23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/06
Ambicingi ūkio Tatarstane planai
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Tatarstanas - vienas iš ekonomiškai stipriausių Rusijos Federacijos regionų. Derlingi juodžemiai sudaro puikias sąlygas čia plėtoti ir žemės ūkį. Stambūs ūkiai žvalgosi į Europą, ieškodami technikos, specialistų ir modernių technologijų, kurias vis drąsiau diegia savo žemėje.

Elina Šaer (Ellina Scheyer) šeimos ūkiui vadovauja septynerius metus. Bendras valdomos žemės plotas siekia 33 tūkst. ha, bet tai tikrai ne pats didžiausias ūkis Tatarstane. „Yra ir po 100 tūkst., ir po 300 tūkst. hektarų turinčiųjų, bet tokio masto ūkius jau sunku suvaldyti. 30-35 tūkst. ha - optimalus ūkio dydis", - sako Elina. Ji šeimininkauja tėčio įkurtame ūkyje, kuris suformuotas sujungus buvusius kolūkius: viename Tatarstano regione jie sujungė du, kitame - net devynis buvusius kolūkius.

Laukai išsidėstę kompaktiškai, dideliais masyvais. Visą didžiulį ūkį sudaro trys dalys, kurių kiekvieną prižiūri atsakingas darbuotojas. Tarptautinių santykių studijas baigusi Elina neslepia, kad žemės ūkis jai buvo visiškai nepažįstama ir net bauginanti sritis, tačiau dabar ji jau turi patirties ir drąsiai priima sprendimus.

Visuose kolūkiuose anksčiau buvo plėtojama ne tik augalininkystė, bet ir gyvulininkystė, auginta ir karvių, ir kiaulių. Tačiau tuo metu, kai ūkiai buvo privatizuoti, gyvulininkystės dalis juose buvo katastrofiškai sumenkusi. Nors fermose ir buvo likę melžiamų karvių, tačiau jų produktyvumas buvo toks nedidelis, kad beveik neapsimokėjo melžti. „Gyvuliai stovėjo fermose be stogų, buvo primelžiama vos keli kibirai pieno iš visos fermos", - atvirai kalba Elina.

Dabar ūkyje gyvulininkystė koncentruota vienoje vietoje. Laikoma 1 300 melžiamų karvių. Bandos pagrindas buvo vietinių veislių karvės, bet dabar jos sparčiai holšteinizuojamos. Primilžis kasmet gerėja ir pernai pasiekė 5 000 kg iš karvės. „Patikėkite, to pasiekti buvo labai sunku, nes faktiškai pradėta nuo nulio. Mūsų tikslas - per trejus metus metinį primilžį padidinti iki 6 000, o gal net 7 000 kg iš karvės. Tai būtų labai geras rezultatas, nes net ir 5 000 kg primilžis mūsų šalyje jau laikomas geru", - patikina Elina.

Tatarstano žemės derlingos, grynas juodžemis. „Kai buvo atvažiavę vokiečių žemės ūkio specialistai, tai jie labai stebėjosi tokia žeme ir sakė, kad tokią galima tepti ant duonos", - įvertinimą prisimena Elina, beje, pati ištekėjusi už Vokietijos piliečio. Deja, žemės potencialas neišnaudojamas - vidutiniškai prikuliama vos po 2 t/ha javų. „Jei pasaulyje jau sukurtos technologijos, kaip išauginti 10 t/ha kviečių derlių, tai, manau, nereikia išradinėti dviračio, o tiesiog kreiptis į specialistus. Atsitiktinai mane gyvenimas suvedė su agronomu iš Lietuvos Ernestu Petrausku. Kai įdiegėme naujas technologijas, pernai tas laukas davė 5,2 t/ha", - pasakoja Elina. Ir čia pat pripažįsta, kad technologijų nepavyko laikytis tiksliai taip, kaip buvo rekomenduota, pasak jos - „trejetuku" būtų galima vertinti.

