Bitininkų Gražinos ir Gedimino Skardžių ūkio sėkmės formulėje daug dedamųjų. Svarbiausios iš jų - tradicija bitininkauti ir prasmingos svajonės.

Visa Skardžių šeima dūzgia kartu su savo bitėmis. Medų nešančių vabzdelių šeimų ūkyje daug - su šeimelėmis apie tūkstantį, o vasarai įsibėgėjus jų padaugėja ir iki pusantro tūkstančio.

Skardžių ūkį Utenos r. saugo ir puošia iš medžio drožtos skulptūros: Austėja - senovės lietuvių mitologijoje vadinama bičių deivė ir Bubilas - medaus ir bičių dievas. Bet jokie dievai nepadėtų, jeigu pats žmogus nesistengtų. O darbštumo Skardžių šeimai tikrai netrūksta. 2012 m. jų ūkis, plečiamas ir modernizuojamas 30 metų, pripažintas pažangiausiu bitynu Lietuvoje, o šiemet jis tapo konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis 2015" laureatu.

„Kad ūkis sulauktų tokio įvertinimo, reikia negailėti savo jėgų ir dirbti nuo aušros ligi sutemų - kaip bitutėms. Mūsų verslas eina iš kartos į kartą, viskas yra genuose. Bet svarbiausia - mylėti bites, nes be meilės ir atsidavimo nieko nebus", - sako Gražina.

Bitininkauja nuo mažens

Gražina ir Gediminas kadaise susipažino nieko nežinodami apie abiejų polinkį bitininkauti, bet bičiuliai tiesiog vienas kitą pajuto ir netrukus bitės tapo labai svarbia jųdviejų ryšio gija.

Gražina nuo mažų dienų bitininkavo su tėveliu. Bitininkavo ir Gedimino senelis, o jis pats, būdamas penktoje klasėje, jau turėjo kelis avilius ir pats juos prižiūrėjo. Bitininkystės jį mokė buvusi kaimynė, kolūkio bitininkė Palma Gudelytė.

Pradėjęs kurti bendrą gyvenimą su Gražina, Gediminas puoselėjo 5 avilius. Žmona palaikė ir skatino jo norą bitininkauti. Taip atsirado 20 bičių šeimų, vėliau - 60, ir kasmet jų vis daugėjo ir daugėjo. Netrukus, dar 1989 m., patirti ir pirmieji dideli nuostoliai. „Mes labai mylėjome ir puoselėjome bites, todėl stengėmės jomis itin rūpintis. Pasiskolinome pinigų, kad galėtume nupirkti cukraus rudeniniam maitinimui, ir buvome apgauti - negavome nei cukraus, nei pinigų. Tą pačią žiemą žuvo labai daug bičių šeimų. Bet nepalūžome", - ūkininkavimo pradžią prisimena Gražina.

Vienas kitą palaikydami jiedu vertėsi labai taupydami, o bičių šeimų po truputį vėl pradėjo daugėti. Ilgus metus, net turėdami 200 bičių šeimų, medų Skardžiai suko rankiniu medsukiu.

Dabar ūkyje jau stovi erdvus gamybinis pastatas, šalia akį traukia gražūs iš medžio drožti figūriniai aviliai - jie bus skirti veislinėms bičių motinoms auginti. O prieš kelis dešimtmečius čia nebuvo nė vieno pastato, plytėjo prasta žemė.

Čia, šalia Gedimino gimtinės, prieš 24 metus atsirado galimybė nusipirkti žemės valstiečio ūkiui steigti, tačiau šviesios atminties Gedimino mama krimtosi, kad šiame smėlyje nepaūkininkausi... Bet jau tuomet jauna šeima turėjo svajonę - sukurti bičių ūkį. Gražinos tėvai padėjo nupirkti šį žemės sklypą iš valstybės, ir bitininkai ėmėsi pirmojo nedidelio bitininkystės pastato - medui sukti pritaikytų patalpų ir sandėliuko - statybos. „Ir ačiū Utenos rajono Žemės ūkio skyriui, įžvelgusiam mūsų galimybes ir padėjusiam pastatyti pirmąjį pastatą bei nusipirkti traktorių T-25", - gerų kitų žmonių darbų nepamiršta Gražina.

Medų eksportuoja

Daugėjant ūkyje bičių šeimų, Gediminas avilius pradėjo vežioti maždaug 80 km spinduliu po aplinkinius Utenos, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių rajonus pagal augalų žydėjimo metą. Tai daug laiko ir investicijų reikalaujantis fiziškai sunkus darbas, nes labai sunku sukiloti avilius į mašiną ir iš jos, tačiau dėl to gaunama daugiau kokybiško įvairiausių rūšių medaus.

