LSMU Veterinarijos akademijos mokslininkas doc. Arūnas Stankevičius tvirtina, kad afrikinis kiaulių maras, jau apėmęs pusę Lietuvos, nesustos ir apims visą šalį.

Mokslininkas A. Stankevičius yra tyrinėjęs klasikinį kiaulių marą Madrido (Ispanija) CISA-INIA institute, kuriame tiriamos pačios pavojingiausios infekcijos, veikiančios valstybės ekonominius pagrindus ir kuriame yra ES afrikinio kiaulių maro referentinė diagnostikos laboratorija.

Doc. A. Stankevičius prieš metus niūriai prognozavo, kad situacija šalyje dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) tik blogės. Ši prognozė pildosi su kaupu. „Kol bus pagrindinis ligai plisti palankus veiksnys - gausi šernų populiacija, tol AKM plis ir nesustos", - teigia mokslininkas. Juk pagrindinė AKM atsiradimo priežastis Lietuvoje ir buvo Baltarusijos šernai, išplatinę virusą.

Pokalbis su doc. A. Stankevičiumi - apie afrikinį kiaulių marą ir kovą su juo.

Afrikinis kiaulių maras į Lietuvą pateko iš Baltarusijos, panašu, kad šioje šalyje padėtis nesikeičia. Galbūt jūs per kolegas Baltarusijoje žinote, ar jie bando kaip nors pažaboti viruso plitimą?

Lietuvos žemės ūkio ministrė buvo teisi sakydama, kad baltarusiai nesileidžia į jokias kalbas ir nebando spręsti AKM problemų. Baltarusijos tarnybos slepia informaciją ir jokių oficialių duomenų neturime. Neturime ir artimų ryšių su šios šalies mokslininkais. Bet šiemet per vieną konferenciją Lenkijoje turėjau progą neformaliai pabendrauti su Baltarusijos mokslininkais. Privačiame pokalbyje jie buvo atviri - infekcija jų šalyje plinta laisvai, AKM yra daugelyje kompleksų. Jie mano, kad virusą į šalį įsivežė su įvairiais subproduktais ir maisto atliekomis iš Rusijos. Dabar Baltarusijoje situacija beveik nevaldoma. Tai yra žinios iš kelių mokslininkų neoficialaus pokalbio neformalioje aplinkoje. Manau, kad jie nemelavo, nors oficialiai to niekada nepasakys.

Bet dabar mūsų problema jau ne Baltarusijos, o Lietuvos šernai. Todėl turime galvoti apie jų populiaciją. Šernų migracija Lietuvoje beveik netyrinėta, yra labai mažai informacijos, kas vyksta bandose.

Mano darbo grupei tyrinėjant kiaulių reprodukcijos ir respiratorinio sindromo unikalias padermes, taip pat hepatito E virusą šernų populiacijoje, neišvengiamai kyla problema ir dėl AKM, nes negali būti tikras, ar neužkrėstose zonose šernai nėra užsikrėtę AKM virusu, todėl esame priversti papildomai atlikti ir šio viruso paiešką. Labai nustebome, kai keliuose šernų mėginiuose kartu su kiaulių reprodukcijos ir respiratorinio sindromo bei hepatito E virusais buvo aptikti ir AKM virusai iš tų Lietuvos vietų, kurios laikomos neužkrėstomis (Raseinių, Telšių, Tauragės r. miškų). Šie šernai neturėjo jokių klinikinių ar patologijos požymių ir medžiotojams nesukėlė įtarimų. Remdamasis šiais trim atvejais galiu teigti, kad Lietuvoje, šernų populiacijoje, virusas yra peržengęs šiuo metu oficialiai nustatytas ribas. Neabejoju, kad artimiausioje ateityje užkrėstos teritorijos ribos prasiplės. Bus kaip Estijoje, kuri jau visa apimta AKM.

Ką daryti? Jau pernai kalbėjote, kad reikia mažinti šernų populiaciją. Tačiau Aplinkos ministerijos valdininkai teigia, kad ši priemonė nebus efektyvi sprendžiant AKM plitimo problemą.

