Netoli Baltijos jūros nedidelį žemės plotelį turintis Remigijus Urbis tradicinės žemdirbystės jame vystyti negalėjo, todėl teko ieškoti alternatyvios žemės ūkio veiklos. Taip jo ūkyje įsikūrė mėsinių ožkų būrys.

Mėsines ožkas Remigijus ir Danguolė Urbiai auginti pradėjo dėl to, kad niekas daugiau Lietuvoje tuo neužsiima. Pirmąsias Boer veislės ožkas jie įsigijo 2013 m. Pirmiausia pasirūpino gyvulių gerove - ožkoms užtikrino laisvę judėti, įrengė jaukų tvartą.

Už mėsinės ožkininkystės plėtojimą Urbių ūkis šiemet sulaukė įvertinimo - jis tapo konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis 2015" laureatu. „Bet vis dar mokausi ožkas auginti", - sako Remigijus.

Ūkyje nuo 2000-ųjų laikomi ir septyni žemaitukų veislės žirgai - tai didžioji R. Urbio ir jo jauniausios dukters Monikos aistra.

Didžiausia - veislinių ožkyčių paklausa

Tarp Klaipėdos ir Palangos įsikūręs R. Urbio ūkis atvykstančiuosius pasitinka užrašu: „Urbis žirgų stada". Pasak šeimininko, „stada" - kuršių, iš kurių kilę jo protėviai, kalbos žodis. Tačiau dabar „stadoje" pirmiausia sutinkami ne žirgai, o rudai baltos ožkos ilgomis nulėpusiomis ausimis - meilios, jaukios ir be galo smalsios.

Žemaitukų veislės žirgai ganosi netoliese - juos auginti Remigijus pradėjo turėdamas kilnią misiją padėti išsaugoti nykstančią lietuvišką veislę. „Tuo metu netgi buvo vajus - jeigu neturi žemaituko, tu ne lietuvis. Bet prasidėjo krizė ir dėmesys jiems atslūgo", - atsidūsta ūkininkas. Ir dabar dar nėra, kur žirgų realizuoti, todėl jų neveisia. Tie, kurie yra ūkyje, laikomi pramogoms, norintieji jais mokosi jodinėti. Be to, žirgai teikia daug džiaugsmo visai Urbių šeimai, ypač Remigijui ir Monikai - žemaitukai visiškai pavergė jų širdis.

Urbių ūkis įsikūręs saugomoje Šaipių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, užsiimti intensyvia žemdirbyste čia negalima, o natūraliose pievose gero pašaro, būtino, pavyzdžiui, pieninėms karvėms, neužauginsi. Ir žemės nedaug - savos tik 8 ha, dar 22 ha - nuomojamos. Tad didelio pasirinkimo, kokia kryptimi sukti ūkį, Remigijus neturėjo. O renkantis, kokias ožkas auginti - pienines ar mėsines, - nugalėjo praktiškas požiūris.

„Mėsinė ožkininkystė Lietuvoje yra nauja šaka, tai ir ši niša dar neužpildyta. Be to, esu tinginys, o jeigu būčiau nutaręs auginti pienines ožkas, jas melžti reikėtų dukart per dieną", - juokiasi ūkininkas.

Prisiklausęs, kad Boer veislės ožiai sveria iki 130, ožkos - iki 100 kg, pirkti jų į Šakių r. nuvažiavo su vilkiku, bet 15 ožkavedžių ir vienas ožys sutilpo mažoje priekabos dalyje. Remigijus neslepia, kad apie ožkas ir dabar dar daug ko nežino, juk augina jas tik trečius metus, o sunkiausia būna, jei gyvulys suserga. Todėl stengiasi bendrauti su veterinarijos gydytojais, kitais ožkų augintojais, įsiklauso į jų patarimus, domisi specialia literatūra, daug skaito internete. „Deja, ne į visus klausimus gaunu atsakymus. Gal čia kaltas lietuvio požiūris į ožką, kurios jis nelaiko gyvuliu"? - svarsto Remigijus.

