Už Seredžiaus, vieškeliu pavažiavus keletą kilometrų, tarp pievų ir miškų glūdi tylus Vitkūnų kaimas, kuriame belikusios trys trobos. Kristina Butkevičiūtė čia augina gėles: anksti pavasarį sužysta tulpės, paskui bijūnai, pentiniai ir lepiosios lelijos, o rudeniop tarsi saulutės sugeltonuoja saulėgrąžos.

Šios vasaros sausra - tikras galvos skausmas Kristinai. Hektarą gėlių - tiek iš viso užima jų laukeliai - tenka laistyti ir laistyti. O žemė čia lengva, priesmėlis, tad vanduo tarsi kiaurai susigeria. Dar gerai, kad vandens netenka rankomis tampyti, išvedžiota laistymo sistema. Tačiau tvenkinyje liepos pradžioje iš 3 metrų gylio tik 70 cm vandens belikę, o lietaus ir toliau nepranašaujama. „Nors laistome dažnai, tačiau drėgmės trūksta. Štai saulėgrąžos tokiu metu turėtų būti dvigubai didesnės", - guodžiasi gėlininkė.

Susirūpinęs po gėlių ūkį šią vasarą dairosi ir Kristinos tėtis - praeityje garsus kardelių selekcininkas Romualdas Butkevičius. Jo patarimai dukrai labai praverčia, nors neretai jiedu ir pasiginčija. Kristina pastebi, kad dabartiniais laikais viskas gėlininkystėje keičiasi žaibiškai ir neužtenka tų žinių, kurias perėmė iš tėčio. Naujausios informacijos ji ieško internete, daug naudingų žinių gauna iš kolegų užsienyje.

Nors Kristina dabar ūkio šeimininkė, tačiau būtent tėtis yra gėlininkystės verslo pradininkas. Daug metų jis užsiėmė kardelių veislių kūrimu, dirbo kartu su selekcijos patriarchu Petru Balčikoniu, gėlininku Alvidu Lukoševičiumi. „Tik gaila, kad dauguma gražių lietuviškų kardelių veislių jau išnyko. Vien P. Balčikonis buvo sukūręs gal šimtą veislių!" - apgailestauja R. Butkevičius, ir tyliai priduria, kad, deja, neišsaugojo ir savo sukurtųjų veislių.

„Beje, mūsų giminėje gėlininkystės šaknys siekia dar giliau - tėčio senelis buvo grafo Tiškevičiaus sodininkas, pridėjęs ranką prie Palangos miesto botanikos parko kūrimo", - didžiuojasi Kristina.

Šviežiai nuskintos gėlės žydi ilgai

Daugiausia gėlininkė augina skinti skirtų gėlių, kuriomis pati prekiauja ūkininkų turguje Kaune. Dalį žiedų tiekia floristikos parduotuvėms. Pirmasis didelis gėlių pirkimo bumas būna Motinos dieną. Tuomet daugiausia parduodama tulpių. Paskui pražysta žioveiniai, bijūnai, vėliau - įvairūs dekoratyviniai česnakai ir pentiniai. Vasarai įsibėgėjus ateina laikas ramunėms, rugiagėlėms, nuo Oninių labai populiarios įvairių gėlių puokštelės, o artėjant rugsėjui visi ieško saulėgrąžų.

Saulėgrąžos sėjamos partijomis kas 2 savaites, kad jų žiedų užtektų ilgesniam periodui. Kristina pastebėjo, kad saulėgrąžos populiarios tarp jaunesnių žmonių, o vyresni jų nelaiko gėlėmis, labiau daržo augalu. Panaši situacija, kaip ir su dabar labai populiariais pentiniais: tai sena lietuviškų darželių gėlė, tačiau neįprasta juos merkti į vazą. Beje, pamerkti pentiniai laikosi stebėtinai ilgai - beveik 2 savaites. Tik reikia pasirinkti ne želdinimui, bet specialiai skynimui skirtas pentinių veisles. Pentiniai priklauso vėdryninių šeimai, yra nuodingi, todėl kenkėjai jų nepuola. Tik miltligė neretai išplinta ant šių augalų. Be to, pentiniai linkę nuo vėjų išgulti, todėl juos tenka ramstyti. „Kiekvienas laikas turi savo gėlę. Apskritai dabar madingos lauko gėlės ir puokštės iš jų", - pirkėjų norus pastebi gėlininkė.

