Po tokios šiltos praėjusios žiemos nuo ankstyvo pavasario sukruto visi gyviai, o kurmiai net ir nenuėjo žiemos miego, o maitinosi visą žiemą. Ką daryti, jeigu daržuose apsigyveno nepageidaujami gyventojai - kurmiai ir kurkliai.

Kurmis arba paprastasis kurmis (lot. Talpa europaea) - tai vabzdžiaėdis žinduolis, prisitaikęs gyventi po žeme. Jo kūnas 11-16 cm ilgio, su tankiu kailiu. Kojų plaštakos trumpos, su stipriais nagais. Žemėje kurmis vadovaujasi labai jautria uosle ir yra labai ėdrus gyvūnas, suėda tiek, kiek pats sveria - 50-85 gramų. Beieškodamas maisto, jis rausia vis naujus ir naujus urvus. Kurmiai minta ne tik sliekais, bet sunaikina ir nemažai augalų kenkėjų: kurklių lervų, straubliukų, vikšrų, šliužų, sraigių ir šimtakojų. Tačiau vis dėlto pagrindinis kurmių maistas yra sliekai, kuriuos jie kaupia kaip maisto atsargas žiemai, perkądami juos, kad liktų gyvi, bet negalėtų judėti. Kurmiai taip pat purena dirvą.

Tačiau purendami jie kenkia augalams, ypač daržovėms (sužaloja tik jų šaknis, bet jų negraužia): kurmiarausiai užpila augalus, gadina lysves, vejas. Kurmiai dauginasi kartą per metus. Gegužės- birželio mėnesiais patelės veda 3-9 jauniklius. Penkių šešių savaičių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai. Tačiau gyvendami po dirvos sluoksniu beveik neturi natūralių priešų. Juos gali medžioti barsukai, lapės ar šunys.

Išnykus darže sliekams, išnyksta ir kurmiai. Kurmius galima gaudyti specialiais spąstais, tačiau juos reikia įstatyti į kurmio urvą, prieš tai palaikius įkastus į dirvą, kad nesijaustų pašalinių kvapų. Taip pat galima statyti triukšmą keliančius vėjo malūnėlius, paprastus plastikinius butelius užmauti ant medinių kuoliukų, mechaniniais ultragarso prietaisais, arba dėti į kurmių urvus skudurų, sumirkytų naftos produktais. Išgirdę triukšmą, nemalonų garsą ar užuodę nemalonų kvapą, kurmiai pabėga, tačiau po kurio laiko ir vėl grįžta. Jeigu norime, kad jie negrįžtų, reikėtų aplink visą sklypą pusės metro gyliu įkasti į žemę specialų tinklelį.

Mėgsta humusingus ir drėgnus dirvožemius

Kitas daug žalos daržuose ir medelynuose padarantis gyvis yra paprastasis kurklys (lot. Gryllotalpa gryllotalpa). Šio vabzdžio kūnas stambus, 35-55 mm ilgio, tamsiai rudas, priekinės kojos rausiamosios. Dėl intensyvaus žemės ūkio kai kuriose Vakarų Europos šalyse kurkliai beveik išnyko. Štai Didžiojoje Britanijoje jie yra net saugomi. Lenkijoje kurkliai yra laikomi riboto plitimo kenkėjais, tačiau kai kuriose šalyse kurkliai vis dar laikomi žalingais. Lietuva - viena iš tokių šalių.

Kurkliai mėgsta drėgnus, purius ir humusingus dirvožemius, kur daug drėgmės, todėl dažnai aptinkami daržuose ar šiltlysvėse. Čia pridaro daug žalos įvairioms daržovėms, sodinukams ir gėlėms. Dažnai kurklių būna paupiuose, pievose.

Kurkliai gyvena žemėje, 10-15 cm gylyje, rausia urvus ir žaloja požemines augalų dalis. Jų kiaušiniai panašūs į skruzdėlių, tik didesni, o ką tik išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Gamtoje kurkliais minta paukščiai (varnėnai, kovai), vabzdžiaėdžiai žinduoliai (kirstukai, kurmiai), taip pat vabalai žygiai, driežai, šunys.

Vabzdžiai gerai jaučiasi lindėdami žemėje, bet ir puikiai skraido, bėgioja, plaukioja. Į žemės paviršių išlenda retai, dažniausiai naktį. Minta dirvoje gyvenančiais gyviais: vabzdžiais, sliekais, bet apskritai yra visaėdžiai - minta įvairiu maistu, tik nimfos daugiausiai minta augalais. Urvų struktūra tokia, kad kilus pavojui kurkliai iš paviršinių maisto ieškojimo urvų galėtų greitai patekti į giluminį urvą, einantį žemyn. Paprastai vasaros pradžioje patinai kurkia ties urvelio landa, trindami priekinius sparnus vieną į kitą, bandydami prisivilioti pateles.