Klausti valdininkų apie šernų naikinimą tai tas pats, kaip barmeno pasiteirauti, ar alų gerti sveika. Bet kad reikia mažinti šernų skaičių, buvo kalbėta jau pirmajame oficialiame kelių ministerijų ir VMVT pasitarime, vos tik užfiksavus pirmąjį AKM atvejį šalyje. Kažkas gal daugiau jų sumedžiojo, kažkas gal ne - sunku pasakyti, kai nėra net tiksliai žinoma, kiek yra šernų Lietuvoje. Todėl ir objektyvių mokslinių tyrimų, koks šernų tankumas nekeltų grėsmės AKM plisti, nėra atlikta. Aš manau, kad šernų kiekis yra du, o gal net tris kartus didesnis, negu deklaruojama oficialiai Aplinkos ministerijos tinklalapyje. Apytikriai viename kvadratiniame miško kilometre turime 2,5 (dabar lyg sumažėjo iki 1,7) šerno. Tai yra labai daug. Jeigu būtų 0,3-0,5 šerno, ligos plitimas turėtų stabilizuotis arba nekeltų tiek grėsmės, kiek dabar, nes juo daugiau virusui imlių gyvūnų, tuo didesnė tikimybė, kad jie išplatins infekciją per pašarus, kontaktą su medžiotojais, kiaulių augintojais, žodžiu, virusui plisti yra daug kelių.

Iš privačių pokalbių su medžiotojais žinau, kad jie niekada nepasakys tikslių jiems žinomų skaičių apie šernus, jie yra sumažinami. Tai yra savininkiška psichologija, kad išsaugotų savo pomėgį medžioti ir turėtų, ką medžioti. Šernai - pagrindinis medžioklės objektas, daugelio vyrų pomėgis, tad nelabai tikiu, kad lengvai bus priimtas politinis sprendimas ženkliai sumažinti šernų skaičių. Lietuvos šernų populiacija tikrai sumažėtų ir be masinės medžioklės, pavyzdžiui, uždraudus šernų šėrimą. Gamtoje tiek šernų, kiek yra dabar, natūraliai negalėtų egzistuoti be gausaus šėrimo.

Lietuviui kiaulių auginimas įaugęs į kraują, bet girdisi siūlymų uždrausti kiaules laikyti mažuose ūkiuose. Ar tai padėtų?

Tai logiška. Mažuose ūkiuose nėra biosaugos priemonių ir būtent juose kai kada pasireiškia virusas. Bet jeigu sunaikinsi tik kiaules, virusas vis tiek cirkuliuos šernų populiacijoje. Todėl naikinant mažuosius ūkius, būtina ir labai stipriai sumažinti šernų populiaciją iki mano minėtų 0,3-0,5 šerno 1 km². Tuomet jau būtų galima tikėtis efekto. Nes jeigu infekcijos šaltinį - šernus - paliksime, virusas plis ir išliks grėsmė stambiems kompleksams, nepaisant biologinių saugos priemonių. Kada nors suveiks žmogiškasis veiksnys.

Ispanija AKM problemą išsprendė uždariusi laisvai gyvenusias kiaules ir beveik išnaikinusi šernus. Šernų populiacijos mažinimu dabar labai rimtai užsiėmė Estija - jie planuoja sunaikinti 30 tūkst. šernų. Estija gerokai mažesnė už Lietuvą, tai kyla klausimas - kiek šernų yra mūsų miškuose? Koks tas tikrasis, nesumažintas, skaičius? Jų, ko gero, bus daugiau negu Estijoje.

Ar biosaugos priemonės 100 proc. gali apsaugoti didžiuosius kompleksus? Nes Estijoje, regis, jos neapsaugojo?

Lietuvai pasisekė iš dalies dėl to, kad yra labai sugriežtinti biosaugos reikalavimai, įdiegtos visos būtinos priemonės, todėl išvengta didelių ligos protrūkių kompleksuose. Jos tikrai labai padeda apsisaugoti. Nežinau visų niuansų Estijoje, bet gali būti, kad palyginti nedideliuose, 6 tūkst. kiaulių kompleksuose, nėra pačių griežčiausių biosaugos priemonių.

Įnešti užkratą į kompleksą gali graužikai, realesnis kelias - transporto priemonės, naujai įvežamos kiaulės, bet didžiausią pavojų kelia pašarai. Jie, pagal Europos Sąjungos mokslininkų analizę, sukėlė 36 proc. ligos protrūkių stambiuose Rusijos kompleksuose.

Tad termiškai apdoroti pašarus yra būtina?

