Kasmet gegužės pabaigoje, o dažniausiai - birželio pirmą dešimtadienį, prasideda atsakingiausio darbo pienininkystės ūkyje etapas - ateinančio tvartinio laikotarpio žolinių pašarų gamyba.

Pavasarį daugelį svarbiausių darbų ūkyje tenka atlikti vienu metu - tai ir pasėlių priežiūra (purškimas, tręšimas), ir kaip ant mielių kylančių žolynų derliaus dorojimas. Laikotarpis išties sunkus. Tačiau pienininkystės verslo ūkio darbų prioritetai tokiu metu paaiškėja savaime. Pieno ūkyje minimu laikotarpiu teisingiausias sprendimas būtų sutelkti visą dėmesį į žolinių pašarų gamybą. Kokybiškų pašarų gaminimas, vėliau - subalansuotas karvių šėrimas, turintis daugiausia įtakos karvių pieningumui ir sveikatai, yra būtina sąlyga sėkmingam pienininkystės verslui.

Kokia žole: išdžiovinta ar rauginta, tvartiniu laikotarpiu šersime ūkio galvijus? Tai labai svarbu žinoti, kad žolės konservavimo darbus atliktume laiku ir laikydamiesi pasirinktos technologijos reikalavimų.

Teorines žinias ne visada pavyksta pritaikyti

Žolinių pašarų kokybę lemia nemažai veiksnių: tai ir žolynų botaninė sudėtis, ir laiku atliekamas jų tręšimas optimaliu trąšų kiekiu, žolynų pjūties laikas. Žolinių pašarų ruošimą galima sudėlioti tokiais etapais:

• vertingiausių ir derlingiausių žolynų, kuriuos galvijai noriai ėda, parinkimas ir auginimas ūkyje;
• žolynų pjovimas tinkamiausiu laiku, kai iš 1 ha gaunama daugiausia pašarinės vertės;
• tinkamos technologijos pasirinkimas žolėms konservuoti ir optimalios, su mažiausiomis sąnaudomis, mašinų sistemos panaudojimas pašarų gamybos procese.

Kaip pagaminti geros kokybės šieną ar vytintos žolės silosą, teoriškai žino kiekvienas pieno ūkio savininkas - daug teorijos išklausyta seminaruose, kasmet vyksta mokslo įstaigų ir žemės ūkio technika prekiaujančių bendrovių organizuojamos lauko dienos, kuriose supažindinama su siloso, šieno gamybos technologijomis. Tačiau teorines žinias ne visada įgyvendiname praktikoje - tai rodo ūkiuose rudenį atliekami pašarų pašarinės vertės ir kokybės tyrimų rezultatai.

Kad ir kokį žolės konservavimo būdą pasirinktume, siekis visuomet turi būti vienas ir tas pats - kuo mažesni konservuojamos žolės maisto medžiagų nuostoliai ir jų biologinės vertės išsaugojimas. Tiesa, iš blogos žaliavos gero pašaro tikėtis neverta.

Žolinių pašarų gamybos sėkmė labai priklauso nuo žolynų pjūties meteorologinių sąlygų. Prieš pradedant pašarų (šieno, vytintos žolės siloso) ruošimo darbus, visada pravartu pasidomėti ilgalaike orų prognoze. Žoliapjūtės darbai (net ir tinkamai juos organizavus), priklausomai nuo šienaujamų plotų, pradedant žolės pjovimu ir baigiant šieno suvežimu į saugyklas ar tranšėjos uždengimu, užtrunka nuo kelių dienų iki savaitės ir ilgiau.

Net ir šienaujant geru oru daugiausia maisto medžiagų netenkama, kai iš žolės gaminamas šienas, o mažiausiai jų prarandama žolę silosuojant. Gaminti silosą patartina tik iš pavytintos žolės, kad būtų išvengta maisto medžiagų nuostolių vėliau, kai silosuotas pašaras pradeda fermentuotis. Nors mechaniniai nuostoliai silosuojant drėgną žolę būna mažiausi, tačiau padidėja laikymo nuostoliai, nes iš tokio siloso, kuriame yra daug drėgmės, skiriasi sultys, o joms ištekant prarandamos maisto medžiagos. Žolės pavytinimo laipsnis priklauso nuo silosavimo technologijos, kurią naudosime ūkyje. Jeigu silosas bus slegiamas tranšėjoje (kaupe), vytiname, kol jame bus 25-35 proc. sausųjų medžiagų, jei silosuosime rulonuose - iki 35-45 procentų.