Kurkliai žiemoja dirvoje 1,5-2 m gylyje, o labiausiai mėgsta šiltas kompostų krūvas. Pavasarį, atšilus orams, pakyla į paviršinius dirvožemio sluoksnius. Skraido nedideliais atstumais, gegužę-birželį, prietemoje ir sutemus. Dauginasi greitai ir gausiai. Dirvoje, 10-20 cm gylyje suformuotame lizde (kad gerai įšildytų saulė), patelė dažniausiai padeda nuo 200 iki 500 kiaušinių, iš kurių po 2-3 savaičių išsirita į suaugėlius panašios lervos. Kurį laiką jie gyvena lizde, motinos saugomi. Didžiąją gyvenimo dalį patelės praleidžia dirvoje.

Teks apsišarvuoti kantrybe ir pasitelkti išradingumą

Jeigu jūsų sklype apsigyveno kurkliai, tai pirmiausiai prireiks kantrybės ir išradingumo, norint juos išnaikinti. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pirmiausiai kurkliai naikinami žemės dirbimu: tai gilus rudeninis arimas ir tarpueilių purenimas gegužę ir birželio pradžioje. Jeigu birželį išpurensime žemę 15-20 cm gyliu, daug kurklių kiaušinėlių išversime lauk. Juos lieka surinkti ir sunaikinti. Paukščiai taip pat noriai juos lesa.

Efektyviai ir greitai išnaikinti kurklius, kai pastebime daržuose ar medelynuose jų veiklos pėdsakus (takus, urvelius dirvos paviršiuje) ir pažeidimus, galima laistant pasėlius 2-4 proc. insekticidų tirpalais (geriausia naudoti kontaktinio ir sisteminio veikimo insekticidų mišinius). Rekomenduojama tirpalo išeiga - 10-15 l/m².

Efektyviai kurklius galima naikinti naudojant užnuodytus masalus. Masalai ruošiami iš kukurūzų, kviečių arba kitų grūdų. Grūdai išbrinkinami ir išverdami. Į vieną kilogramą ataušusios košės įpilami 1-2 šaukštai aliejaus (labiausiai tinka natūralus saulėgrąžų aliejus) ir 15 g insekticido (pavyzdžiui, Actaros) ar 200 ml Neemazalo. Maži paruošto masalo žiupsneliai įterpiami į paviršinį dirvos sluoksnį. Masalus kas metrą lysvių pakraščiuose arba profilaktiškai aplink šiltnamius dėlioti galima nuo gegužės iki rugpjūčio. Galima įterpti ir kelias dienas prieš daigų sodinimą.

Pasodintus daigus galima apsaugoti įkastais iš plastikinių butelių padarytais cilindrais, taip pat aplink daigus į dirvožemį 5-6 cm gylyje įkasus plastikines polietileno juostas, kurios būtų 2-2,5 cm iškilusios virš žemės.

Kad kurkliai nepatektų į šiltnamius, prie jų galima iškasti griovelius, pripilti smėlio arba pjuvenų ir palaistyti žibalu arba terpentinu - šie kvapai atbaido kurklius. Dar per sausrą į žemę (dirvos paviršiaus lygyje) galima įkasti stiklainių su vandeniu (nepripildyti jų iki pat viršaus). Į stiklainius įkritę kurkliai negalės išlipti. Vietoje vandens galima naudoti ir alų: juo labiau alus parūgęs, tuo geriau.

Taip pat galima į kiekvieną kurklių urvą pripilti 0,5 l švaraus arba muilino vandens. Kurkliai žūsta po žeme arba išlenda į dirvos paviršių, kur juos belieka surinkti ir sunaikinti.

Rugsėjo pradžioje šalia vasarą pastebėtų kurklių dauginimosi vietų reikėtų iškasti pusės metro gylio ir panašaus skersmens duobes ir jų dugną iškloti sena polietileno plėvele. 100 m² plote turi būti ne mažiau kaip penkios duobės. Į duobes reikia pridėti mėšlo ar komposto, galima užpilti plonu dirvožemio sluoksniu ir pažymėti kuoliukais. Šio darbo nereikėtų atidėti vėlyvam rudeniui, nes mėšlą ar kompostą reikia terpti, kai dirvos temperatūra ne žemesnė kaip 8 °C. Dirvos temperatūrai nukritus iki 5 °C ir žemiau, kurkliai tampa ne tokie judrūs, įsikuria vertikaliojoje landoje ir nebejuda. Į taip paruoštas duobes kurkliai susirenka žiemoti. Nusistovėjus šalčiams, mėšlas iškratomas ir vabzdžiai mirtinai sušąla.

Naudojamos ir įvairios liaudiškos kurklius atbaidančios medžiagos: chrizantemų stiebai ir lapai, serenčiai, česnakų stiebai, šviežios baltalksnių arba juodalksnių šakelės, vištų mėšlas ir kitos. Tačiau jų efektyvumas nepatvirtintas.