Pastaruoju metu Gediminas vis dažniau įrengia ir stacionarias avilių laikymo vietas ūkininkų, su kuriais sudaręs sutartis, laukuose. Grikių medų Skardžių bitės suneša iš Rasos ir Kęstučio Venslovų bei Aldonos ir Jono Venslovų ūkių laukų. Rapsų - iš Zigmo Aleksandravičiaus, kuris labai rūpinasi, kad laukai nebūtų purškiami, kol bent viena bitė juose skraido. Bendradarbiaujama ir su kitais aplinkinių rajonų ūkininkais, nes ir jiems bitės naudos neša - kuo daugiau apdulkinami augalai, tuo didesnis jų derlius, stambesni grūdai būna.

Šaltas šių metų pavasaris nebuvo palankus medunešiui - gal tik trečdalis įprasto šiam laikotarpiui kiekio prisukta. „Ir pernai panaši padėtis buvo, bet vis tiek medaus buvo daugiau negu šiemet. Kalčiausios šaltos naktys - bitutės rytais išskrisdavo, bet sušalusios krisdavo ant žemės. Be to, buvo sausa, vėjuota, augalai neskyrė nektaro", - prasto medunešio priežastis vardija Gediminas.

Gražina priduria, kad orams pasitaisius medaus bitės dar prineš, bet pavasarinių žiedų nektaro medaus jau šiais metais nebus. Bitėms ir kaitra netinka - jeigu temperatūra perkopia 28 laipsnius, bitės skrenda nebent vandens atsinešti, o ne nektaro rinkti.

Skardžių bityno medus - sertifikuotas, turi išskirtinės kokybės produkto ženklą, yra aukščiausios kokybės. Jų medų tikrina ir Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, ir įvairių rajonų (Utenos, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių), kuriuose stovi aviliai, VMVT skyriai. Jie kontroliuoja, ar meduje nėra antibiotikų, pesticidų likučių, ar neužterštas vaškas. Jų medus vežamas tirti ir į Vokietijos laboratoriją, nes be sertifikato ir tyrimų medaus Vakarų rinkai neparduosi. O praėjusiais metais Aukštaitijos bitininkai plačiai atvėrė eksporto duris į Vakarus.

Didžioji dalis Skardžių ūkyje pagaminamo medaus praėjusiais metais išvažiavo į Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Izraelį, Estiją. Minimali išvežamo medaus partija yra 24 tonos. Kol kas viskas vyko sklandžiai, visi atsiskaitė laiku. Už medų jiems mokama gerokai daugiau negu siūlo šalies prekybos centrai, su kuriais Skardžiai dar bendradarbiauja. Tačiau, G. Skardžiuvienės teigimu, jie nori kuo pigesnio produkto, o juk medaus už cukraus kainą negali parduoti, tad ir konkuruoti Lietuvos bitininkams su pigiu atvežtiniu medumi yra sudėtinga. „Todėl mes pasirinkome kitą kelią - ateityje visą medų eksportuosime", - sako bitininkė.

Gamybos bazė - bityno lėšomis

Kadangi aviliai vežiojami, medus gaunamas iš įvairių augalų žiedų nektaro - pavasarinis, pievų, rapsų, grikių, viržių ir miško augalų iš Šimonių girios. Vokiečiai vertingiausiu laiko lipčiaus medų, antroje vietoje - grikių. Prancūzai ir švedai mėgsta šviesesnį, rapsų, medų.

Medaus kokybė priklauso nuo bičių veislės, oro sąlygų, bičių darbo specifikos ir, aišku, nuo paties bitininko. Skardžių ūkyje bičių šeimų našumą lemia iš Lenkijos, Slovėnijos, Vokietijos ir augintojo Jono Balžeko įsigytos veislinės bičių motinos.

Žmonės kartais stebisi, iš kur tokiu ankstyvu metų laiku šviežias medus? Gražina tuomet jų irgi klausia: „Kada paskutinį kartą buvote išėję už miesto ribų? Ar žinote, koks augalas prie kokios temperatūros skiria nektarą?" Taigi bitininkaujant reikia žinoti daugybę niuansų.

„Džiaugiamės, kad mūsų medų vakariečiai įvertino, nes Lietuvoje vienam jis per šviesus, kitam - per tamsus, tai per aštrus", - juokiasi Gražina, nors toks neprofesionalus medaus vertinimas, žinoma, žeidžia.