Kokybiškas šienas - geras dietinis pašaras

Kai kurie ūkininkai teigia, kad gali išsiversti be šieno, pasigamindami gero vytintos žolės ir kukurūzų siloso, tačiau dauguma vis dėlto mano, kad geros kokybės šieno, nors ir nedaug, pasigaminti reikia - veršeliams, užtrūkusioms karvėms, veršingoms telyčioms. Šiai nuomonei linkę pritarti ir daugelis galvijų šėrimo specialistų.

Šienas labiausiai atitinka galvijų fiziologines funkcijas, skatina prieskrandžio veiklą. Geros kokybės šienas reikalingas galvijams ir kaip dietinis pašaras tais atvejais, kai gyvuliams dėl įvairių susirgimų sutrinka virškinimas.

Šienui gaminti skirtą žolę reikėtų stengtis nupjauti tokioje vegetacijos fazėje, kai joje būna daugiausiai baltymų ir karotino, ir kai ją noriai ėda bei geriausiai virškina galvijai. Varpiniai augalai pjaunami plaukėjimo, o ankštiniai - ankstyvos butonizacijos fazės. Iš tokios žolės pagaminto šieno sausojoje medžiagoje būna net 20-22 proc. žalių baltymų, todėl smulkiuose ūkiuose, kur šeriama vien tik šienu, reikia daug mažiau koncentruotųjų pašarų ir galvijų šėrimas kainuoja pigiau. Geros kokybės šienas reikalingas ir didesniuose ūkiuose, jis labai svarbus mažiems veršeliams, užtrūkusioms karvėms ir telyčioms.

Pavėluotai nupjovus žolę ne tik prarandama didžioji dalis virškinamųjų maisto medžiagų, bet ir pavėlinamas atolo atžėlimas. Todėl vėlyvo žolių pjovimo suminiai nuostoliai didesni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Augančios iki tam tikros fazės žolės stiebuose ir lapuose kaupiasi maisto medžiagos. Jų kiekis nuolat didėja, tačiau pašaro pasisavinimas gerėja tik iki tam tikros fazės. Po to staiga pradeda prastėti, nes maisto medžiagos iš stiebo keliauja į sėklas, stiebas pradeda medėti, o tokios ląstelienos galvijai nesuvirškina. Augaluose labai sumažėja baltymų ir karotino. Ūkininkai neturėtų galvoti, kad, paauginus žolę, iš to paties ploto galima gauti daugiau pašaro - peraugusios žolės šienas būna prastas.

Šieno ruošimo būdai gali būti įvairūs, priklausomai nuo ūkyje turimos technikos ir pašaro saugyklų - ruošiamas palaidas, nesmulkintas, smulkintas ir presuotas šienas. Svarbu, kad į saugyklas jis patektų visiškai išdžiovintas (turi būti laikomas ne didesnio kaip 17 proc. drėgnumo). Priešingu atveju atsiras pašarinės vertės nuostolių - šienas kais, pelys. Kvėpuodami pelėsiai išskiria daug šilumos, todėl kaitimas gali tapti savaiminio šieno užsidegimo priežastimi. Be to, pelėsių toksinai gali patekti į gyvulio organizmą ir jį apnuodyti.

Apie siloso kokybę

Ruošiant silosą, žolę pjauti reikia tokioje pat vegetacijos fazėje kaip ir šienui. Silosą galima apibūdinti kaip žolę, užraugtą organinėmis rūgštimis, iš kurių pagrindinė - pieno rūgštis. Žolė apvytinama, tuomet joje ne tik sumažėja vandens, bet ir paviršiuje atsiranda daugiau pieno rūgšties bakterijų, kurios sparčiai dauginasi, padidina silosuojamos masės rūgštingumą ir pagerina siloso kokybę.

