Statistikos departamentas išleido leidinį „2013 m. žemės ūkio struktūros tyrimo rezultatai". Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, remdamasi šia gausia statistine informacija apie ūkių struktūrą, specializaciją, pokyčius, pamėgino atskleisti ne tik vykusių procesų įtaką galutiniams rezultatams, bet ir atskirų rajonų bei regionų pasiektą gamybos lygį, sektoriuje užimtų žmonių darbo rezultatus. Kartu atliktas ir rajonų ūkių veiklos vertinimas. Daugeliui yra įprasti tokie rodikliai, kaip naudojamos žemės plotai, pasėliai, derlingumas ir bendrieji derliai, gyvulių skaičius, jų produktyvumas, bendroji produkcija vertine išraiška, sąnaudos, dirbančiųjų skaičius ir t. t. LŽŪBA pasirinko vieną išvestinį rodiklį - standartinę produkciją, tenkančią vienam sąlyginiam darbuotojui. Pagal jos dydį surikiavo savivaldybes - nuo rajono, kuriame vienam darbuotojui pagaminta daugiausia produkcijos, iki to, kuriame mažiausiai.

Pasak Jeronimo Kraujelio, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidento ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondo analitiko, diferenciacija tarp rajonų ir toliau yra išlikusi didelė. Pakruojo rajono ūkiuose vienam sąlyginiam darbuotojui buvo pagaminta standartinės produkcijos už 24,6 tūkst. eurų (84,9 tūkst. Lt), o Druskininkų savivaldybės ūkiuose - už 4,9, Trakų - 5,7 tūkst. eurų. Skirtumas sudaro 4,3-5 kartų. Tiesa, prieš trejus metus skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai standartinės produkcijos pagaminančių rajonų sudarė 5,7 karto.

„Standartinės produkcijos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, visai neblogai atspindi veiklos žemės ūkio sektoriuje tikslą - turėti atitinkamų darbo pajamų savo reikmėms tenkinti. Šio rodiklio dydžiui įtakos turi įvairūs veiksniai", - aiškina J. Kraujelis, išskirdamas keturis svarbiausius. Visų pirma - tai vienam sąlyginiam darbuotojui tenkantis naudojamos žemės plotas. Šiuo požiūriu diferenciacija tarp rajonų yra gana didelė, pavyzdžiui, Joniškio rajone vienam darbuotojui tenka po 31,6 ha žemės ūkio naudmenų, o Vilniaus, Druskininkų, Elektrėnų savivaldybėse mažiau kaip po 10 ha. Ne vien žemės plotas lemia produkcijos dydį, labai svarbu yra žemės ūkio veiklos struktūra (vien augalininkystė ar kartu ir gyvulininkystė).

Antras veiksnys - standartinės produkcijos kiekis iš 1 ha naudojamos žemės. Šis rodiklis labai priklauso nuo to, kiek žemė „apkrauta", t. y. nuo veiklos (jos intensyvumo). Daugiausia standartinės produkcijos vienam hektarui pagaminta Pakruojo rajone - už 916 eurų, mažiausiai - Zarasų - už 368 eurus. Šalies vidurkis - 626 eurai.

Praėjusį kartą šio vertinimo autoriams buvo priekaištauta, kad jie neskaičiavo, kiek standartinės produkcijos teko 1 žemės našumo balui. Šį kartą tai įvertinta. Standartinės produkcijos kiekio vienam žemės našumo balui rodiklio taikymas „išjudino" nemažai rajonų iš savo nusistovėjusių vietų, tačiau daugelis Rytų Lietuvos rajonų (Ignalinos, Zarasų, Utenos ir kt.) taip ir liko priešpaskutinėse vietose. Pagrindinė priežastis yra ne vien žemi našumo balai, bet ir ištuštėję laukai, pievos bei ganyklos.

Ketvirtas veiksnys - fizinių asmenų, užimtų žemės ūkyje, skaičius, tenkantis vienam sąlyginiam (visiško užimtumo) darbuotojui. Jeigu 1 sąlyginiam darbuotojui tenka mažiau fizinių asmenų, tai to rajono ūkiuose žmonės dirba daugiau laiko, tad ir produkcijos, skaičiuojant 1 sąlyginiam darbuotojui, pagaminama daugiau. Pavyzdžiui, Zarasų rajone 1 sąlyginiam darbuotojui tenka 2,49 fizinių asmenų, 1 fiziniam asmeniui standartinės produkcijos tenka vos 2,5 tūkst. eurų. Palyginimui Pakruojo rajone 1 sąlyginiam darbuotojui tenka 1,69 fizinių asmenų, o 1 fiziniam asmeniui standartinės produkcijos tenka 14,6 tūkst. eurų, arba 5,8 karto daugiau negu Zarasų rajone. „Žemės našumas turi įtakos, tačiau darbo laiko panaudojimo rodikliai akivaizdžiai atskleidžia mūsų šalyje susiformavusios ūkių struktūros silpnumą konkuruojant rinkoje", - daro išvadą vertinimo autorius.

Siekdama atskleisti vykusių procesų įtaką galutiniams rezultatams, LŽŪBA pasinaudojo 2003 ir 2010 metų visuotinių žemės ūkio surašymų duomenimis. Anot J. Kraujelio, giliau analizuoti trukdė metodinės spragos: pagal vieningą ES metodiką ūkiai pagal dydį suskirstyti į 14 grupių; pateikiamas kiekvienos ūkių grupės ūkių skaičius, naudotos žemės plotas, standartinės produkcijos apimtis, tačiau vengiama pateikti užimtų šiose ūkių grupėse fizinių asmenų arba sąlyginių darbuotojų skaičių. Todėl išvados apie darbo efektyvumą yra neišsamios. Visas dėmesys koncentruojamas į ūkio dydį pagal plotą, o ne į žmones, jų galimybes dirbti ir užsidirbti, pagrįstai gauti paramą.

