23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/07
Šiaudų granulių gamykla pakilo iš... pelenų
  • Rasa MURAUSKIENĖ
  • Mano ūkis

Šiaudai kaip biokuras Lietuvoje nėra populiarūs, tačiau jų perdirbimas - greitai auganti perspektyvi alternatyvaus verslo rūšis. Jurbarko rajone, Vadžgirio kaime, ūkininkaujantis Steponas Siriūnaitis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šiaudų granulių gamybą, perėjo ir vandenį, ir ugnį, bet šio verslo užmojų neatsisakė. Ūkininkas įsitikinęs, kad lietuviai netruks įvertinti šiaudų biokuro privalumus ne prasčiau nei lenkai ar skandinavai, kuriems dabar eksportuojama ūkio produkcija.

Vadžgirio kaime beveik dvi dešimtis metų ūkininkaujantis Steponas Siriūnaitis neapsiriboja viena veikla. Šalia augalininkystės ūkio visada turi bent vieną pagalbinį verslą - medienos, transporto, prekybos, šiaudų perdirbimo ar kitą. „Visą laiką stengiuosi atrasti kokią nors alternatyvą, bijau vienu dalyku pasikliauti. Pamenu, buvo tokių blogų metų, kad iš žemės ūkio nieko neuždirbau, gelbėjo kita veikla", - sako ūkininkas, pagarbiai atsiliepdamas apie savo kolegas, sugebančius išgyventi vien iš ūkininkavimo, jam skirdami visą savo laiką. Tuo tarpu jis pats ne tik sėja ir akėja savo laukus, bet ir teikia žemės ūkio paskirties paslaugas smulkiesiems ūkininkams, neturintiems technikos, o didžiausią įdirbį skiria šiaudų ir medienos perdirbimui į granules.

Verslininko kelią S. Siriūnaitis pradėjo nuo lentpjūvės. Turėjo partnerių Belgijoje, ruošė jiems medieną, kalė padėklus. Aplink Vadžgirį dirvonavo daug nedirbamos žemės, tad pradėjo ūkininkauti, augino javus ir kitas kultūras. Nors sekėsi puikiai ir nieko netrūko, buvusio inžinieriaus galvoje nuolat kirbėjo noras išbandyti dar ką nors. Vilniuje gyvenę draugai prikalbėjo imtis medžio pjuvenų granulių gamybos. Su panašiu gamybos mechanizmu jam buvo tekę dirbti sovietmečiu tarybiniame ūkyje, kur buvo gaminamos žolės granulės, tad tam tikros patirties šioje srityje turėjo.

Pradėjęs ieškoti granuliavimo įrangos, vienoje vokiečių įmonėje išgirdo, kad perspektyviau yra perdirbti ne medžio pjuvenas, o šiaudus. „Vokiečiai mus įtikino, kad ne pjuvenų granules apsimoka gaminti, kaip daug kas daro, o šiaudų. Taip ir pradėjome tiesti naują verslo kelią. Lietuvoje buvome pirmieji, kuriems teko praeiti visus išbandymus, mokytis ne iš svetimų, o iš savų klaidų. Patirties neturėjome, net ir užsieniečiai dar nebuvo pažengę kaip dabar. Semtis patirties važiavome į Vokietiją, Šveicariją. Paskui jau mes mokėme kitus, kaip dirbti, kokią įrangą gaminti", - pasakoja ūkininkas, prisimindamas prieš aštuonerius metus daugiau kaip 1 mln. litų kainavusias šiaudų granulių gamyklos statybas.

Visas investicijas nusinešė gaisras

Vadžgiryje pastatyta pirmoji šiaudų granulių gamykla veikė šešerius metus. Kai verslas jau įsibėgėjo, atsirado naujų partnerių, daugiau užsakymų, tad buvo galima stabiliai dirbti, gamykloje kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs visą įrangą ir pastatą.

Nors ugnis įsiplieskė vidury dienos, viskas supleškėjo per akimirką. Tam pasitarnavo eksportui į Lenkiją paruošta produkcija bei viduje laikyta žaliava - užgesinti liepsnų ugniagesiams nepavyko. Gaisro priežastys S. Siriūnaičiui ir šiandien nėra žinomos, tad būta įvairių pasvarstymų, kas jį galėjo sukelti. Ūkininkas prisipažįsta, kad po šio įvykio kuriam laikui nusviro rankos, nebuvo noro pradėti viską iš pradžių. Jei turtas būtų nedraustas, prarastos sumos galėjo galutinai sužlugdyti ūkininką ir jo partnerius.

