Kalvarijos savivaldybėje ūkininkaujanti Eglė Markevičiūtė su vyru Leonidu ir sūneliu Ąžuolu puoselėja 220 ha ekologinį ūkį ir apie jokį kitą ūkininkavimo būdą nenori nė girdėti: jei nebūtų galimybės dirbti ekologiškai, tai iš viso trauktųsi iš žemės ūkio.

Ekologija persmelktas visas Eglės ir Leonido gyvenimo būdas: kuo mažiau kenkti gamtai, kuo daugiau produktų užsiauginti patiems ir stengtis išsiversti kuo rečiau varstant parduotuvių duris. Eglė pasidžiaugia, kad nuomojamos žemės turi tik 50 ha, visa kita - nuosava. „Bent jau žinai, kad niekas neateis ir tavęs nuo žemės nenustums", - tvirtai jaučiasi ūkininkė.

Akims gražu, bet dirbti sunku

Eglės ir Leonido šeima įsikūrusi senoje senelio sodyboje pačiame Lietuvos pakraštyje, Zovodų kaime. Apylinkių grožis traukia akį - čia kalvelė stūkso, čia miškas ošia, ten upelis čiurlena, - tačiau dirbti tokius laukus sunku. Ką jau ten dirbti - net ir deklaruoti lopinėliais išsimėčiusius vingiuotais pakraščiais laukus yra nelengva.

Nedidelis šeimos ūkis nesukuria daug produkcijos. Maždaug pusę plotų sudaro pievos, pusę - pasėliai. Grūdų užsiauginama tik pašarui ir sėklai, parduoti nelieka ką. Nors griežtai laikosi sėjomainos, laukus tręšia mėšlu, bet gausaus derliaus išauginti nepavyksta. Pagrindiniai augalai - kvietrugiai, miežiai, vikiai, vikių ir avižų mišinys, žirniai, avižos. Pastarosios nereiklios dirvožemiui, tad jų derlius didžiausias - 1,5 t/ha, labai gerais metais būna ir 1,8-2 t/ha. Neblogai uždera ir miežiai.

Apskritai derlius priklauso nuo metų - štai pernai visi augalai užderėjo puikiai. „Šiaip mūsų laukai, kaip visai negavę chemijos, atrodo labai gražūs", - progos pasidžiaugti darbo rezultatais nepraleidžia Eglė. Ir nesusilaiko nepridūrusi, kad kai kurie chemizuotų ūkininkų (juos ji vadina „purkštukais") laukai ne taip išpuoselėti. Su piktžolėmis susidoroti padeda kruopštus žemės dirbimas ir apgalvota sėjomaina. „Gal kiti galvoja, kad ekologiškai ūkininkauti yra paprasčiau, dėl nieko galvos nebereikia sukti, bet taip tikrai nėra", - patikina ūkininkė. Ko gero, didžiausią pavojų pasėliams kelia žvėrys - juk aplinkui miškas, laukų ribos zigzagais sukasi tarp krūmynų ir gojelių. Stirnos, briedžiai, kiškiai, šernai - nuolatiniai neprašyti svečiai laukuose. Užklysta ir vilkų - pernai jie išpjovė genofondines Lietuvos juodgalves avis, įsigytas iš veislininkystės ūkio „Šeduvos avininkystė": keturias avytes ir avinėlį.

Tačiau Eglė nenuleidžia rankų: šiemet iš vieno ekologinio ūkio vėl įsigijo keturias avis. „Labai gražios, rubuilės avytės, bet bijau jas išleisti iš tvarto, kad vėl vilkai nesudorotų. O jie įžūlūs, ateina ir papjauna gyvulį tiesiog vidury dienos. Net arklio šlaunyje buvo iškandę didžiulę žaizdą!" - prisimena ūkininkė.

Ūkis be gyvulių - ne ūkis

O štai mėsiniai galvijai - jų Eglė laiko šimtą - vilkų nesibijo: didelės bandos žvėrys pulti nedrįsta. Visi dabar jos laikomi galvijai - mišrūnai, tik bandos bulius - limuzinų veislės. „Galbūt mano pasirinkta limuzinų veislė ne pati tinkamiausia auginti ekologiniame ūkyje. Aubrakai, angusai būtų mažiau lepesni", - svarsto ūkio šeimininkė.

Limuzinai įnoringi, jiems būtinai reikia koncentruotų pašarų. Tiesa, jų duodama tik penimiems galvijams, nuo karvių atskirtiems veršiams; žindenės tokių skanumynų negauna. Karvės visada ganosi laisvai, pašarų ėda kiek nori. Kai Eglė pradėjo ūkininkauti - tai buvo 2004 m. pabaigoje - žindenių karvių Lietuvoje dar mažai kas laikė. Tačiau jauna moteris iš karto apsisprendė turėti mėsinių galvijų bandą. Nuo mažens ji vis sukdavosi aplink gyvulius, mylėjo visus šuniukus, kačiukus ir paršiukus.