„Kai ko nespėjome, kai kur netikslias normas panaudojome. Nors potencialas mūsų didžiulis - pasak konsultantų iš Lietuvos, mes galime ir 7, ir 8 t/ha kulti. Einame tokių rezultatų link, bet juk ne viskas iš karto, - pripažįsta moteris. - Visi mūsų grūdai III klasės. Užauginti II, o juo labiau I klasės grūdus kol kas mums tikras kosmosas".

Pirmaisiais metais naujos technologijos taikytos 500 ha plote, antraisiais - maždaug 3 500-4 000 ha. Šiais metais jau 8 000 ha plote dirbama pagal naujas technologijas. Ūkyje keičiasi ir pasėlių struktūra - pirmiausia vasarinių bei žieminių augalų proporcijos: anksčiau daugiau augino vasarinių, o dabar - žieminių augalų. Žiemos Tatarstane pasitaiko atšiaurios, būna ir 35-40 laipsnių speigų, kurie laikosi dvi savaites. Bet pastaraisiais metais žiemos sušvelnėjo, praėjusioji buvo netgi labai šilta ir palanki javams žiemoti.

Žemdirbius labiau neramina ketvirti metai iš eilės pasikartojanti problema - pavasarinės sausros. Nuo grėsmingo jų poveikio gelbsti purškimai karbamidu. Tatarstane vasaros karštis siekia iki 43oC, oras labai sausas - vos 30-40 proc. drėgmės. Kritulių nuo gegužės iki liepos būna minimaliai, vos 10-20 mm. Juodžemio minusas tas, kad saulėje jis įkaista iki 70- 80oC, o drėgmė nusileidžia gilyn iki 20- 30 cm. Vadinasi, dalis šaknų (nuo 10 iki 50 proc.) neturi darbo: tręšk kiek nori, o augalas badauja, nes šaknys neturi kontakto su maisto medžiagomis. Tokiais atvejais pasėlius ir gelbsti „lašelinė" - tręšimas per lapus karbamidu ir kitomis svarbiausiomis maisto medžiagomis. „Jei sausra ne katastrofinė, tai purškiant karbamidu tikrai galima išgelbėti pasėlius", - iš patirties žino ūkio agronomas Aleksandras Markinas.

Dėl kritulių trūkumo agronomas kaltina ir specifinę geografinę poziciją: netoli teka Kama ir Volga, prieš hidroelektrines vietomis išplatėjančios iki 30 km. „Virš vandens susidaro galingos vertikalios srovės, į kurias atsimuša ir tarsi šonu nuslysta lietaus debesys. Tai reiškia, jei ateina lietus nuo šių upių pusės, tai ant mūsų ūkio laukų niekada neužlyja", - patikina agronomas.

Augina tai, kas rentabilu

Didžiausius plotus ūkyje užima rentabiliausi ir likvidžiausi augalai - žieminiai ir vasariniai kviečiai, rugiai, speltos. Beje, speltos - tradiciniai Tatarstano javai, plačiai auginami čia nuo senų laikų. „Sėklai auginame dvi vietines speltų veisles. Labai nustebau, kad, vos paskelbusi apie speltų sėklos pardavimą, sulaukiau daugybės skambučių iš Lietuvos", - šypteli Elina. Apskritai ji sako labiausiai vertinanti vietines augalų veisles, nes jos būna labiausiai prisitaikiusios prie gamtos sąlygų. Anksčiau ūkyje žieminiai rapsai visai neauginti, bet praėjusį rudenį pirmą kartą pasėta 100 ha ir jie puikiai peržiemojo. „Tai sudėtinga kultūra, nes specifinis jos derliaus nuėmimas. Bet sėjomainai - puikus augalas", - paaiškina A. Markinas. Ūkyje auginama nemažai žirnių, dabar planuojama į sėjomainą įtraukti ir pupas.