Šiuo metu R. Urbio veislinės krypties mėsinių ožkų ūkyje yra 16 ožkavedžių, 3 ožiai, būrys kastratų ir prieauglis. Jaunikliai jau baigiami išparduoti - birželio viduryje buvo likę vos du ožiukai, taigi didžioji dalis ūkyje atvestų veislinių jauniklių auga pas kitus šeimininkus. Didžiausia yra ožkyčių paklausa - užsakymų joms R. Urbis turi į priekį. Veislei netinkamas ožkas ir kastratus ūkininkas rudenį parduos mėsai. Kiekiai kol kas nedideli, tai ir parduoti ožkieną problemų nėra. Tiesa, pats savo augintinių, teigia, negalintis valgyti... Itin jaukūs gyvuliukai mielai leidžiasi imami ant rankų, yra glostomi, Remigijus prie jų labai prisiriša. Tad negi juos paskiau valgysi? Jis ožkienos yra tik paragavęs.

Nors žmonėmis yra draugiškos, tarpusavyje Boer ožkos gana aršiai kovoja. Ne veltui sakoma, kad stovi kaip du ožiai ant liepto surėmę ragus - toks vaizdas ūkyje įprastas. Varant jas į gardus, reikia žinoti, kurios tarpusavyje gali sugyventi, o kurias būtina laikyti atskirai. Tarp ožkų yra stipri hierarchija - stipresnis gyvulys dažnai skriaus silpnesnį.

Ožiams Remigijus neretai suteikia politikų vardus, bet vienas - didysis ožys - vadinamas Dainoriumi. Tokį vardą jis pelnė dėl to, kad vos tik išgirdęs vyrišką balsą, pradėdavo labai garsiai bliauti. Tiesa, subrendęs jis liovėsi „dainavęs", dabar tik retkarčiais pamekena.

Ožkos mėgaujasi laisve

Tiems, kurie nori įsigyti ožką, neturėdami tikslo užsiimti veislininkyste, Remigijus pataria pirkti veislinį mėsinį ožį reproduktorių ir paprastą vietinę ožką - turės ir mėsos, ir pieno. Ožka duos pieno, prieauglis bus mėsai, o ir mišrūnų mėsa būna kokybiškesnė. Augintojas nelabai supranta, kodėl pirkėjai labiausiai nori veislinės ožkytės, kurią vėliau kergs su paprastu ožiu.

Amerikoje, ūkininko teigimu, už gerą parodinį Boer veislės ožį mokama iki 35 tūkst. dolerių. Norint užauginti gerą reproduktorių, reikia maždaug 2,5 metų rūpestingos priežiūros. Iki metų jis stypsta, o vėliau jau pradeda augti į plotį, formuojasi raumenys. „Be to, reikia mylėti gyvulį, turėti daug užsispyrimo ir noro", - pabrėžia R. Urbis.

Šiemet iš 12 atvestų veislinių ožiukų trys buvo įvertinti kaip elitiniai, visi kiti, anot ūkininko, vidutiniokai. Dalis ožių, kurie neparduodami veislei, yra kastruojami - tokius lengviau prižiūrėti ir auginti, nebelieka specifinio ožio kvapo (nors mėsinių ožių kvapas ir šiaip ne toks stiprus, kaip pieninių), be to, jų mėsa būna minkštesnė - jie auginami būtent mėsai.

Pagrindinis ožkų maistas - natūraliai auganti žolė ir šienas. Papildomai joms perka traiškytų avižų, žirnių, miltų, sėlenų. Skaičiuojama, kad penkioms ožkoms reikia hektaro žemės, bet kadangi šioje vietoje žemė nederlinga, Remigijus joms skiria daugiau ploto.

Labiausiai ožkoms patinka graužti įvairius krūmynus. Laisvai besiganydamos jos prisiėda, ko tik nori - ievos, klevo, karklo ar uosio šakelių. Senoje sodyboje kaimynystėje surenka obuolius krituolius. Dar pernai Remigijaus ožkos gyveno visai palaidai, be jokio aptvaro. Visą dieną pasiganiusios po apylinkes, jos vakare sugrįždavo namo. „Juk žino, kad gaus miltų", - juokiasi Remigijus. Ožkos visada nakvoja tvarte.