Kristina dar sėja nemažai įvairių sausažiedžių gėlyčių verboms pinti - tai jos užsiėmimas žiemą. O iki vėlyvo rudens pardavinėjami dekoratyviniai kopūstai (brasika). Iš kopūstų moteris daro ir gedulo puokštes kapams puošti. Vieni stebisi, kad kaip čia į kapus kopūstus galima nešti, o kiti įvertina jų grožį ir gebėjimą ilgai išsilaikyti", - sako Kristina. Dekoratyviniai kopūstai, kaip ir saulėgrąžos, taip pat sodinami partijomis, paskutinis jų sodinimo terminas - liepos 26 diena.

„Rinka Lietuvoje yra labai maža. Jei auginsi vienos rūšies gėles, jų tiesiog nebus kur realizuoti. Todėl reikia auginti po truputį daug įvairių gėlių ir kuo ilgiau ištęsti jų realizacijos laiką", - patirtimi pasidalija gėlininkė.

Baigusi agronomiją Aleksandro Stulginskio universitete, Kristina pajuto, kad nei studijose, nei iš tėčio gautų žinių nepakanka. Todėl labai nudžiugo radusi progą po studijų padirbėti gėlių ūkyje užsienyje. „Ten įgijau didelę patirtį, parsivežiau naujienų. Tai buvo mišrus gėlių ūkis Švedijoje, kuriame gėlės auginamos ir šiltnamiuose, ir lauke", - prisimena moteris.

Ir tėtis, ir mama, ir vyras, ir septyniolikmetis sūnus, ir anyta gelbsti darbuose, kai Kristina nebespėja. Ypač įtemptas laikas būna tuomet, kai prasideda tulpės. „Vaikštome kaip zombiai, kol viską supakuojame", - neslepia ūkio šeimininkė. Daug kruopštumo prireikia prekybai paruošti rugiagėles, o bene sunkiausias darbas - nupjauti ir supakuoti saulėgrąžas. Aukšti ir sunkūs augalai surišami po penkis, sumerkiami į indus. O štai lelijos skrupulingai pakuojamos į celofaną. Namuose yra šaldytuvai, todėl gėlės prekybai pateikiamos tokios, kokios ir turi būti - aukščiausios kokybės. „Daugelį gėlių pakuojame, rišame, jos atrodo kaip iš užsienio atvežtos. Dėl to ir susiruošti prekybai yra didelis darbas", - sako Kristina ir čia pat priduria, kad nors auginti gėles nelengva, bet jai šis užsiėmimas labai patinka.

Tiesa, kai kurios Kristinos draugės atvirai sako, kad nertų į tokį vargą nebent tuomet, jei badas žiūrėtų į akis. Tačiau yra ir tokių, kurios prisipažįsta pavydinčios - norėtų ir pačios gėles auginti, bet neturi žemės. „Dirbi, kol visai jėgos išsenka, tada nueini paguli išsitiesęs kambaryje ir vėl kruti. Šiaip gėlininkai paprastai ilgaamžiai būna", - dukrai pritaria ir tėtis.

Anyta Stefutė neiškenčia nepapasakojusi, kad marti labai atidžiai (jos akimis - net per daug skrupulingai) atrenka gėles pardavimui, jei tik truputį kotelis kreivas ar lapukas ne toks - jau atideda į šoną. „Gyvenu daugiaaukštyje, tai, žinokite, visas namas būna apdovanotas gėlėms. Turiu energingą kaimynę, tai aš atsivežu kibirą gėlių, o ji apibėga butus ir išdalina. Visi būna labai patenkinti", - džiaugiasi Stefutė.

Gėlių kokybę gali sugadinti kenkėjai. Pavyzdžiui, saulėgrąžas labai apėda žalieji žiogai. Dar gerai, kad ūkio žemėje kurklių nėra, mat jie mėgsta šlapesnes, derlingesnes dirvas. Užtat daugybė kurmių - pernai per sezoną spąstais ūkyje pagavo daugiau kaip 40 kurmių!

