiais, mato jų išskirtinumą", - dėsto Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius.

Pretenzijų dėl pažeidimų tokių cechų savininkams J. Milius neturi. Jie baudžiami gana retai.

Tinka mažiems

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas, cechus siūlo steigti palyginti smulkiems ūkiams, kurie, skirtingai nei didieji, negali pragyventi parduodami žaliavą. Tačiau toli gražu ne visi žemdirbiai turi pakankamai žinių ir gebėjimų, kad galėtų išvystyti gamybą ir užsiimti prekyba.

Kai supirkimo kainos žemos, ūkininkai metasi į prekybą ir perdirbimą. Taip jau buvo prieš keletą metų. Kai žaliavos kainos pašoka, tada perdirbimas jiems nebeįdomus", - rinkos posūkius aiškina A. Gapšys.

Ekspertas sako, kad toks požiūris nuostolingas, nes uždirbti ir įsitvirtinti galima tik dirbant nuolat ir stabiliai. Ekonomistai neskaičiuoja vienų ar dvejų metų pelningumo. Ar verslas pelningas, įvertinama bent per 5-7 metų laikotarpį.

„Mūsų ūkininkams trūksta ekonominių žinių. Norint pradėti gamybą, pirmiausia reikia ištirti rinką, įvertinti galimą paklausą. Dauguma investuoja aklai", - įsitikinęs ekonomistas.

A. Gapšys įvardija ir vieną pagrindinių problemų - turgus, gera vieta pradedančiajam, priklauso ne ūkininkams.  Konkuruoti su profesionaliais prekeiviais, parduodančiais įvežtinę produkciją, sunku. Specializuotų ūkininkų turgelių, kur konkurencija šiek tiek mažesnė, visiems neužteks.

***

Ūkininkų cechuose gaminamos produkcijos kiekio ribojimai:

  • skersti ne daugiau kaip 150 vnt. paukščių ar triušių per savaitę - taikomi šviežios mėsos mažais kiekiais tiekėjams, kurie gyvūnų laikymo vietoje augina paukščius ir kiškinius gyvūnus;
  • perdirbti ne daugiau kaip 1 000 kg žalio pieno per dieną;
  • perdirbti ne daugiau kaip 150 kg žuvų per dieną - taikoma mažais kiekiais gaudomų žuvų tiekėjams, akvakultūros ūkiams, mažais kiekiais gaminamų žuvininkystės produktų tiekėjams (sezono metu pajūryje, suderinus su VMVT, kiekis gali būti padidintas iki 300 kg);
  • perdirbti ne daugiau kaip 50 vnt. per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų laukinių kanopinių ir kitų maistui sumedžiotų sausumos žinduolių ir ne daugiau kaip 250 vnt. laukinių paukščių ir kiškinių gyvūnų - taikoma asmenims, turintiems teisę medžioti, sumedžiotų laukinių medžiojamųjų gyvūnų mėsos mažų kiekių, kurie tiekiami tiesiogiai galutiniam vartotojui ir/ar mažmeninės prekybos subjektams, tiekiantiems juos tiesiogiai galutiniam vartotojui;
  • pagaminti per savaitę ne daugiau kaip 500 kg mėsos gaminių, ne daugiau kaip 200 kg mėsos pusgaminių;
  • prekiauti turgavietėse neženklintais kiaušiniais - taikoma asmenims, laikantiems ne daugiau kaip 50 vištų dedeklių.

***

MAŽIAU REIKALAVIMŲ

Pagrindinės VMVT lankstumo nuostatos, leidžiančios ūkininkų cechams nukrypti nuo nustatytų higienos reglamentų reikalavimų:

  • dušo ir tualeto, persirengimo patalpų gali nebūti, jei šios patalpos yra įrengtos šalia esančiuose pastatuose;
  • mėsos žaliava gali būti saugoma ir sūdoma šaldymo įrenginyje mėsos išpjaustymo patalpoje;
  • pienas turi būti laikomas šaldymo įrenginyje, o šaldytuvasgali būti toje pačioje patalpoje, kur gaminami pieno produktai;
  • žuvis gali būti saugoma šaldymo įrenginyje, kuris gali stovėti (sūdymo ar įtrynimo prieskoniais) patalpoje;
  • prieskoniai, maisto priedai ir kitos žaliavos gali būti spintose mėsos išpjaustymo, pieno ar žuvies perdirbimo patalpose;
  • rūkyklos gali būti įrengtos lauke, tačiau būtina apsaugoti pervežimo metu mėsos, pieno ir žuvies gaminius nuo užteršimo ir atmosferos poveikio;
  • gali būti įrengtos medinės durys ir langai, jei jų paviršius padengtas lengvai plaunama ir dezinfekuojama danga (dažais);
  • gamybai naudojamos žaliavos ir jau pagaminti bei supakuoti produktai gali būti atvežami ir išvežami per tas pačias duris;
  • kitaip negu didesnėse įmonėse, tose pačiose patalpose leidžiama:
  1. laikyti dezinfekavimo, valymo, plovimo priemones;
  2. plauti gamybinę ir apyvartinę tarą;
  3. laikyti pakuotus ir nepakuotus produktus;
  4. atlikti įvairius gamybos procesus, tokius kaip skirtingos mėsos išpjaustymas / perdirbimas ar žuvies išdorojimas / perdirbimas;
  • nevėsinti gamybos patalpos išpjaustymo ir gaminimo metu.
  • paprastesnė kontrolė leidžiama:
  1. taikyti supaprastintas savikontrolės sistemas, pagrįstas geros higienos praktika;
  2. taikyti supaprastintą kontroliuojamų gamybos procesų dokumentavimą;
  3. higienos proceso laboratorinę kontrolę suretinti iki 2 kartų per metus (didelėse įmonėse tyrimai atliekami kas dvi savaitės).