Skardžiai taip pat renka pikį, kulia duonelę - šie produktai visi eksportuojami, spaudžia vašką plokštelių gamybai, o likusi jo dalis irgi išvežama.

Bitininkų sezonas trunka ištisus metus. Žiemą Gediminas su sūnumi turi per akis parengiamojo darbo vasarai - patiems reikia pagaminti tūkstančius rėmelių aviliams, ruošti vašką, siūti pagalvėles ir t. t. Vien tik meduvių reikia 1 600, o į kiekvieną jų dedama po 11 rėmelių. Ir avilius patys gamina. Be to, bites reikia stebėti ir žiemą - Gediminas nuolat važinėja po bitynus, tikrina, ar aviliai nėra nuversti laukinių gyvūnų, ar stogai nenupūsti vėjo, ar nėra kitų gamtos padarinių. Kartais net su stetoskopu pasiklauso, kas avilyje dedasi. „Visa tai tik dėl įdomumo, nes žiemą jau nieko nepakeisi - kaip pasiruošei rudenį, taip ir turėsi pavasarį", - tvirtina patyręs bitininkas.

Bityne, be šeimos narių, nuolat dirba du samdomi darbuotojai - patikimi, pareigingi jaunuoliai. Sezoniniam darbui medui sukti samdomi dar du žmonės.

Moderni automatizuota gamybinė bazė, į kurią buvo investuota keli šimtai tūkstančių litų, prieš 5 metus pastatyta tik bityno lėšomis. Jame įdiegta moderni technika: medaus atakiavimo ir sukimo įrenginiai, fasavimo linija, medaus laikymo patalpa, lizdinių rėmų, meduvių sandėliai, korių rėmelių dezinfekavimo įranga, bičių maisto gamybos įrenginys ir kt. Anksčiau tam tarnavusios patalpos dabar pritaikytos kitoms reikmėms, čia įrengtos gyvenamosios ir buitinės patalpos darbuotojams.

Nauja gamybos linija labai palengvino bitininkų darbą, tačiau vis tiek bityne be rankų darbo - nė iš vietos. Vien tik rėmelius reikia plauti tūkstančiais...

Vis dėlto sunkiausia bityne, pasak Gedimino, iškentėti ne sunkų fizinį darbą, o blogus orus. „Juk darbas tas pats ir mums, ir bitėms, o medaus nėra, todėl praranda nuotaiką ir bitės, ir bitininkas. Visa kita įmanoma ir pakeliama", - tikina G. Skardžius.

Sūnus išbando naujoves

Gediminas ir Gražina mano, kad jeigu žmogui turtas atėjo lengvai, jis greitai ir iššvaistomas. Todėl jie savo vienturtį Edgarą nuo mažens pratino prie darbo. Ir neveltui - sūnus visą laiką padeda tėvams ir dabar sąžiningai rūpinasi jau savo bitynu.

Edgaras, pasak mamos, bitininkauja beveik nuo lopšio - nuo pusantrų metų. „Važiuojame pas bites, ir sūnus kartu, palikti jo nebuvo kur. Paaugęs jis atakiuodavo korius su tokiu ypatingu peiliu - manome, kad jis dar Gedimino senelio buvo. Ir tik vienas Edgaras sugebėdavo juo naudotis", - šiltai pasakoja Gražina pridurdama, kad Edgaras vasarų niekada neturėjo, nes visada dirbo bityne, į muges važiuodavo medų pardavinėti. Abu tėvai tikisi, kad sūnus ir savo vaikus taip išauklės, įpratins prie darbo.

Jaunuolis savo ūkį įkūrė vos sulaukęs 18 metų ir sukūręs savo šeimą - tėvai padovanojo jam bičių šeimų, kad įprastų pats viskuo rūpintis, nes tada greičiausiai gali suprasti, kad kuo daugiau dirbsi, tuo daugiau turėsi.

Pradėjęs bitininkauti savarankiškai, Edgaras pabandė diegti naujoves - dirbti su daugiaaukščiais aviliais. Tačiau visus savo bityno avilius jis tebevežioja - kai reikia, keliasi pusę trijų nakties ir veža bites, pavyzdžiui, į grikių lauką. „Ir aš taip dirbau", - žvelgdamas į sūnų šypteli Gediminas.