Auga naudojamos žemės plotas

Kaip teigiamą dalyką analitikas pažymi, kad per 10 metų beveik 15 proc. (arba 371 tūkst. ha) padidėjo naudojamų žemės ūkio naudmenų plotas. Nuo 4,6 hektaro 2003 m. iki 9,5 hektaro 2013 m. padidėjo žemės ūkio naudmenų plotas, tenkantis 1 darbuotojui. Daugiau kaip 80 proc. padidėjo vidutinis vieno ūkio dydis, tačiau ūkiai mūsų šalyje yra maži - tik 16,8 ha. Nors nuomonės dėl ūkių skaičiaus mažėjimo ir nesutampa, tačiau teigiamai galima vertinti mažų, neperspektyvių, iki 5 ar iki 10 ha dydžio ūkių skaičiaus mažėjimą bei ekonominiu ir socialiniu požiūriu vidutinio dydžio ūkių skaičiaus didėjimą. Lietuvoje 2013 m. buvo beveik 172 tūkst. ūkių. Per 10 metų jų sumažėjo 100 tūkst., arba 37 proc. Vien per paskutiniuosius 3 metus jų sumažėjo 28 tūkst., arba 14 proc. Kaimyninėje Latvijoje sumažėjo vos 2 proc. (1 590 ūkių), Estijoje - 2,2 proc. (427 ūkiai). Tikėtina, kad spartesniam ūkių skaičiaus mažėjimui Lietuvoje esminės įtakos turėjo buvęs kur kas didesnis mažų ūkių skaičius ir žymiai mažesnis vidutinis ūkio dydis. „Tiek Baltijos, tiek kitose šalyse ūkių skaičius ir toliau mažės, ūkiai stambės. Tokia ekonominė XXI amžiaus sąlyga. Politikų valia labiau remti smulkiuosius gali tik laikinai sulėtinti šį procesą. Kad ūkis išsilaikytų, jame dirbantieji turi gaminti atitinkamą kiekį produkcijos. Paanalizavę leidinyje pateiktus duomenis matome, kad Lietuvoje yra net 110 tūkst. ūkių (64 proc. visų ūkių), kurių kiekvienas per metus pagamina standartinės produkcijos vidutiniškai vos už 1 548 eurus. Vidutiniškai viename tokiame ūkyje dirba apie 2 žmones, kiekvienam jų per metus tenka vos po 750 eurų standartinės produkcijos. Standartinė produkcija tai dar nėra grynosios darbo pajamos. Į minėtąją sumą įtraukiama ir nemaža dalis materialinių išlaidų (turėkime omeny, kad metinės darbo pajamos pagal minimalų atlyginimą buvo 3 600 eurų; bendrovių dirbančiųjų vidutinės darbo pajamos (be įmokų) - 6 100 eurų). Taigi išgyventi dirbant tokiame ūkyje ypač sunku. Tai viena iš priežasčių, kodėl tokių ūkių skaičius mažėjo ir ateityje mažės. Ir dėl to nereikia kaltinti ES BŽŪP programų, tokių kaip ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos, alternatyvių verslų skatinimas ir pan. Turime susitaikyti su realybe, kad iš 4 ha žemės neįmanoma gauti tiek pajamų, kad užtektų šeimai", - komentuoja situaciją J. Kraujelis.

* * *

Šio tyrimo duomenys leido daryti kai kurias išvadas apie ūkių veiklos efektyvumo prielaidas. Perskaičiavus leidinyje pateiktus standartinės produkcijos duomenis vienam hektarui, tapo akivaizdu, kad stambesniuose ūkiuose jos pagaminama žymiai daugiau nei mažesniuose. Stambėjant ūkiams, standartinės produkcijos kiekis iš 1 ha nuosekliai didėja.

Anot J. Kraujelio, rajonų žemės ūkio veiklos vertinimas pagal išvardytus rodiklius nėra pats tiksliausias, tačiau jis išryškino atskirų rajonų ir net regionų problemas. Analitikas apgailestauja, kad Statistikos departamento tyrimo rezultatai paskelbti šiek tiek pavėluotai ir nemažai vertingų duomenų negalėjo būti panaudoti formuojant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą bei kitas paramos iš ES lėšų programas.

LŽŪBA vadovas pažymi, kad tyrimo rezultatų analizė iškelia ne vieną aktualų klausimą dėl atskirties tarp ūkių ir rajonų mažinimo, panaudojant ES ir šalies biudžeto paramą, nepakankamai ją siejant su veiklos rezultatais. Pavyzdžiui, išryškėjo, kad Lietuvoje net 110 tūkst. ūkių, arba 64 proc. visų šalies ūkių, pagamino tik 8,8 proc. standartinės produkcijos, o mažiau kaip 6 tūkst. ūkių, arba 3,4 proc. visų šalies ūkių, sukūrė 58,1 proc. standartinės produkcijos. Todėl, J. Kraujelio teigimu, formuojamos nuostatos, kad pirmuosius reikia daugiau remti, mažinant paramą daugiau produkcijos gaminantiems ūkiams, reikalauja išsamesnės analizės ir pagrindimo.