Daugumai Lietuvos medžiotojų patinka stambūs laimikiai, todėl populiariausios yra kanopinių žvėrių medžioklės, ypač šernų, kurių gausu miškuose, o ir sumedžioti juos itin lengva, šeriant vadinamose jaukinimo vietose prie žvėrių tykojimo bokštelių. Visai kas kita medžioti smulkiuosius gyvūnus ir paukščius.

Paukščių medžioklės labai romantiškos ir sportiškos. Jose daugiau erdvės ir laisvės, galima į medžioklės plotus išeiti su nedideliu draugų būriu ar medžioti individualiai. O jeigu paukščių medžioklėje jus dar lydi gerai dresuotas gražuolis seteris, pointeris ar kuris kitas vižlas, medžioklė tampa tikra pasaka...

Nedaug Lietuvoje turime šiuo metu leidžiamų medžioti paukščių: šešios ančių, dvi žąsų rūšys, slankos, laukiai, karveliai keršuliai, perkūno oželiai, pilkosios varnos ir kovai, na, dar fazanai. Anksčiau buvo medžiojamos kurapkos, jerubės, įvairių rūšių tilvikai ir vandeninės vištelės, karveliai purpleliai, krankliai, šarkos. Seni medžiotojai dar atsimena tetervinų ir kurtinių medžiokles.

Daugiausia sumedžiojama ančių. 2013-2014 m. sezonu sumedžiotos 13 269 antys iš 14 352 sumedžiotų paukščių (be fazanų). O iš leidžiamų medžioti ančių rūšių daugiausia (96 proc.) sumedžiota didžiųjų ančių - 12 705. Praėjusį sezoną sumedžiotos 256 rudagalvės antys, 117 kuoduotųjų, 102 rudgalvės kryklės, 75 dryžgalvės kryklės ir 14 klykuolių. Manau, kad prie leidžiamų Lietuvoje medžioti ančių dar reikėtų pridėti antį cyplę. Gana daug cyplių atklysta į Lietuvą rudeninės migracijos metu. Europoje šios antys medžiojamos ir per metus sumedžiojama arti milijono, tad keletas šimtų paukščių, nušautų mūsų šalyje, tikrai nepakenktų cyplių populiacijai.

Apmaudu, kad nederinami Lietuvoje ir ES šalyse leidžiamų medžioti paukščių sąrašai. Pavyzdžiui, šaukštasnapė antis netgi įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, o Vakarų Europos šalyse jų kasmet sumedžiojama apie 80-90 tūkstančių. Tai kokia prasmė už atsitiktinai nušautą šaukštasnapę antį bausti mūsų medžiotojus didžiulėmis baudomis, kai nuskridusios į žiemavietes Vakarų Europoje jos pasitinkamos švino lietumi?

Kada šausime antelę?

Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles didžiosios, rudagalvės antys, dryžgalvės ir rudgalvės kryklės bei klykuolės pradedamos medžioti rugpjūčio 15 d., o kuoduotosios antys - rugsėjo 15 d. Visų ančių medžioklės sezonas baigiasi gruodžio 15 d. Didžioji dauguma Lietuvos medžiotojų išsiruošia tik į ančių medžioklės sezono atidarymą (atidarymu vadinama pirmoji sezone medžiojamojo gyvūno medžioklės diena) ir tik maža šaulių saujelė pirmenybę teikia paukščių medžioklėms visą jų medžioklės sezoną - kiti gi po ančių medžioklės atidarymo vėl sėdasi į bokštelius prie jaukyklų ir pyškina jauniklius šerniukus.

Antys, ypač didžiosios, kurios sudaro beveik visą paukščių medžioklių laimikį, pavasarį perėti pradeda anksti, kai dar nesukilusi žolinė augalija, nesulapoję krūmai ir tinkamai užmaskuoti lizdus yra gana sunku. Dirbtinių lizdaviečių, kuriose ančių dėtys būtų patikimai apsaugotos nuo plėšrūnų, medžiotojai pastaraisiais metais įruošia labai mažai.