Daugiaaukščius avilius Edgaras pradėjo gaminti ir naudoti prieš trejus metus ir vis dar stebi, ar jie pasiteisins. Šio eksperimento ėmėsi tik dėl to, kad tokius avilius lengviau pervežti. Vyresniajam Skardžiui jie nepatinka. O Edgaras sako, kad prie įprastų Dadano tipo avilių esi labiau pririštas, nes tiksliai žinai, kada reikia medų imti, tada jau turi lėkti, skubėti, nes papildomų meduvių neįdėsi. O į daugiaaukščius, kai pamatai, kad visos meduvės pilnos, po jomis įdedi tuščių ir bitės vėl gali toliau dirbti. Ir nereikia skubėti imti medaus.

„Bet mano aviliuose bites lengviau kontroliuoti", - nukerta Gediminas. Jis sako, kad įprastame avilyje jis gali bet kada pakeisti motinėlę, susikurti šeimeles, gali matyti, ar bitės nesirengia spiestis. O daugiaaukščiuose motinėlę pakeisi tik rudenį. Edgaras šiuo atžvilgiu pritaria tėvui ir neatmeta galimybės sugrįžti prie įprastinių avilių. Tačiau kol kas svarsto ir vertina visus „už" ir „prieš".

Savo bityno daugiaaukščius medinius avilius Edgaras pats ir projektavo, ir gamino. Įprastai jie gaminami be dugno, tačiau jaunasis bitininkas pagamino su dugnu, padarė specialius padėklus, ant kurių pastatoma po du daugiaaukščius avilius. Tokį modelį pasirinko galvodamas apie lengvesnį avilių pervežimą. „Ateityje vis tiek turėsime įsigyti sunkiasvorę mašiną aviliams pervežti, krautuvą jiems pakelti, tad vienu kartu galėčiau nuvežti apie 80 avilių. O dabar avilius nešiojame ir kilnojame rankomis. Tai labai sunku, dėl to ir bandau eksperimentuoti", - sako E. Skardžius.

Bitininkystė patraukė ir jo žmoną Eimantą. Nuo mažens prie bičių sukasi jų vaikai - penkerių Vakarė Urtė ir dvejų metukų Rytis Vėjas. „Su bitėmis jie jau susipažinę", - juokiasi jaunieji Skardžiai.

Gedimino ir Gražinos anūkai labai myli bites, o Edgaras svajoja, kad šiek tiek ūgtelėjusi Vakarė Urtė pradės mokytis dirbti su bičių motinomis - jas auginti ir veisti. Jau šiandien ji nebijo prieiti prie avilio ir paimti bitės ant rankų, todėl tėvelis įžvelgia joje perspektyvią bitininkę.

Vietinėje rinkoje veislinė bičių motina kainuoja apie 15 eurų, užsienyje daugiau kaip 300 eurų. Ir nėra garantijos, kad ją bičių šeima priims, be to, yra pavojus įsivežti ligų. O bičių sveikata priklauso nuo motinos - jeigu ji sveika, produktyvi, švari, problemų bityne nebus. Aišku, nuo bitininko irgi daug priklauso.

Visi Skardžiai darbo valandų neskaičiuoja, kiek reikia, tiek dirba. Ir valstybei daug mokesčių sumoka. Todėl darbštūs bitininkai jaučia nuoskaudą, kad galimybių pasinaudoti ES parama jiems yra mažiau.

Skardžių bitynas yra dalyvavęs 2007- 2013 m. KPP priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas", tuomet įsigijo medaus gamybai ir fasavimui reikalingos įrangos. Tačiau paramos gamybiniam pastatui jie negavo.

Edgaras negali gauti paramos, skirtos jaunajam ūkininkui, nes reikia turėti bent 5 ha žemės. Visa šeima stebisi - kam? Jam reikia tik bazės, kurioje galėtų suvežti medų, jį sukti. O bitės laikomos pagal sutartis ūkininkų laukuose. Be to, jis nori tobulėti, plėstis, jam reikia technikos, kuri kainuoja šimtus tūkstančių eurų. Skardžiai įsitikinę, kad, skiriant paramą bitininkystei, turėtų būti atsižvelgiama į bičių skaičių, o ne į valdomus hektarus.

Gediminas pastebi, kad patiems bitininkams reikėtų daugiau vienybės sprendžiant strateginius reikalus, bet Gražina priduria, kad, nepaisant to, visi bitininkai yra bičiuliai, o ne konkurentai.

Toks Skardžių požiūris ir į žmones, ir į bites. Šviesiomis akimis žvelgiant į gyvenimą, sąžiningai dirbant jiems ir pavyko įgyvendinti savo svajonę - sukurti tokį bityną, kurį galėtų palikti sūnui ir jo šeimai. „Vis dar viską tobuliname, bet, svarbiausia, einame į priekį", - šypsosi bičiuliai Gražina ir Gediminas Skardžiai.