Taip, tai privalu. Bet koks turi būti tas apdorojimas? Teoriškai viskas aišku - pašarai turi būti kaitinami ne mažiau kaip 30 min. 60 ^oC temperatūroje, o dar geriau, jeigu technologiškai įmanoma - 70 ^oC. Tokia temperatūra sunaikina visų genotipų virusus. Tai yra mokslinių tyrimų duomenys. Tačiau technologai teigia, kad gali būti sunku pakelti temperatūrą ir ją išlaikyti aukštesnę negu 50 oC. Ar Lietuvoje yra technologinės galimybės tai padaryti, negaliu atsakyti. Dar labai svarbu, kad pašarų kaitinimas būtų oficialiai sertifikuotas, patvirtintas VMVT.

Šiaip AKM virusas nepaprastai atsparus. Išsilaiko iki pusės metų šaltai rūkytose dešrose, pusantrų metų gali išlikti gyvybingas 4 ^oC temperatūroje serume, kraujyje, kur yra tam tikrų baltyminių medžiagų. Užkrėstuose tvartuose, kuriuose tvyro kambario temperatūra, išlieka gyvybingas apie mėnesį. Bet šis virusas jautrus dezinfekcijos priemonėms.

Kokių yra naujų mokslinių AKM viruso tyrimų?

ES referentinėje Ispanijos laboratorijoje CISA-INIA buvo atlikti Lietuvos šernuose aptikto AKM viruso molekuliniai ir epidemiologiniai tyrimai. Mokslininkai analizavo keletą genomo regionų ir patvirtino, kad tai yra tas pats antro genotipo AKM virusas, kuris pirmą kartą buvo aptiktas Kaukaze, po to - Rusijoje, Baltarusijoje. Tada buvo analizuojamas dar vienas regionas, jis truputį labiau kinta, ir tame regione buvo nustatyta unikali nukleotidų seka, kuri būdinga tik Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos AKM padermėms. Šitų nukleotidų sekų tame genomo regione nebuvo nustatyta Rusijos ir Kaukazo padermėse. Vadinasi, virusas yra truputį kitoks negu pradiniame etape, kai pateko į Gruziją ir Rusiją. Ir tai rodo, kad Lietuvos šernų populiacijoje aptiktas virusas yra neabejotinai atkeliavęs iš Baltarusijos, taip pat, kad virusas bando apgauti kiaulių imuninę sistemą, keičia savo struktūrą, baltymus. Ši informacija jau paskelbta mokslinėje publikacijoje, jos bendraautoris - NMVRVI direktorius dr. Gediminas Pridotkas.

Labai susidomėjęs perskaičiau kitą ES referentinės laboratorijos straipsnį apie kai kurias viruso biologines savybes. Buvo atliktas eksperimentinis užkrėtimas - trijų mėnesių paršeliai buvo užkrėsti lietuviško viruso paderme, izoliuota iš AKM užsikrėtusių šernų. Septyniems iš 8 paršelių pasireiškė klinikiniai simptomai, jie gaišo arba buvo eutanazuoti, susidarė specifiniai antikūnai, buvo nustatytas aukštas viruso titras limfoidiniuose organuose, ir visa tai įrodė, kad šernų AKM padermė ypač patogeniška paršeliams. Svarbu tai, kad vienam paršeliui klinikiniai simptomai nepasireiškė, jis liko viruso nešiotojas ir, svarbiausia, jam buvo nustatyti ir speficiniai antikūnai AKM virusui. Maža to, jo organuose po eutanazijos buvo nustatytas AKM virusas. Eksperimentiškai užkrėsti paršeliai taip pat turėjo kontaktų tiesiogiai su neužkrėstais paršeliais ir jiems perdavė AKM infekciją.

Šio mokslinio straipsnio rezultatai rodo, kad Lietuvoje izoliuotos AKM padermės, panašiai kaip aprašytam paršeliui, šernams klinikinių simptomų gali ir nesukelti, užsikrėtęs šernas be jokių simptomų gali puikiausiai gyventi, masinių šių žvėrių kritimų, kaip visi tikėjosi, gali ir nebūti. Ar tai susiję su tomis unikaliomis nukleotidų sekomis, ar su labai pakitusia viruso antigenine struktūra, ar su šernų imuninės sistemos prisitaikymu prie šio viruso, ar dar su kažkuo, mokslas kol kas nežino, bet tokie nesergantys gyvūnai yra puikūs AKM platintojai.

Ar šie tyrimai gali padėti kuriant vakciną?

Tai yra daugiau informacija apie į ES patekusį AKM virusą ir jo padermes, apie kurias iki tol beveik nebuvo jokių tyrimų, ir įrodymas, kad šernai yra pagrindiniai kaltininkai, platinantys šį virusą. Vakcinai sukurti ši informacija galiir nepasitarnauti, tačiau viruso padermė, izoliuota iš šernų, gali būti panaudota tiriant vakcinos, jei ji bus sukurta, saugumą ir ypač efektyvumą eksperimentinio užkrėtimo atveju. Tik taip galima išbandyti sukurtą vakciną, vakcinuoti paršelius ir vėliau juos eksperimentiškai užkrėsti izoliuota AKM viruso paderme.