Kai Lietuvoje uždrausta medžioklės plotuose naikinti valkataujančius šunis ir kates, uždrausta kranklių ir šarkų medžioklė, o pilkosioms varnoms ir kovams nustatyti medžioklės terminai, neleidžiantys šių varninių paukščių gausos reguliuoti palankiausiu metu, kai jie augina jauniklius, ančių kiaušiniais ar jaunikliais pasmaguriauti mėgstančių plėšrūnų prisiveisė labai daug. Prie išvardytų pridėti dar reikėtų lapes, mangutus, kiaunes, kanadines audines ir netgi šernus. Taigi, kai tiek daug priešų, apie pusė pirmos ančių dėties kiaušinių ar jauniklių yra sunaikinami plėšrūnų. O antros vados ančių jaunikliai iki rugpjūčio 15 d. dažnai ant sparnų nepakyla.

Kadangi dauguma medžiotojų dalyvauja tik ančių medžioklės atidaryme, jiems nėra labai svarbu, ar tas atidarymas įvyks rugpjūčio 15 d. ar vėliau. Todėl visų medžioti leidžiamų ančių medžioklės pradžią siūlyčiau nustatyti rugsėjo 1 d. Atskiru aplinkos ministro įsakymu tai jau buvo padaryta 2013 m., nes tų metų pavasaris labai vėlavo. Juk ir patiems medžiotojams maloniau taikytis į gerai skraidančius paukščius nei pyškinti į vos vos nuo vandens atsiplėšti teįstengiančius padaiguotus ančių jauniklius. Tarp kita ko, daug medžiotojų kolektyvų ir patys ančių medžioklių pradžią nukelia vėlesniam laikui negu nurodyta Medžioklės taisyklėse.

Kaip medžiojamos antys?

Antys medžiojamos tykojant ir sėlinant. Visų paukščių medžioklėse, išskyrus pilkųjų varnų ir kovų, būtina turėti medžioklinį šunį.

Prie pelkės ar vandens telkiniuose tūnančių ančių sėlinti gali tiek individualiai medžiojantis medžiotojas, tiek medžiotojų grupė. Jeigu vienoje vietoje medžioja medžiotojų grupė, prie paukščių paprastai sėlinama išsirikiavus grandine. Kai nedidelė pelkutė apsupama aplinkui ir sėlinama į apsupto ploto centrą, toks medžioklės būdas vadinamas „katilu". Antis ir kitus vandens paukščius galima medžioti ir iriantis irkline valtimi.

Sėlinimo medžioklė leidžiama tik šviesiuoju paros metu: ne anksčiau kaip 1,5 val. iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip 1,5 val. saulei nusileidus. Sėlinant šaudomi tik į orą pakilę paukščiai. Ant vandens šauti galima tik pribaigiant sužeistą paukštį, laikantis visų atsargumo taisyklių. Draudžiama šauti į vandens telkinio pakrantės pusę ar išilgai jos į žemiau žmogaus ūgio skrendančius paukščius.

Visi sėlinimo medžioklės dalyviai privalo ryšėti ryškios (oranžinės, raudonos, geltonos) spalvos juostas ant kepurių arba dėvėti tų spalvų kepures ar liemenes. Ančių tykojama prie vandens telkinio, perskridimo trasų arba laukuose prie paukščių maitinimosi vietų (ražienų, seklių vandens balų laukuose, atsiradusių lietingu rudens periodu, mažų pelkučių ir kitur). Tykoti galima pasislėpus specialioje slėptuvėje, priedangoje, valtyje arba be jokių slėptuvių. Tykojant antis galima prisivilioti ančių profiliais, muliažais, viliokliais, pamėgdžiojančiais ančių krykštimą, ir krykštėmis.

Prie didesnių vandens telkinių ančių tykojama ankstyvais rytmečiais, kai jos sugrįžta iš maitinimosi vietų, arba vakarais, kai iš atvirų vandens telkinių kyla skrydžiui į maitinimosi vietas. Maitinimosi vietose ančių tykojama vakarais. Tik rudeninės migracijos įkarštyje iš šiaurinių rajonų atskrendančių ančių galima sulaukti ir dieną.