Žiedams kenkia ir nepalankūs orai. Pernai teko išmesti daug saulėgrąžų, nes dėl ilgo ir dažno lietaus žiedlapiai buvo nuberti juodais taškeliais. Nuostolių būna ir tuomet, kai nepavyksta pražydinti gėlių norimu laiku: jos prasiskleidžia per anksti ar nespėja sužysti norimai datai.

Lelijų trapumą saugo danga

Iš patirties Kristina žino, kad geriausia lelijas auginti šiltnamyje - taip šios trapios gėlės apsaugomos nuo nepalankių oro sąlygų. Plėvelė dar aptraukiama tankiu žaliu tinklu - taip gėlės apsaugomos nuo perteklinių saulės spindulių.

Šiltnamyje stiebiasi trijų sodinimų lelijos: vienos peržiemojusios, kitos pasodintos balandžio gale, trečios - birželio viduryje. Pirmosios lelijos skinamos birželio gale, o tos, kurios sodintos birželio viduryje, pražys Žolinei.

Pasodintos gėlės mulčiuojamos perpuvusiu arklių mėšlu. „Tai - prabanga. Pats tinkamiausias mėšlas gėlėms yra būtent arklių. Juo ir mulčiuojame, ir į žemę įterpiame kaip trąšą", - paaiškina Kristina. Šviežio mėšlo ji atsiveža iš netoliese esančių arklidžių, jis brandinamas krūvose mažiausiai metus, o dar geriau - dvejus. Arklių mėšle yra visų gėlėms reikalingų maisto medžiagų, net ir kalcio. Prieš sodinant gėles, mėšlas įterpiamas į žemę, o paskui juo dar pamulčiuojamas paviršius. Apskritai laukai gėlėms itin kruopščiai paruošiami: laikomas juodasis pūdymas, kuris paskui suariamas.

Prekiaujame ne tik lelijų žiedais, bet ir jų svogūnais. „Veislės nuolat keičiasi, nes žmonėms vis reikia atrasti ką nors nauja. Kasmet siūlome 15-20 veislių lelijų. Azijietiškoms lelijoms reikia mažiausiai priežiūros, jos neiššąla, o rytinės lelijos yra lepesnės: jas reikia pamulčiuoti žiemai, o per vegetaciją gausiau patręšti. Žmonės dabar orientuojasi į tai, kad gėlėms reikėtų kuo mažiau priežiūros", - šiuolaikines tendencijas pastebi Kristina.

Pirkėjai pamėgo puokšteles - jas Kristina komponuoja per naktį, turgaus dieną iki pietų išparduoda, o grįžusi namo eina pamiegoti. Būna, kad žmonės paskambina ir užsisako puokštę iš vienų ar kitų gėlių. „Iš manęs nupirktos tulpės žydi dvi savaites. Visiems tą sakau ir jau turiu klientūrą, žmonės įsitikino, kad nemeluoju", - pasidžiaugia gėlininkė. Tulpių svogūnėliai kitiems metams jau užsakyti, bus 18 skirtingų veislių. Kristina stengiasi paieškoti įdomesnių tulpių - šerkšnotųjų, pilnavidurių. O tėtis iki šiol prisimena, kaip vienais metais jis susodino į lauką gal 100 tulpių veislių ir viską užklojo šiaudais. Pelės suėdė kone visus svogūnėlius, vienas kitas beliko...

Beje, apie veisles - jos labai greitai keičiasi. „Treji penkeri metai, ir veislės radikaliai pasikeičia. Prieš 15 metų gėles veždavome iš Lenkijos ir Olandijos ir jas čia realizuodavome. Tuomet mintinai žinodavau madingiausias veisles - dabar iš jų vos viena kita išlikusi", - patikina gėlininkė.

Kaskart ruošdamasi į turgų, Kristina Butkevičiūtė visada pasidomi orais. Mat žino - jei oras prastas, pirkėjų tikrai bus. O jei saulutė šviečia, ypač jei pasitaikė ilgasis vasaros savaitgalis, tai pirkėjų gali ir nesulaukti.