Česnakų produktyvumas ir derliaus kokybė priklauso nuo daugelio agrotechninių priemonių: vietos parinkimo, dirvos savybių, priešsėlio, veislės, sodinimo, tręšimo ir pasėlio priežiūros, derliaus nuėmimo ir laikymo sąlygų. Ligos ir kenkėjai per vegetaciją nesukelia didelių problemų, tačiau nemažai augintojų patiria jau nuimtų ir laikomų česnakų nuostolius.

Būtina laikytis sėjomainos, beicuoti sėklas ir sėjinukus, o rudenį, nuėmus derlių, sunaikinti augalų liekanas – tai pagrindiniai profilaktiniai darbai, siekiant apsaugoti česnakus nuo ligų užkrato. Taigi, kokios ligos dažniausiai gadina česnakų kokybę?

Česnakų skiltelių lukštų dėmės

Skiltelių lukštų dėmių sukėlėjas – Embellisia allii (sin. Helminthosporium allii). Ligos požymiai, t. y. netaisyklingos tamsios dėmės ant skiltelių pagrindo arba vidiniuose galvutės šonuose, pasireiškia dažniausiai ant išorinių lukštų. Pastebėta, kad baltais lukštais česnakai yra jautresni ligai negu tamsiais lukštais, tačiau ir pastarieji nėra visai atsparūs.

Grybas Embellisia allii, be dengiamųjų išorinių lukštų, retai užkrečia kitus organus, tačiau taip sudaro sąlygas antrinei infekcijai plisti. Lukštų dėmių sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose, užkrėstoje dirvoje ir ligotose skiltelėse. Liga labiau plinta drėgnais metais, taip pat, kai česnakai laikomi drėgnoje patalpoje. Dažnai grybą Embellisia allii galima aptikti į plastikinę tarą sufasuotuose česnakuose.

Kokybiškai produkcijai išlaikyti rekomenduojama:

• nesandėliuoti česnakų su matomais ligos požymiais;
• laikymo vietose palaikyti žemą santykinę drėgmę;
• nulupti nuo česnakų ropelių pakitusios spalvos išorinius lukštus;
• česnakus fasuoti į orui laidžias pakuotes.

Česnakų skiltelių fuzarinis puvinys

Fuzarinį puvinį sukelia Fusarium oxysporum f.sp. cepae, Fusarium oxysporum f. sp. garlic, Fusarium culmorum (sin. Fusarium roseum), Fusarium solani, Fusarium proliferatum (sin. Fusarium moniliforme), Fusarium camtocerum.

Numatyti šios ligos sukeltus sandėliavimo nuostolius sunkoka dėl to, kad požymių dažniausiai nematyti lauke ir net per derliaus nuėmimą. Kitas klaidinantis veiksnys – ligų požymiai tapatinami su fiziologiniais sutrikimais, mitybos elementų trūkumu ir kita. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu sutrikęs augimas, silpnai išsivysčiusios šaknys, gelsta lapai ir ruduoja galiukai (nekrozė), nyksta ir džiūna lapai, nedidelės, kartais sutrūkusios ropelės, ant jų matyti rudos dėmės.

Fuzarinis puvinys gali pasireikšti bet kada – tiek lauke, tiek sandėlyje. Užkratas patenka per augalų audinius, ypač pažeistus. Toliau infekcija plinta audiniais iki skiltelių. Ryškiausiai fuzarinio puvinio požymiai pasireiškia ant sandėliuojamų česnakų, nors aptikti galima dar lauke iki derliaus nuėmimo. Ropelės nėra vientisai standžios ir tvirtos, skiltelės palyginti lengvai atsiskiria. Iš pradžių infekuotos ropelės būna minkštos, prapjautose matyti parudavę ir vandeningi audiniai. Pažeistos gali būti viena, kelios arba visos skiltelės.

Ant jų matyti korėtos, įdumbančios gelsvai rudos puvinio dėmės. Pažeisti audiniai rausvi arba rausvai violetiniai. Be to, skiltelės arba pažeidimo dėmės būna su baltu, rausvu arba rausvai violetiniu apnašu. Česnakai supūna sausai, skiltelės susitraukia (mumifikuojasi) arba, įsimetus bakterijoms, audiniai paruduoja ir tampa vandeningi.

Optimalios sąlygos fuzariniam puviniui plisti – 20–30 °C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė. Lietingi orai vegetacijos pabaigoje būna labai palankūs ligai plisti.