Kukurūzams (augina juos ir grūdams, ir silosui) kasmet skiriama 2 000 ha. Daugiausia renkasi hibridus. Sėdavo ir Vakarų Europos selekcijos kukurūzų hibridus (kompanijų „Syngenta", „Pioneer"), bet šiemet, kai rublio kursas smarkiai krito, vakarietiška sėkla tapo tiesiog neįperkama. „Tikrai derlingi ir rusiški kukurūzų hibridai, po 7-9 t grūdų iš jų galima tikėtis", - sako ūkio agronomas.  Jis pripažįsta, kad derlių dar būtų galima padidinti naudojant didesnes trąšų normas, nes dabar laukai tręšiami minimaliai. Pavyzdžiui, pernai vidutiniškai išberta vos po 30 kg salietros hektarui. Tiesa, pasėliai dar purškiami karbamidu, naudojamas amonio sulfatas. Ypač augalams trūksta kalio. „Organinės trąšos pas mus visai nevertinamos, mėšlas voliojasi prie fermų vietoj to, kad juo būtų patręšti laukai. Tiesiog tokios mūsų krašto tradicijos. Tačiau mes bandysime keisti jas, tik pirma turime įsigyti mėšlo iškratymo technikos", - sako ūkio vadovė.

Cheminės augalų apsaugos produktų spektras nėra platus - registruota maždaug 50 proc. mažiau pesticidų negu Lietuvoje. Itin siauras herbicidų spektras. Kone visos piktžolės šioje žemėje sunkiai sunaikinamos, nes su jomis tebekovojama daugiausia laikant juodąjį pūdymą be cheminių priemonių, tik žemės dirbimu. O laukuose karaliauja varpučiai su dirviniais vijokliais, kuriems toks naikinimo būdas tik į naudą. Netikėtai bjaurios ir nepasiduodančios naikinimui pasirodė esančios paprastosios rietmenės ir ambrozijos. „Registruotų augalų apsaugos produktų paletė ten tokia, kokia Lietuvoje buvo prieš 15-20 metų. Tai irgi rimtas iššūkis ūkininkaujantiesiems. Tarkime, nėra veiksmingo herbicido, kuris varpiniuose javuose kirstų varpučiams", - pastebi trečius metus ūkį konsultuojantis agronomas Ernestas Petrauskas.

Tatarstane tradiciškai didelė dalis laukų pūdymuoja - paprastai pūdymams paliekama net trečdalis laukų. „Vokiečiai, olandai labai tuo stebisi, negali suprasti, kodėl žemę tuščią laikome. Mūsų tikslas - įdarbinti visą žemę. Štai šiemet palikome pūdymams jau tik šeštadalį laukų", - pokyčiais pasidžiaugia ūkio vadovė.

Parkas atnaujinamas amerikietiška ir kanadietiška technika

Technikos parke dominuoja palyginti sena technika, nors sparčiai pildosi moderniais amerikietiškos ir kanadietiškos žemės ūkio technikos gaminiais (ypač stiprūs rinkoje John Deere traktoriai). Dvi sėjamosios Flexi-coil (pagamintos 1984 m.), 12 senų SPU sėjamųjų, sujungtų po tris į 4 komplektus. Trys purkštuvai, du iš jų Fimko (1985 m.) su ratais sijų galuose. Derliaus dorojimo technikos turima pakankamai: 5 Claas kombainai, 6 John Deere, 2 Niv'os ir 8 Don'ai (vis tik 33 tūkst. ha!). Bet kita problema - trūksta transporto grūdams iš laukų vežti, stringa darbų organizavimas. „Čia labai aiškiai veikia posakis: „Karas karu, tačiau pietūs - kaip priklauso". Viso to rezultatas toks, kad kombainai pilnais bunkeriais laukuose pralaukia beveik pusę laiko", - taisytinus organizacinius dalykus pastebi E. Petrauskas.

Kadangi laukai platūs, dominuoja plataus užgriebio (12-14 m) žemės dirbimo padargai, žolė dorojama 9 m pločio MacDon žoliapjovėmis. Pastaraisiais metais ūkyje stengiamasi nearti dirvų, jei tik įmanoma, apsieiti su minimaliu žemės dirbimu, kas kelerius metus giliai supurenant divą. Tiesa, pirmasis bandymas giliai purenti žemę buvo nepavykęs - „seneliui" traktoriui K-700 nuplėšė užpakalį...