Dabar jų teritoriją ūkininkas aptvėrė neaukšta tvora, kad galėtų ožkas grupuoti ir kontroliuoti kergimą. Tiesa, buvo ir dar viena priežastis - kartą ožkos nuėdė kaimyno kopūstus...

Arklidėse telpa ir ožkos, ir žirgai

Priežiūros ožkoms, teigia jų augintojas, reikia daugiau negu žirgams. „Žirgo nuotaiką ir būklę pamatau vos užmetęs akį į jį. Ir negaluojančias ožkas jau pradedu gan greitai atpažinti, bet, kai reikia žaibiškai apsispręsti, ką daryti, būna sunku. O pagalba, suteikta per pirmąją valandą, yra aukso vertės. Veterinarijos gydytojo, kuris specializuotųsi gydyti ožkas, arti nėra. Todėl tenka susitaikyti, kad būna ir gyvulių kritimų, gerai tik tai, kad tokie atvejai yra reti. Bet tai man kelia stresą, geriau, kai gyvuliai sveiki ir laimingi", - sako Remigijus.

Ožkų tvartas kartu yra ir arklidės - vienoje pusėje žirgų gardai, kitoje - ožkų. Yra nuomonė, kad ožys arklidėje yra kaip sanitaras - jo skleidžiamas kvapas naikina arkliams pavojingas bakterijas ir virusus. Tačiau Remigijus nežino, ar tai tiesa, nes žemaitukai, pasak jo, ir šiaip atsparūs ligoms.

Kai ožkų banda išsiplės, ūkininkas planuoja statyti specialią ožkidę, kurioje būtų galima patogiau organizuoti šėrimą, gardų valymą. Jis kitaip įrengtų ir gardelius, nes jau įsitikino - dėl polinkio konfliktuoti kiekvienai ožkavedei reikia įrengti atskirą. Dabar yra ir atskirų, ir dviem ožkoms skirtų gardelių, todėl Remigijus atidžiai žiūri, kurios tarpusavyje gali sugyventi, neskriaudžia mažiukų. Ganykloje, didesnėje teritorijoje, ožkoms lengviau išvengti tarpusavio konfliktų. Tačiau joms pakanka įžūlumo kartais lįsti ir į jas saugančios Vidurio Azijos aviganės būdą.

Tvartą-arklides pagal patvirtintą projektą Remigijus pasistatė kartu su viduriniuoju sūnumi Aleksu, kuris Danijoje studijuoja architektūrą. Sako, buvo nesunku - tai karkasinis pastatas, iš vidaus ir išorės apkaltas medžiu. Pastatas kvėpuoja, yra ventiliuojamas, todėl jame nesijaučia kvapo, o temperatūra ir žiemą išlieka teigiama. „Žirgams tokios sąlygos labai tinkamos", - tikina R. Urbis.

Žiemą sauso ožkų mėšlo iš tvarto neišveža - jis savaime pasikreikia šienu, o susidaręs tvirtas sluoksnis suteikia daug šilumos. Tokiame tvarte ožkos sėkmingai atsiveda jauniklius, svarbiausia juos iškart nušluostyti sausai. Visada reikia stebėti, ar ožka priima jauniklį, ar jis bando žįsti. Dar po kiek laiko įsitikinęs, kad ožiukas tuštinasi, ūkininkas gali būti ramus, kad sėkmingai užaugs.

Ožkavedė gali būti kergiama sulaukusi metų. Per metus ji ožkuojasi vieną kartą, atsiveda nuo vieno iki trijų jauniklių. Remigijus jau žino, kad geriausiai auga vienas jauniklis. Trys jaunikliai nėra pageidaujami, nes ožka turi tik du spenius, tuomet juos reikia papildomai maitinti. Todėl kaip pieno donores jaunikliams jis laiko ir tris pieninės veislės ožkas - čekų baltąsias, kryžmintas su Anglų- Nubian veisle.