Silosas gali būti gaminamas iš smulkintos ir nesmulkintos žolės. Smulkinama todėl, kad pasiektume reikiamą masės tankį ją slegiant tranšėjoje ar kaupe, vyniojant į ritinius. Juo sausesnė žolė ir joje daugiau ląstelienos, tuo pjaustinys turi būti trumpesnis. Kai sausųjų medžiagų silosuojamoje masėje yra apie 35 proc., pjaustinio ilgis turėtų būti apie 3 cm, silosuojant tranšėjoje ar kaupe. Silosuojant į ritinius, susmulkintą žolę galima suvynioti standžiau.

Silosavimo į tranšėją arba kaupą darbai turi vykti nepertraukiamai, pageidautina darbus baigti per 2-3 dienas. Silosuojama masė turi būti labai gerai suslegiama, kad susidarytų anaerobinės (be deguonies) sąlygos. Kai nėra deguonies, apysausėje žolės masėje negali vystytis nepageidautini mikroorganizmai, užtat sudaromos puikios sąlygos pieno rūgščiai gamintis. Dėl pieno rūgšties bakterijų, kurios silosuojamoje masėje esantį cukrų verčia pieno rūgštimi, vyksta rūgimo procesas, masės pH pasiekia 4,5-3,5.

Jeigu žolyne vyrauja daug cukraus turinčios varpinės žolės, siloso kokybė dažniausiai būna gera. Tačiau tokių žolių silosas mažiau maistingas negu ankštinių. Pastarųjų sudėtyje yra mažai cukraus, pieno rūgšties bakterijoms jo trūksta, todėl suaktyvėja nepageidautinų sviesto rūgšties bakterijų (puvimo) veikla.

Siekiant optimalaus varianto - maistingesnio siloso - ankštines žoles (dobilus, liucernas ar pan.) patartina auginti su varpinėmis - tuomet ir siloso fermentacija vyks sklandžiai, ir jo maistinė vertė bus aukštesnė. Silosuojant vien ankštinių kultūrų žolę, galima įterpti angliavandenių (melasos ir kt.), biologinių inokuliantų, t. y. pieno rūgštį gaminančių junginių. Dėl šiemet įsigaliojančios naujosios tiesioginių išmokų schemos - žalinimo, kuomet dalis tiesioginių išmokų susiejama su klimatui ir aplinkai naudinga žemės ūkio veikla, tikėtina, kad ūkiuose padaugės auginamų ankštinių žolių plotų. Tad vėliau, iš tokios žolės gaminant silosą, šių rekomendacijų vertėtų nepamiršti.

Siloso kokybę labai blogina žemėmis užteršta žolė. Kai ji patenka į silosuojamą masę, sustoja rūgimo procesas, nes žemėse daug puvimo (sviesto rūgšties) bakterijų, todėl per fermentaciją siloso pH mažėja lėtai. Į silosuojamą masę žemės patenka pjaunant žoles per žemai, t. y. žemiau kaip 6-8 cm. Pjaudami aukščiau nuostolio nepatirsime, nes žemutinėse augalų dalyse esanti ląsteliena yra nemaistinga. Nupjovus aukščiau ir pašaras lieka švarus, ir atolas po to greičiau atželia. Pavasarį silosavimui numatytuose žolynų plotuose reikėtų išlyginti kurmiarausius (suvoluoti).

Jeigu silosavimo darbams sutrukdo lietus ir žolės per 2-3 dienas nepavyksta pavytinti iki reikiamo drėgnumo, geriau ją silosuoti naudojant konservantus (cheminius, biologinius arba mišrius junginius). Tai, be abejonės, papildomos išlaidos siloso gamybai, tačiau kartais, siekiant išvengti dar didesnių nuostolių dėl blogos viso pagaminto pašaro kokybės, juos naudoti tikslinga. Nuspręsti, ar naudoti konservantus, galime pagal tai, kokių rūšių žoles silosuojame, kokios augimo stadijos jos nupjautos, kokios buvo smulkinimo ir vytinimo sąlygos.