Bandos kūrimas prasidėjo nuo melžiamos karvės, kurią pardavė kaimynas. Beje, jos atsivesta telyčaitė iki šiol yra bandoje. Pirmąsias mišrūnes telyčias Eglė susipirko dėdama skelbimus, važinėdama po kaimus ir ieškodama parduodamų gyvulių. Dabar banda sensta - daugumai karvių jau dešimti ar vienuolikti metai eina, reikėtų ją atnaujinti. Nuo pernai iš ūkio neparduota nė viena telyčia - visos auginamos sau.

Eglei labai patinka simentalai, tad stengsis bandą atnaujinti būtent šios veislės galvijais. Bet ne grynakraujais, o mišrūnais: jie mėsos kokybe niekuo nenusileidžia grynaveisliams, bet yra daug atsparesni ir ištvermingesni. Banda bus atnaujinama pamažu, įleidžiant po 1-2 naujas karves: tada galvijai ramiai priima atėjūnes, neskriaudžia jų.

Ūkyje išauginti galvijai parduodami bendrovei „Utenos mėsa". „Brukti tikrai nereikia, vadybininkas labai aktyviai dirba, zuja ir zuja po kiemą", - dėl realizacijos problemų nejaučia ūkininkė. Tiesa, gyvuliai dažniausiai parduodami ne kaip ekologiškai, o kaip įprastai užauginti, ir dėl to Eglei truputėlį apmaudu. Tik pastaraisiais metais po truputėlį didėja ir ekologiškos mėsos poreikis.

Visus pašarus pasiruošia ūkyje

Vasara - pašarų ruošimo metas. Jų ūkyje ruošiama daug ir įvairių: ir šieno pridžiovinama, ir šienainio į ritinius prisukama. Pernai skubėjo nupjautą žolę į ritinius sukti, tad ne toks geras šienainis išėjo. Eglė su vyru iš patirties žino, kad geriausia nupjautą žolę pavytinti parą laiko. „Mūsų gyvuliai drėgno pašaro, tokio kaip silosas, iš viso neėda. Jiems tikriausiai per daug rūgštu", - pastebi ūkio šeimininkai.

Gyvuliams šeria ir šiaudus, ypač jiems skanūs miežių ir avižų šiaudai - juos ėda netgi noriau negu žolių mišinį. Iš miežių, avižų, kvietrugių, žirnių daromas koncentruotas pašaras. Proporcijų labai tiksliai neskaičiuoja, tik pastebėjo, kad gyvuliai nelabai mėgsta ankštinių, tad jų dedama mažiau negu 30 procentų. Eglė pastebėjo, kad telyčios ėdresnės, o buliukai išrankesni. Apskritai buliukai nuo telyčių pagal charakterį skiriasi kaip diena ir naktis: telyčios velnio neštos ir pamestos, šokinėja, duodasi, o buliukai ramūs - paėdė ir guli.

Penimi buliukai auginami iki dvejų metų. Tokio amžiaus jie pasiekia 450- 500 kg svorį. Kur slypi paslaptis, kaip kiti ūkininkai išaugina greičiau ir gero kai stambesnius galvijus, Eglė neįsivaizduoja. Veršiukai nuo motinų atskiriami sulaukę 8-10 mėnesių. Dauguma tokio amžiaus veršių jau natūraliai atsijunko, bet kai kurie žįstų motinas kad ir iki pusantrų metų. „Tiesiog stebime žindenes, kaip jos jaučiasi, kaip atrodo: jei neliesėja, neskubame veršio atjunkyti", - paaiškina ūkio šeimininkė.

Dažniausiai veršiukas, atskirtas nuo motinos, kurį laiką nepriauga svorio, nuo streso net sumenksta (ypač grynaveislių gyvulių palikuonys). Teoriškai reikėtų su motinomis vaikščiojantiems veršiukams nuo mėnesio ar dviejų jau duoti po truputį miltų, tada jie nesublogtų atskirti nuo motinų. Tačiau praktiškai tai neįvykdoma, nes laisvai besiganantiems veršeliams sunku būtų padalyti koncentruotus pašarus.

Vasarą karvės veršiuojasi lengviau, o žiemą veršiai būna stambesni, todėl ir veršiavimasis sunkesnis. Iš veterinaro Eglė gavo paprastą patarimą - prasčiau šerti karves, tada veršiai gims lengviau, nes bus smulkesni. „Savo gyvulius labai stebiu. Gimus veršiukui, pusę paros jo iš akių neišleidžiu, stebiu, kaip elgiasi, ar žinda karvę. Esu laiku pastebėjusi ne vieno gyvulio ligą ir išgelbėjusi jį", - sako Eglė. Na, o didžiausios bėdos prasideda gyvuliams pabėgus iš gardo. Bandą veda pora senų karvių, kurios drožia tiesiai į namus, nepaisydamos, savus ar kaimynų pasėlius trypia. Paskui tenka ilgai atsiprašinėti ir visaip bandyti padengti padarytus nuostolius.