Fusarium yra tipiški dirvos grybai, todėl sėjomaina yra viena iš pagrindinių priemonių kontroliuojant fuzarinio puvinio plitimą. Negalima sodinti česnakų po Allium šeimos augalų. Taip pat netinka auginti po grūdinių, nes gali plisti Fusarium culmorum. Ne tik fuzarinio puvinio, bet taip pat ir kitų ligų profilaktikai svarbu sodinti sveikas skilteles. Terminė dezinfekcija iki 50 proc. sumažina infekcijos plitimą. Užkratą taip pat galima atsinešti su žemėmis, darbo priemonėmis, augalų liekanomis, sodinamąja medžiaga, tekančiu vandeniu. Rekomenduojama šalinti užkrėstus augalus, nesandėliuoti ligotų česnakų. Laikyti juos šaltai, sausai, gerai ventiliuojamose patalpose.

Kekerinys, pilkasis puvinys

Botrytis genties grybai, panašiai kaip svogūnų, pažeidžia česnakų lapus Botryotinia squamosa (anamorfa Botrytis squamosa) ir ropeles (Botrytis allii, Botrytis aclada, Botrytis porri). Kaip nurodo įvairūs šaltiniai, nėra didelių skirtumų dėl veislių jautrumo šioms ligoms. Ligai plisti įtakos turi gamtos ir auginimo sąlygos.

Ant lapų atsiranda mažos 1–5 mm baltos dėmelės su žalsvu apvadu. Dėmių centras dažnai pasidaro gelsvai rudas. Vėliau dėmės didėja, lapų galai džiūsta, labiau pažeisti lapai per 5–12 dienų vysta ir žūsta, todėl ropelės užauga mažos. Pagal išvaizdą dėmės panašios į pažeidimus, padarytus vabzdžių, atsiradusių dėl aplinkos mechaninio ar fitotoksiško pesticidų poveikio. Kita vertus, česnakai, nukentėję nuo stipraus vėjo, dulkių ir smėlio audrų, krušos, pesticidų, pasidaro ir labiau jautrūs Botrytis genties grybų sukeliamoms ligoms.

Ant ropelių Botrytis spp. sukeltos ligos simptomai paprastai išryškėja saugykloje, net jeigu česnakai užsikrečia dar lauke. Tarp ropelės lukštų, o vėliau ir ant pačių skiltelių vystosi baltas micelis, vėliau virstantis pilko grybo apnašomis su skleročiais. Apsineša visa ropelė.

Ligos labiau plinta drėgnu oru arba iškritus gausiai rasai, kai oro temperatūra 16–25 ºC. Botrytis spp. skleročiai dirvožemyje išlieka gyvybingi 1 metus ar ilgiau, todėl gilus arimas, sėjomaina labai sumažina skleročių kiekį dirvoje. Svarbu sunaikinti augalų liekanas. Labai svarbu česnakus gerai išdžiovinti prieš sandėliuojant ir laikyti gerai aeruojamose patalpose.

Sklerotinis, baltasis puvinys

Grybai Sclerotinia sclerotiorum, Sclerotinia cepivorum pažeidžia česnakus, svogūnus, porus, todėl atsėliavimas yra viena pagrindinių priežasčių sklerotiniam puviniui plisti. Sclerotinia spp. yra dirvos grybai. Kadangi grybas plinta dirvožemiu, purkšti fungicidais neefektyvu.

Pirmi ligos požymiai – nykstantys daigai. Drėgnomis sąlygomis ant pažeistų augalų prie dirvos paviršiaus gali susidaryti balta grybiena. Vasaros pabaigoje užsikrėtusių česnakų lukštai suminkštėja, praskysta. Ropelės paviršiuje arba viduje susidaro baltos spalvos grybiena, vėliau susiformuoja skleročiai. Jie lieka gyvybingi kelerius metus ir gali užkrėsti sveikus augalus. Todėl užkrėstose dirvose rekomenduojama neauginti svogūninių daržovių 5–8 metus.

Sklerotinio puvinio prevencija remiasi sėjomaina, sėklų ir sėjinukų beicavimu, produkcijos laikymu atitinkamomis sąlygomis ir derliaus nuėmimo atliekų sutvarkymu: jų negalima paskleisti lauke, kur augo daržovės.