Universalios vakcinos, tinkančios visiems viruso genotipams, nepavyksta sukurti. Greičiausiai ji bus kuriama antrajam viruso genotipui. Bet, manau, nėra jokių šansų, kad vakcina per artimiausius 10 metų bus sukurta ir užregistruota. Norint sukurti saugią ir efektyvią vakciną, pirmiausia turi būti atlikti fundamentalūs tyrimai, teikiantys žinių apie virusus. Vienas iš tokių tyrimų ir buvo paršelių užkrėtimas antrojo genotipo padermės virusu. Dabar laukia daug kitų tyrimų, tai labai ilgas ir labai daug kainuojantis procesas.

Didžiausia perspektyva yra sukurti modernių technologijų, vadinamąją DNR, vakciną. Barselonos universiteto CReSA tyrimų centras aptiko nukleotidų seką, kuri koduoja tam tikrą baltymą, skatinantį gana neblogą tiek humoralinį, tiek ląstelinį imuninį atsaką į AKM virusą. Vadinasi, yra kažkoks padermės prototipas, kuris turi labai didelių perspektyvų. Tačiau darbai sustojo, nes, norint išplėtoti juos iki vakcinos, reikia labai daug lėšų. Institutas tokių lėšų neturi ir negali turėti. Tad kuri nors galinga farmacijos kampanija turėtų nupirkti visą šį atradimą, investuoti didžiulius pinigus ir tęsti pradėtą darbą. Tada būtų galima tikėtis, kad bus sukurta saugi ir efektyvi DNR vakcina.

Tikiu, kad maždaug po 5-erių metų atsiras bent jau pirmosios bandomosios DNR vakcinos partijos. Dar prireiks ne mažiau laiko, kad ją būtų galima užregistruoti ir naudoti ES. Sukurti tokią vakciną - nepaprastai brangu, reikia daugybės mokslininkų pastangų, todėl ta pažanga vyksta lėtai.

Kol virusas buvo tik Afrikoje, farmacijos kompanijos nematė galimybių iš to labai uždirbti, tad ir nesiėmė veiksmų. Dabar, kai rimti nemalonumai gresia visai Europai, situacija keičiasi iš esmės, ir farmacininkai kartu su EK gali mesti dideles pajėgas. Sunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu virusas nueitų iki Poznanės vaivadijos Lenkijoje, kur laikoma apie porą milijonų kiaulių, jau nekalbant apie Vokietijos kiaules ir šernus. Kol kas virusas yra paplitęs tik miškingoje Palenkės vaivadijoje, kur kiaulių labai mažai, bet šernų gana daug.

Lietuva dabar yra tarytum bandymų poligonas. Kas pas mus vyksta su AKM virusu šernų populiacijoje? Kaip infekcinis užkratas patenka į kiaulių ūkius? Kodėl tik nedidelė dalis šernų gaišta nuo AKM, kodėl virusas randamas kliniškai sveikų šernų limfoidiniuose organuose, kokia AKM padermių įvairovė Lietuvoje, ar skirtinguose rajonuose aptinkami virusai yra identiški genetiškai greitai kintančiuose viruso genomo regionuose, kiek laiko virusas išlieka stabilus grūduose, užkrėstoje aplinkoje, koks yra dezinfekcijos efektyvumas, kaip įvertinti pašarų terminio apdorojimo kokybę, pagaliau reikia suprasti ir pagrindinius šernų migracijos ir viruso platinimo dėsningumus, nustatyti šernų tankio įtaką AKM paplitimui tarp kiaulių. Visi šie klausimai yra svarbūs ne tik Lietuvai, kovojančiai su AKM, bet ir visai Europos Sąjungai, kurios sienas šis virusas jau kirto ir turi tendenciją plisti į Vakarų Europą. Nepaisant tiesioginių nuostolių ir didelės grėsmės žemės ūkio produkcijos eksportui, moksliniai tyrimai, kurie padėtų atsakyti į šiuos ir kitus Lietuvos ūkiui aktualius klausimus, vis dar nėra užsakomi ir finansuojami, o be moksliniais tyrimais paremtų žinių sėkmingos kovos su AKM virusu tikėtis tikrai neverta.