Ūkininkai, auginantys melžiamas karves, nuolat susiduria su slapta ketozės forma, kai padidėja energijos poreikis pieno laktozės sintezei.

Subklinikinė (slapta) ketozė turi tiesioginės įtakos apsivaisinimui (sėklinti karves tenka daugiau negu 3 kartus), ji lemia ankstyvą šviežiapienių karvių brokavimą dėl išliesėjimo, endometritus, mažesnį produktyvumą. Netiesiogiai slaptoji ketozė turi įtakos mastitams, šlubavimui.

Laikotarpis po apsiveršiavimo

Ketozė yra labiau šiuolaikinių produktyvių karvių būsena negu liga. Pirmuosius kelis mėnesius po apsiveršiavimo produktyvios karvės (duodančios 30 ir daugiau litrų pieno per dieną) suėda mažiau maisto medžiagų, negu jų išskiria su pienu. Šiuo laikotarpiu karvės liesėja, nes riebalai ir raumenys panaudojami kaip rezervinės medžiagos pieno sintezei.

Raumeninis audinys yra puikus baltymų šaltinis, iš kurio karvių kepenyse pasigamina įvairios medžiagos, būtinos pieno sintezei. Karvių šėrimas balansuojamas taip, kad besiveršiuodamos jos būtų maksimaliai raumeningos. Raumeninio ir riebalinio audinio išsivystymas daugelyje Europos šalių vertinamas balais BCS (angl. body condition score - kūno kondicijos balas). Labai liesa karvė vertinama 1 balu (beveik nėra riebalų ir raumenų), labai riebi karvė - 5 (riebalinis ir raumeninis audiniai itin gerai išsivystę) balais. Rečiausiai karvės ketoze suserga, kai atėjus laikui veršiuotis kūno kondicijos balas būna 3-3,5 (raumeninis audinys labai gerai išsivystęs, tuo tarpu riebalų atsargos būna nedidelės).

Riebalai yra puikus energijos šaltinis. Kai pritrūksta energijos, riebalai plūsta į kepenis, bet karvių kepenys turi ribotas galimybes riebalus paversti gliukoze, todėl jie skaidomi iki ketoninių kūnų, o šie patenka į kraują, pieną, šlapimą ir t. t. Juo riebesnė karvė veršiuojasi, tuo didesnė rizika, kad per didelis riebalų kiekis plūstels į kepenis ir šios gana greitai suriebės. Sudėtingiausia tai, jog riebių karvių didysis prieskrandis per veršiavimąsi būna gerokai mažesnis negu normaliai įmitusios ar liesos karvės, todėl jos fiziškai nebegali suėsti daug pašaro. Taip nutinka todėl, jog gyvuliui nereikia talpių virškinimo organų, kai jis gauna per daug energijos su pašaru.

Daugelis ūkininkų yra girdėję veterinarijos gydytojų paskelbtą diagnozę - suriebėjusios kepenys. Tai nieko gero nežada, nes dažnai toks gyvulys tampa nerentabilus. Pirmosiomis dienomis po veršiavimosi tokia karvė labai prastai ėda, po kelių savaičių iš gražios apkūnios karvės lieka kaulai ir oda, tenka nuolat kviesti veterinarijos gydytoją, bet ne visada pasiseka išgydyti gyvulį.

Jeigu pavyksta tokiai karvei išgyventi kelis mėnesius, ji dažnai suserga mastitu (dėl pažeistų kepenų labai nusilpsta imunitetas, todėl tešmuo tampa labai pažeidžiamas), blogai apsivaisina. Nepavykus karvės apvaisinti per 180-300 dienų po veršiavimosi, pailgėja laktacija ir ilgainiui ji vėl nutunka. Gaištamas laikas, brangiai kainuoja veterinaro vizitai, o karvę vis tiek dažnai tenka brokuoti. Ir kaltininkas dažniausiai yra pats augintojas.

Problema yra daug didesnė ūkiuose, kuriuose karvės šeriamos daug krakmolo turinčiais pašarais: kukurūzais, koncentruotaisiais pašarais, bulvėmis. Tokių pašarų pasigamina stambesni ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės. Smulkiuose ūkiuose dažniausiai nutunka karvės, kurios sunkiai apsivaisina.

Be to, patirtas stresas (susigrūdę gyvuliai, netinkamos guoliavietės) užtrūkimo pabaigoje ir laktacijos pradžioje karvei kenkia ne mažiau negu blogas racionas.

Kaip nustatyti, ar ūkyje yra problema?

Vakarų Europoje naudojami ketotestai iš pieno, jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Šie testai nėra labai tikslūs, todėl ligai diagnozuoti jie netinka, bet monitoringo laikotarpiu ūkininkai gali juos naudoti, nes testą galima atlikti melžiant karvę, tam nereikia aukštos kvalifikacijos. Dabar nemažai veterinarijos gydytojų turi gliukometrus ir greitai nustato gliukozės kiekį pacientų kraujyje, bet, norint sužinoti, kokia dalis šviežiapienių karvių pirmosiomis savaitėmis serga subklinikine ketoze, reikia tirti visas apsiveršiavusias karves antrą laktacijos savaitę. Tam būtina ištirti kraują, todėl retas ūkininkas gali pats atlikti visos bandos tyrimą, o gydytojai dažniausiai kviečiami, kai jau liga būna pažengusi.