Pelėjūninis puvinys

Pelėjūninis puvinys (Penicillium spp.) daugiau pasireiškia, kai per vegetaciją vyrauja sausi šilti orai. Dažniau apsikrečia mechaniškai sužalotos, kenkėjų, ligų pažeistos ropelės. Pažeistos česnakų skiltelės įdumba. Iš pradžių dėmės apsitraukia balta grybiena, vėliau pasirodo žalsvai melsvos dulkingos apnašos. Puvinys plinta praėjus 2–3 mėn. po derliaus nuėmimo, kai laikymo vietos labai drėgnos. Pelėjūninio puvinio sporos gerai išsilaiko tiek saugyklose, tiek lauke ant augalų liekanų, todėl labai greitai plinta. Česnakai į saugyklas turi būti kraunami sausi, turi būti užtikrinama pačių saugyklų drėgnumo kontrolė.

Bakterijos, kaip ir grybai, sukelia ligas, kurios mažina česnakų derlių, gadina kokybę. Bakterinės ligos gali kilti savarankiškai, bet dažnai sukelia antrinę infekciją.

Bakterinis kaklelio puvinys (Burkholderia gladioli p v. alliicola) dažniausiai atsiranda ant mechaniškai pažeistų, pavyzdžiui, ligų, kenkėjų, audros, krušos ir vėjo, česnakų. Drėgnais metais česnakai suserga antroje vegetacijos pusėje. Kaip prevencinę apsaugos priemonę po kiekvienos audros ar krušos rekomenduojama purkšti fungicidais.

Apsaugos priemonės

Česnakų augintojams cheminės augalų apsaugos nuo ligų produktus tenka rinktis iš nedidelio asortimento. Česnakams nuo netikrosios miltligės ir rūdžių registruoti fungicidai su mankocebu Ataka NT ir Dithane NT. Nėra registruoto nė vieno produkto skiltelėms apdoroti prieš sodinimą (beicuoti). Net Lenkijos ūkininkai turi tenkintis tik vienu registruotu biofungicidu Coniothyrium minitans (Contans WG) nuo sklerotinio puvinio. Kitur česnakams nuo ligų apsaugoti naudojami fungicidai su veikliosiomis medžiagomis boskalidu, piraklostrobinu (Signum), biologiniai produktai, pagaminti antagonistinių mikroorganizmų Bacillus subtilis pagrindu (Serenade, Contans).

Todėl itin svarbu laikytis bendrųjų reikalavimų, kad būtų užkirstas kelias ligoms plisti. Pirmiausiai prieš sodinimą reikėtų tinkamai paruošti skilteles. Kadangi nėra nė vieno registruoto produkto skiltelėms beicuoti, lieka terminė dezinfekcija: 10–15 dienų prieš sodinimą 8–12 val. kaitinti 40–45 ^oC temperatūros sausu oru.

Rekomenduojama česnakų skilteles prieš sodinimą mirkyti paruoštame tirpale (100 l vandens): Razormin arba Raykat Start 200 ml (skatina tvirtą šaknų sistemos vystymąsi, augimą); Biocat 15 200 ml (sudaro palankią terpę skiltelių dygimo ir augimo pradžioje, reguliuoja dirvos pH, didina naudingų mikroorganizmų veiklą, mitybos elementų pasisavinimą); Mimoten 300 ml, kalio permanganatas 50 ml (profilaktika nuo ligų).

Bendrieji reikalavimai:

• pasėliams parinkti atvirus, gerai vėjo pučiamus laukus;
• vagas, eiles orientuoti vyraujančių vėjų kryptimi, kad drėgmė kuo mažiau laikytųsi ant lapų;
• taikyti sėjomainą;
• sėti ir sodinti optimaliu tankumu;
• subalansuotai tręšti (trąšos su kaliu, siliciu);
• naikinti kenkėjus;
• laistyti taip, kad ant lapų nesilaikytų drėgmė;
• numatyti galimas ligas ir purškimo nuo jų būtinumą bei laiką;
• naikinti augalų liekanas;
• profilaktiškai purkšti fungicidais.

***

Daugiausiai česnakų auginama Kinijoje. Čia yra apie 815 tūkstančių hektarų plotų. Antroje vietoje – Indija, kurioje 170 tūkst. ha. Rusijoje česnakai auginami 41 tūkst. ha plote. Kitos šalys, išsiskiriančios česnakų plotais: Ispanija (16 tūkst. ha), Argentina, Ukraina (po 12 tūkst. ha), Turkija (11 tūkst. ha), Italija (9 tūkst. ha), Prancūzija (8 tūkst. ha). Lietuvoje česnakų plotai siekė apie 500 ha (2003–2012 m. duomenimis).

Gausiausias česnakų derlius užauginamas Kinijoje – vidutiniškai 23,1 t/ha. Kitose šalyse derlingumas siekia vidutiniškai nuo 5 iki beveik 9 tonų, o Lietuvoje – iki 5–8 t/ha.