Ožkuojasi cibos įvairiai - vienos lengvai ir greitai, kitos - sunkiau, joms reikia pagalbos. Ir motinystės instinktas nevienodas - vienos labiau rūpinasi jaunikliais, kitos gerokai atsainiau. Prie motinos jaunikliai būna 3-4 mėnesius.

Mėsai skiriami ožiukai, paauginti iki keturių mėnesių arba užauginti iki pusantrų metų. „Anksčiau jų skersti neapsimoka, nes augdami jie išstypsta, o raumenys dar nebūna išsivystę, todėl mėsos išeiga būna maža - vieni kaulai. Labiausiai apsimoka penėti ožį iki pusantrų metų - tuomet jo skerdena būna optimali, apie 50 kg", - paaiškina R. Urbis. Įvertinus tai, kad iki skerdimo gyvulys auginamas gana ilgai, jo ir kaina nemaža - skerdenos kg kainuoja iki 10 eurų. Ožkiena laikoma labai sveika, dietine mėsa.

Įrengti ūkyje skerdyklą bent jau artimiausiu metu R. Urbis neketina. Dabar tam nėra būtinybės, be to, jis neslepia, kad pats negalėtų atimti savo augintiniui gyvybės...

Ūkį plės pamažu

Remigijaus tikslas - optimalus šeimos ūkis, kurį jiedu su žmona galėtų patys prižiūrėti, nes vyriausias sūnus Povilas, baigęs scenos meno studijas, apie ūkininkavimą nė negalvoja, Aleksas ateitį sieja su architektūra, tad nebent Monika, kuri šiemet baigė mokyklą ir rengiasi studijuoti veterinarinę mediciną LSMU Veterinarijos akademijoje, po studijų grįš pas tėvus ir savo mylimus augintinius.

Ateityje Remigijus žada bandą išplėsti iki 100 ožkavedžių. Tuomet ūkyje iš viso suktųsi apie 300 ožkų. „Noriu, kad mano gyvuliai augtų laisvai, turėtų daug erdvės. Tokiomis sąlygomis jie geriau auga. Jeigu pradėsi auginti daugiau ožkų tik dėl pinigų, nepaisydamas jų gerovės, kokybiškos bandos neturėsi. Todėl aš vadovaujuosi taisykle - geriau mažiau, bet kokybiškai. Žinau, kiek galiu auginti ožkų, kad nenukentėtų jų gerovė", - tvirtina ūkininkas.

Greitos plėtros nebus, nes bandą jis didins tik iš savo prieauglio, tad užteks laiko ir žinioms kaupti. Iš kiekvienos 10-12 jauniklių vados sau žada pasilikti 3-4 ožkytes.

Lietuvoje, neskaičiuojant pavienių augintojų, iš viso yra tik apie 50 Boer veislės ožkų, kurias augina trys ūkininkai. R. Urbis kol kas nesiryžta vertinti mėsinės ožkininkystės perspektyvų Lietuvoje. Aišku, kad ši niša neužimta, bet koks bus veislinių ožkų ir ožkienos poreikis, sunku nuspėti. Tik veislinių ožkyčių paklausa jau dabar yra, jų nespėja tiek gimti, kiek yra laukiančių jų įsigyti.

Valstybės pareigūnai į šią alternatyvią žemės ūkio šaką savo požiūrį išreiškė keistai: pieninių avių ir mėsinių ožkų augintojai pasirodė neverti paramos. Pagal susietosios paramos mokėjimo 2015-2020 m. taisykles išmokas gaus mėsinius galvijus, mėsines avis, pieninių veislių bulius ir pienines ožkas auginantys ūkininkai, o išmokos pagal specialiąją paramos schemą skirtos jautienos (mėsiniams galvijams) ir avienos (mėsinėms avims) sektoriams.

Tačiau Remigijus nenusimena dėl to: „Gyvulius auginu tikrai ne dėl išmokų." Gyvulininkystė, matyt, įaugusi į kraują - juk jo protėviai kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.