Eksperimentai darže

Ne tik gyvuliais domisi Eglė - dar ją labai traukia įvairių daržovių auginimas. „Esu daržininkė mėgėja-bandytoja. Labai atidžiai paisau daržovių kaimynystės, jų suderinamumo. Ieškau internete informacijos, ką šalia ko dera auginti, tačiau sunku rasti patikimų žinių", - pastebi moteris. Ji įsitikinusi, kad daržovės vienos kitas gelbsti, arba atvirkščiai - gali slopinti augimą. Išbandydama įvairius derinius, moteris po truputėlį kaupia vertingą patirtį.

Eglė pastebėjo, kad žmonės nuolat ieško, kur nusipirkti retesnių ekologiškai išaugintų daržovių: brokolių, kaliaropių, moliūgų, pomidorų, agurkų, porų. Bulvių, svogūnų, morkų kažkaip nesiteirauja, o štai retesnių daržovių - tik duok. Daržoves Eglė kol kas augina tik savo šeimai ir giminaičiams - jos veši maždaug 20 arų plote. „Mano tikslas - užauginti nedaug, bet tikrai gerų, išpuoselėtų produktų. Geriausia būtų dirbti taip: gavai užsakymą, supakavai konkrečiam žmogui ir pristatei į namus", - ateities planais pasidalija Eglė.

Ūkininkė priklauso Lietuvos ekologinių ūkių asociacijai, iš jos gauna daug naudingos informacijos. Kad ir dėl sėklos: vienas turi kalendrų, kitas grikių, trečias kmynų - labai pravartu tokią informaciją iš pirmų lūpų išgirsti ir norimos sėklos įsigyti.

Gražiausios dienos - kai visi kartu

Darbų ūkyje yra nuolat. Kai baigiasi pavasarinė sėja, prasideda šienapjūtė, netrunka ir javapjūtė ateiti. Kadangi darbuojasi tik trise (Eglė visai rimtai skaičiuoja ir Ąžuolą prie darbininkų, mat berniukas visur eina kartu su tėvais), tai vos spėja suktis.

„Pačios gražiausios dienos, kai visa šeima darbuojamės kartu. Kad ir labai sunku būna, vakare krenti į lovą kaip negyvas, bet iš ryto, žiūrėk, viskas šviesiau atrodo, vėl darbus planuoji", - pasakoja moteris.

Eglės ir Leono dirbamų žemių našumas nedidelis, dauguma laukų vertinami 23-27 balais, yra ir 18 balų tesiekiančių, bet yra ir per 40, o vienas 6 ha laukas net 60 balų siekia. „Kai laukai tokio skirtingo našumo, nelaikoma, kad mūsų teritorija priskiriama nenašioms žemėms. Tėvas visada sakydavo, kad šitoje žemėje, kad ir kiek trąšų bepiltume, derliaus neturėsime", - prisimena ūkininkė.

Yra labai akmeningų laukų, tiesiog gryno žvyro. Akmenis tenka rinkti kasmet ir ne vieną, o po kelis kartus. Yra ir labai molingų dirvų. Kai toks tikras raudonas molis perdžiūva, susiformuoja labai daug didžiulių kietų grumstų. Užtat ir technikos reikia galingesnės, našesnės, patvaresnės. Eglė pabrėžia, kad nuo pat pradžių gera technika buvo jųdviejų su vyru prioritetas, tad per kelerius metus pavyko įsigyti visas reikalingas žemės ūkio mašinas, gal tik geros priekabos dabar trūksta.

Iš banko - į ūkį

Eglė užaugo vienišė, draugų per daug niekada neturėjo. Panašus ir jos Leonidas - gal todėl ir surado vienas kitą? Eglė prisimena, kad visada labai daug mokėsi, o savaitgaliais grįžusi namo dirbdavo visus ūkio darbus. Kauno technologijos universitete įgijusi ekonomikos magistro laipsnį, turėjo mėgstamą darbą Ūkio banke ir buvo įsitikinusi, kad visą gyvenimą ten dirbs.

Ir staiga, po 10 metų sėkmingos karjeros, netikėtas posūkis - banko bankrotas, darbo netektis (Eglė tuomet buvo motinystės atostogose). Moteris neslepia, kad labai sunkiai išgyveno tą periodą ir iki šiol sunkiai susitaiko su mintimi, kad darbo vietos tiesiog ėmė ir neliko. Tuo sunkiu momentu rimtu ramsčiu tapo ūkis - ir išgyvenimo prasme, ir kaip darbo terapija. Juk sakoma, kad darbas - geriausias vaistas nuo liūdesio ir depresijos. Sukdamasi namuose, Eglė pamėgo šeimininkauti - pradėjo kepti gardžius pyragus pagal senovinius receptus, gaminti įvairius kvapius troškinius ir kepsnius. Vyras neslepia, kad tokie pokyčiai jį labai pradžiugino.

Dabar, kai Ąžuoliukas jau paūgėjo (tuoj įpusės trečius metus), jauna moteris galvoja apie gyvulininkystės technologijų studijas Aleksandro Stulginskio universitete. „Visada svajojau apie veterinariją. Kai buvau maža, vis sakydavau, kad dirbsiu zoologijos sode ir gydysiu žvėris. Nesigailiu, kad baigiau ekonomiką, bet specifinių žinių apie gyvulininkystę labai reikia", - pabrėžia ūkininkė Eglė Markevičiūtė.