Pavasarines gaigalų medžiokles prisiminus

Atskirai paminėtinas nepaprastai įdomus tykojimo būdas, kai antys viliojamos su krykštėmis. Krykštė - tai namuose išauginta didžiosios anties patelė arba kryžminant namines antis su laukinių didžiųjų ančių gaigalais specialiai medžioklei išvesta ančių veislė. Pagrindinis krykštėms keliamas reikalavimas - nepavargstamai aistringai krykštauti ir šaukti gaigalus. Žinoma, įspūdingiausia medžioklė su krykštėmis buvo tada, kai pavasarį buvo leidžiama medžioti didžiųjų ančių gaigalus.

Didžiųjų ančių poros, susidariusios dar žiemojimo vietose, yra nepastovios. Jos pakrinka, kai patelės pradeda perėti. Gaigalai nepadeda patelėms perėti ir auginti jauniklių, o dažnai ir trukdo, kai meilės aistros vedini anteles nuvaiko nuo lizdų, taip kartais netgi pražudydami kiaušinių dėtis. O didžiųjų ančių gaigalų gamtoje yra daug daugiau negu patelių. Kad tuo įsitikintum, belieka pažiūrėti į Nemune ar kitose neužšalusiuose vandens telkiniuose žiemojančių didžiųjų ančių būrius. Atrodo, kad plaukioja beveik vien tik vestuviniais rūbais pasipuošę dabitos gaigalai. Vienai antelei tenka bent jau 3 kavalieriai. Todėl uždrausti didžiųjų ančių medžioklę pavasarį nebuvo jokio pagrindo.

Su krykštėmis galima medžioti ir rudenį. Gaigalai rudenį į krykštės balsą reaguoja vangiau, todėl tikslinga prie krykštės vandens paviršiuje dar išdėlioti grupę ančių muliažų. Praskrendančios antys, pamatę krykštaujančią viliokę ir „ančių" būrelį prie jos, labai dažnai susigundo nusileisti prie jų. Medžiojant su krykštėmis leidžiama šauti ir į ant vandens nutūpusius paukščius.

Sakalininkystės tradicijas puoselėjant

Nepaprastai įdomi paukščių medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Lietuvos medžioklės su plėšriaisiais paukščiais tradicijos labai senos, rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XIV a. Ypač jas mėgo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai. Vėliau, atsiradus moderniems medžiokliniams ginklams, sakalininkystė prarado praktinę reikšmę ir pamažu sunyko. Sovietmečiu toks medžioklės būdas netgi nebuvo įteisintas medžioklės taisyklėse. Dabar, nors medžioklė su plėšriaisiais paukščiais Lietuvoje leidžiama, taip medžioja tik maža medžiotojų entuziastų grupelė, susibūrusi į Lietuvos sakalininkų klubą, kuriam vadovauja klubo prezidentas Darius Daugėla.

Medžiojant su plėšriaisiais paukščiais daugiausia naudojami vanagai (tinka ir mūsų vištvanagis), ereliai ir sakalai. Antims medžioti labiau tinka vanagai ir sakalai, o ereliai pasitelkiami stambesniems gyvūnams. Tačiau plėšriuosius paukščius paimti iš laisvės medžioklės tikslams draudžiama. Leidimus nelaisvėje veisti ar legaliai iš užsienio šalių įvežamiems plėšriesiems paukščiams laikyti išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai. Medžioklė su plėšriaisiais paukščiais ypač įspūdinga, kai šuoliuoji ant žirgo, o paukščius į orą pakelia medžiokliniai paukštiniai šunys.

***

Aplinkos ministerijos tinklalapyje paskelbtais duomenimis, per 2013-2014 m. medžioklės sezoną sumedžioti 70 059 kanopiniai žvėrys, paukščių - tik 14 352, neskaitant fazanų. Fazanų sumedžiota 875, tačiau šie paukščiai, galima sakyti, yra naminiai, todėl priskirti juos prie laisvėje gyvenančių paukščių medžioklės nėra jokio pagrindo. Taigi, paukščių mūsų šalyje sumedžiojama netgi mažiau negu stirnų (16 763), o vienam šauliui tenka tik pusė sumedžioto paukščio ir 2,3 kanopinio žvėries. Dabar, kai Lietuvos miškuose gausu kanopinių žvėrių, net pradedantieji medžiotojo karjerą kuo skubiausiai stengiasi įsigyti graižtvinius šautuvus ir traukia į stambiųjų žvėrių medžiokles.