Šiaudų perdirbimo gamykla buvo sudariusi ilgalaikę sutartį, teko spręsti netesybų, žaliavos realizavimo klausimus. „Prieš pat gaisrą buvo nupirkta šiaudų už 500 tūkst. litų. Kai žinai, kad viskas supus, nes nėra kaip perdirbti, tai baisu", - išgyvenimais dalijasi prieš dvejus metus gaisro nuniokotos gamyklos savininkas. Būtent tie šiaudų kūgiai, pro kuriuos jam tekdavo kasdien pravažiuoti, badyte badė akis ir primindavo, kiek pinigų į juos investuota. Reikėjo ieškoti išeities, ir tokia ūkininkui pasitaikė: atsirado verslininkas, jurbarkietis, kurį taip pat domino šiaudų granulių gamyba, ir jis ūkininkui pasiūlė pagalbą.

Gamyklą atgaivino

2014-ųjų rudenį, praėjus kiek daugiau nei metams po nelaimės, šiaudų perdirbimo gamykla vėl pradėjo veiklą. Statybos ir įrengimo darbai vyko kur kas greičiau nei pirmąkart. S. Siriūnaitis jau turėjo patirties, žinojo, kokią įrangą ir kokias gamybos technologijas rinktis. Ūkininko patirtis ir jurbarkiečio verslininko Dainiaus Žilaičio entuziazmas greitai prikėlė šiaudų granulių gamybą antram gyvenimui - verslo partneriai įkūrė UAB „Grangara".

Tiesa, dabartinė gamykla mažesnio galingumo nei buvusioji. Atstatyti tokią pačią pritrūko lėšų. „Pastato atstatymas ir įranga mums kainavo 700 tūkst. litų. Į buvusią investavome 1,2 mln. litų. Tada pagamindavome 3 tonas per valandą, dabar - pusantros. Pinigų tiek nebuvo, kad būtume galėję įrengti tokią pat, kokią turėjome. Pirminis variantas mus būtų labiau tenkinęs, bet džiaugiamės ir tuo, ką pasiekėme", - šypsosi Steponas.

Kai gamykla buvo atstatyta, verslininkai pirmiausia suskubo gelbėti laukuose po gaisro likusius šiaudus. Dar ir dabar jie gaivinami, džiovinami ir granuliuojami biokurui. Pasak S. Siriūnaičio, jeigu su statybomis būtų vėlavę dar metus, šiaudai būtų supuvę, o dabar sugrįš į rinką, kaip ir buvo planuota.

Didžioji dalis pagamintų šiaudų granulių biokurui eksportuojama į Lenkiją, kita dalis - kaip kraikas žirgams - keliauja į Suomiją, Vokietiją, Olandiją. „Parduodame per tarpininkus, neužsiimame tiesioginės rinkos paieškomis. Šiaudai, kurie senesni, vežami kūrenti į Lenkiją, o pernykštis derlius naudojamas kraiko gamybai", - pasakoja S. Siriūnaitis, rodydamas didžiulius maišus su supakuota ir eksportui paruošta produkcija.

Gamykloje granuliuojami ne tik šiaudai, bet ir medienos pjuvenos. Pastarosios paklausios ir Lietuvoje. Bendrovė daugiau pagamina šiaudų granulių nei medžio pjuvenų, todėl verslininkai ketina dalyvauti Kaimo plėtros programoje ir, jei pasiseks, įrengti antrą liniją medienos granulėms gaminti.

„Gerai gyvenu - šiaudais kūrenu"

Šis liaudiškas posakis lietuviams netinka. Mūsų šalyje vis dar menkai išvystytas šiaudų granulių naudojimas kurui, kuriuo būtų galima pakeisti naftą ar medieną. Pasak S. Siriūnaičio, iš šiaudų gaminamo biokuro užtektų daugeliui pastatų šildyti ir kainuotų mažiau nei mediena ar kitas kuras.