Dar tikslesnis negu gliukozės kiekio nustatymas kraujyje yra betahidoksibutirato (BHB) nustatymas. Tai yra ketoninis kūnas, randamas kraujyje. Kai jo kiekis viršija 1 mmol/l antrąją savaitę po veršiavimosi, manoma, kad tokia karvė kenčia nuo energijos trūkumo.

Pieno riebalų ir baltymų (R/B) santykis irgi gali būti naudojamas (ketozė, kai R/B>1,4) ketozės monitoringui. Reikia individualiai žiūrėti kiekvienos šviežiapienės karvės pirmuosius du tyrimus po veršiavimosi.

Ūkis dažniausiai susiduria su problemomis, jei subklinikinė ketozė nustatoma daugiau negu 20 proc. šviežiapienių karvių. Europoje nustatyta, kad problemų dėl šios ligos turi nuo 30 iki 60 proc. ūkių.

Problemos sprendimo būdai

Koncentruotieji pašarai. Kai kurie veterinarijos gydytojai rekomenduoja po veršiavimosi karvėms dvi savaites neduoti koncentruotųjų pašarų (miltų), nes manoma, kad dėl miltų gali užsikimšti žarnynas, karvė viduriuos, tins tešmuo ir t. t. Tačiau dėl tokių sprendimų dabartinės produktyvios karvės dažnai suserga klinikine arba slapta ketoze, blogai apsivaisina, padidėja vėlesnių mastitų rizika.

Ganyklų žolė, geras, anksti nušienautas šienas, šienainis, silosas, pašariniai runkeliai yra tinkamas karvės pašaras, bet jeigu jos produkcija viršija 20 kg/d., tokiame pašare yra per mažai energijos. Todėl po veršiavimosi karvės turėtų gauti koncentruotųjų pašarų, kukurūzų, bulvių, melasos arba bent vieną iš šių produktų. Populiariausi koncentruotieji pašarai smulkiuose ir vidutiniuose ūkiuose yra kviečių, miežių, avižų, kvietrugių, rugių grūdų miltai. Jų visų energinė vertė panaši (mažiausia - avižų, didžiausia - miežių ir kviečių). Miltų kiekis skaičiuojamas pagal produktyvumą - maždaug 10 kg pieno reikia apie 2-2,5 kg koncentruotųjų pašarų.

Tinkamai subalansuotas racionas. Daugelis galvijų ketozę tyrusių mokslininkų pirmiausia rekomenduoja tinkamai subalansuoti užtrūkusių karvių racioną ir nedaryti klaidų, pereinant prie melžiamų karvių raciono, nes pagrindinė - per staigiai padidintas krakmolo arba cukraus kiekis. Dėl to karvių prieskrandžio mikroorganizmai nespėja prisitaikyti prie tokio didelio kiekio lengvai skaidomo maisto, todėl jį paverčia pieno rūgštimi.

Pieno rūgštis stipriai parūgština karvės prieskrandžio terpę (suserga acidoze), ji suviduriuoja (išmatos šviesios, su oro burbuliukais, sunkesniais atvejais labai vandeningos). Kadangi acidozės metu prasideda prieskrandžių sienelės uždegimas, tokie gyvuliai prastai ėda. O kai šviežiapienė karvė mažai ėda, energijos jai dar labiau trūksta. Tokiu atveju gali pasireikšti klinikinė ketozės forma - sutrikti sąmonė, suskystėti išmatos, kurios būna tamsios, matyti tarsi aliejaus priemaišos, daug nesuvirškintų pašaro dalelių. Karvė praranda apetitą.

Taigi, užtrūkusias karves būtina pripratinti prie koncentruotųjų pašarų (kitaip sakant - prie miltų). Apie 0,5 kg miltų pradėti duoti likus 3 savaitėms iki veršiavimosi arba karvei pradėjus nors šiek tiek tvinkti. Koncentruotųjų pašarų kiekį reikėtų didinti pamažu, kad besiveršiuojanti karvė jų galėtų suėsti 2-3 kg, o vėliau didinti atitinkamai pagal pieno kiekį.

Prieskrandžio talpa. Per veršiavimąsi didysis karvės prieskrandis turi būti nors 100 l talpos. Gerais, labai maistingais pašarais (su daug krakmolo, baltymų ir su mažai sunkiai skaidomos ląstelienos) šeriamų karvių prieskrandis per veršiavimąsi būna vos 50-80 litrų talpos. Tokios karvės sunkiau veršiuojasi, fiziškai negali suėsti daug pašarų, veršingumo pabaigoje nutunka.

Daugelis žemės ūkio bendrovių ir stambių ūkininkų pasigamina itin maistingų pašarų, kurie puikiai tinka laktuojančioms karvėms, bet užtrūkusioms kenkia, todėl užtrūkimo metu reikia į pašarus įmaišyti kuo daugiau šiaudų. Geriausi rezultatai gaunami, užtrūkusiai karvei sušėrus 5 kg šiaudų per parą. Tokį kiekį labai blogai virškinamo, neskanaus pašaro sušerti būna tikras iššūkis, bet, susmulkinus šiaudus ir gerai sumaišius su žolės ar kukurūzų silosu, dažniausiai pavyksta. Svarbu sumaišyti taip gerai, kad pašarų likučiuose nebūtų vien tik šiaudų. Aišku, smulkieji ūkininkai dažniausiai neturi tinkamos technikos į pašarus gerai įmaišyti šiaudų.

Juo žolė brandesnė, tuo daugiau ląstelienos ji turi, todėl užtrūkusioms karvėms tiktų vėlesnio pjovimo varpinės žolės.

Stebėjimas. Būtina itin akylai stebėti karves pirmąjį mėnesį po apsiveršiavimo. Kiekviena liga laktacijos pradžioje (nuovalų susilaikymas, parezė, metritas) padidina ketozės riziką ir gali sugadinti visą būsimą tokios karvės laktaciją. Rišamų karvių sistema šiuo atžvilgiu gerokai pranašesnė, nes gali matyti, ar gyvulys ėda, jį lengva rasti, lengviau fiksuoti ir gydyti.

Palaido laikymo sistemoje gerai būtų suformuoti specialią šviežiapienių karvių grupę, kurią būtų lengviau stebėti. Kelis ar keliolika gyvulių daug lengviau stebėti, be to, tokioje nedidelėje grupėje karvės jaustų mažiau streso. Šviežiapienės karvės turi gulėti patogiausiose guoliavietėse, negalima jų sugrūsti per daug. Žodžiu, šiuo laikotarpiu ūkininkas turi dar labiau mylėti ir jautriai elgtis su gyvuliais.

Propilenglikolis. Daugelis ūkininkų naudoja įvairias prevencines priemones nuo ketozės. Jos geriausiai pasiteisina, kai įvykdomos visos anksčiau minėtos sąlygos.

Dažniausiai naudojamas propilenglikolis. Ši medžiaga prieskrandyje virsta propionatu, o šis kepenyse lengvai paverčiamas gliukoze. Veiksmingiausias skystas propilenglikolis. Riebias karves šiuo preparatu geriausia pradėti girdyti profilaktiškai dar prieš veršiavimąsi (maždaug prieš 5 dienas). Taip pat jis tinka lengvų formų ketozėms gydyti ir kaip papildoma priemonė, esant sunkesnei ligos eigai. Ketozei gydyti ir prevencijai propilenglikolį reikia girdyti tris dienas po 250-500 ml. Nutukusias karves šiuo preparatu tenka girdyti kelias savaites, tačiau jos gali ir nepasveikti.

Apsaugotieji riebalai. Juos dažnai naudoja didieji ūkiai. Tai daug energijos turintis pašaras, bet nuo ketozės neapsaugo. Apsaugotieji riebalai neskyla didžiajame prieskrandyje, o patenka į žarnyną, kur galutinai pasisavinami. Šis pašaras didina pieno riebalų kiekį, bet beveik neturi įtakos gliukozės apykaitai. Daugelis mokslininkų nurodo, kad, pradėjus šerti apsaugotaisiais riebalais, padidėja pieno riebumas ir karvės greičiau apsivaisina, bet įtaka ligoms, susijusioms su energijos trūkumu, būna nežymi.

Monenzinas. Tai gana nauja medžiaga, skirta Europos galvijų augintojams. Lietuvoje atsirado 2013 m. Ji slopina gramteigiamų bakterijų dauginimąsi didžiajame prieskrandyje. Šios bakterijos dauginasi sparčiau negu gramneigiamos, dėl to prieskrandyje pagaminama mažiau propionatų, bet daugiau menkaverčių dujų (metano), pieno rūgšties ir kitų medžiagų. Tai ypač svarbu veršiavimosi laikotarpiu, nes sumažėja karvės apetitas, visas virškinimo traktas būna mažesnės talpos.

Monenziną daugelį metų su pašarais naudojo JAV ūkininkai. ES draudžia tokių medžiagų dėti į pašarus, todėl ji buvo užregistruota kaip vaistas (boliusas). Monenzinas labai pagerina pašarų pasisavinimą. Karvė su šia medžiaga gauna gerokai daugiau energijos iš to paties kiekio pašarų negu be jos, o tai ypač svarbu laktacijos pradžioje, kai jo suėda per mažai. Taip pat mokslininkai nustatė, kad monenzinu gydytos karvės duoda daugiau pieno, mažiau serga, o pašarų sunaudojama tiek pat.

Ūkininkai ir šėrimo specialistai, kuriems pavyksta susidoroti su slaptąja ketoze, turi rentabilesnius ūkius, jaučia didesnį pasitenkinimą savo darbu.