„Kaimynai lenkai daugiau pažengę nei mes. Jie paskaičiavę, kad šiaudų granules kūrenti labiau apsimoka, negu madingomis tapusias medžio skiedras.  Tos skiedros, dar vadinamos „čipsais" - tai žievė ir 60 proc. drėgmės, o šiaudų granulėse drėgmė mažesnė, neviršija 13 proc.", - tikina S. Siriūnaitis, šildymą šiaudais išbandęs praktiškai. Namų ir biuro šildymui jis įsigijo specialius katilus, kuriuos kūrenti galima ir šiaudų, ir medienos pjuvenų granulėmis.

Vienintelis minusas, dėl kurio šiaudų granulės mažiau patrauklios nei medžio pjuvenų - pelenai. Jų lieka daugiau, nei kūrenant medienos granulėmis. „Biurą šildome tik šiaudais, nes pigiau, o namuose žmonai labiau patinka medžio pjuvenų granulės - pelenų mažiau išnešti reikia", - juokiasi ūkininkas.

Trūksta ne žaliavos, o darbo rankų

Kad gamykla dirbtų visu pajėgumu, per javų kūlimo sezoną reikia parūpinti mažiausiai 8 000 t šiaudų. Vieni ūkininkai noriai juos parduoda, kiti įsitikinę, kad labiau apsimoka ne parduoti, o įterpti į dirvą. Ilgametę ūkininkavimo patirtį turintis Steponas mano, kad šioje srityje mes dar daug atsilikę nuo vakariečių. „Danijoje, Vokietijoje šiaudai perdirbami ir niekas neterpia jų į žemę. Mokslininkų požiūriu, kad šiaudai duotų naudos, į 1 ha reikia suberti bent 150 kg trąšų, nauda iš to tik trąšų gamintojams", - sako ūkininkas, tvirtindamas, kad žaliavos trūkumo gamykla neturėtų patirti. Aplink yra keletas didelių bendrovių, valdančių po kelis tūkstančius hektarų, stambių ūkininkų, su kuriais bendradarbiaujama. Šiaudai renkami 50 km spinduliu, iš hektaro gaunant maždaug 3 tonas. Bendrovė praėjusią vasarą iš 600 ha ploto surinko 3 000 tonų šiaudų. Šiemet iš 1,5 tūkst. ha planuojama susirinkti visą reikiamą kiekį.

Sunkesnė padėtis su darbininkais. Vietinių gamykloje dirba vos keletas, kiti važinėjantys iš tolimesnių vietovių. „Ir paprastų darbininkų tenka paieškoti, o rasti specialistą, tokį kaip operatorius, vairuotojas, labai sudėtinga. Siunčiame mokytis, stengiamės taip veiklą organizuoti, kad žmogus darbo turėtų visus metus. Žinoma, moku tiek, kiek galiu mokėti, o žmogus turi teisę rinktis. Jei jis randa geresnį variantą, nelaikau, visada skatinu siekti to, kas geriausia. Visaip būna, išeina, vėl pareina. Pikta dėl tų, kurie renkasi pašalpas, o ne darbą. Kitokio gyvenimo jie nė nenori", - sako ūkininkas, didžiuodamasis sūnumis, tame pat Vadžgirio kaime turinčiais savo verslą ir neieškančiais lengvesnio gyvenimo užsienyje. Visos šeimos rate įkurta bent 40 darbo vietų, tačiau vietiniai gyventojai tuo mažiausiai naudojasi.

Ūkininkų Siriūnaičių šaknys Vadžgiryje, nors dabar jie visi gyvena kaimyniniame Raseinių rajone. Vadžgiryje jie gimę, užaugę, mokyklas baigę. Čia jų ir verslai, ir ūkiai. Vienam sūnui Steponas atidavė prekybos, kitam - transporto verslą. Abu jie, kaip ir tėvas, ir ūkininkauja, ir verslais rūpinasi. „Patriotai mes", - juokiasi Steponas, kurio galvoje nuolat sukasi naujos idėjos ir sumanymai. Viena iš brandinamų - nuosava alternatyvios energijos jėgainė, kuri paverstų šiaudų ir medžio granulių gamybą dar efektyvesne.