„Mūsų problemos - reikalingais važinėjimais labai suspaudžiame dirvą. Be to, visiškai nekreipiame dėmesio į tai, kad dirva būtų išlyginta. Mane labai nustebino, kiek jūs turite technikos ir kiek dėmesio skiriate žemės paviršiaus idealiam išlyginimui prieš sėją", - po viešnagės Lietuvoje pastebėjo Elina. Iš europietiškai tvarkomų ūkių ji išmoko ir tiksliau apskaičiuoti sėklos normą. Anksčiau javų sėklos normos standartas būdavo 200 kg/ ha. „Tačiau pradėjome skaičiuoti, kad, norint pasiekti 6 mln. stiebų skaičių hektare, reikia 300-350 kg/ha sėklos. Buvo labai svarbu tai suvokti", - reikšmingą atradimą pripažįsta Elina.

Ūkyje iš viso dirba 340 žmonių. Dirbančiųjų rasti vis sunkiau, nes žmones traukia sostinė Kazanė - tokios pat tendencijos kaip ir visame pasaulyje. Be augalininkystės ir pieninės gyvulininkystės, ūkis dar augina kiaules (nedaug - apie 3 500), prieš dvejus metus pasistatė mėsos perdirbimo cechą. Turi sūrinę, kurioje šeimininkauja gruzinas ir daro labai skanius tradicinius sūrius. Neseniai įsigijo įrangą kruopų gamybai: pardavimui ruošia perlines kruopas, žirnius. „Supratome, kad perdirbdami galime uždirbti gerokai daugiau, negu tik pardavinėdami žaliavą", - permainas paaiškina ūkio vadovė.

Žemdirbių bėdos visur panašios

„Mums, kaip ir visiems, užsiimantiems žemės ūkiu, pinigų vis mažai ir mažai. Atrodo, kad daugiausia dirbame, anksčiausiai iš visų keliamės, o mus vis skriaudžia ir skriaudžia - ir valdžia, ir supirkėjai", - su šypsena sako Elina. Pasak jos, blogiausia, kad, realizuojant grūdus eksportui, atsiranda labai daug tarpininkų. Be to, dideli gabenimo atstumai,variantas grūdus parduoti valstybei - pastaraisiais metais juos supirkdavo už gerą kainą. „Žemės ūkyje dirbu jau septyneri metai, ir kuo toliau, tuo mažiau problemų kyla dėl realizacijos. Žinoma, reikia auginti kultūras, kurios likvidžios", - patirtimi dalijasi ūkio vadovė.

Agroverslininkė patikina, kad Tatarstane valstybinės subsidijos žemės ūkio sektoriui gerokai mažesnės negu Lietuvoje: apie 2 000 rublių hektarui (maždaug 30 eurų). Labai brangus kreditavimas - palūkanos siekia 25 procentus. Valstybė subsidijuojama 8 proc., bet lieka vis tiek labai daug - 17 proc. palūkanų. Žinoma, kuras pigesnis - dyzelinas kainuoja 50 euro centų už litrą, kol kas pigesnės ir trąšos.

Kokią ateitį įsivaizduoja didelio ūkio vadovė? „Pirmiausia - dirbti absoliučiai visą žemę. Maksimaliai panaudoti organines trąšas, pupų ir žirnių naudą posėliniams augalams. Šiais metais tikimės padidinti vidutinį derlių iki 3-3,5 t/ha, o ateityje turime pasiekti 5 t/ha. Aišku, kad šie metai bus labai sunkūs. Per metus 35-40 proc. padidėjo pesticidų ir trąšų kainos, kreditai pabrango 17 procentų. Anksčiau žemei kasmet reikėdavo atiduoti 1,5 mln. eurų, o dabar - jau per 2 mln. eurų. Tai didžiulis skirtumas", - sako E. Šaer vildamasi, kad net ir sunkiu laikmečiu pavyks dirbti pelningai.

„Tenykštės auginimo sąlygos kitokios negu Lietuvoje, daug sudėtingesnės. Pliusas tikriausiai vienintelis - humusingas juodžemis, o toliau tik minusai: dirva labai nustekenta, maisto medžiagų augalams prieinama forma dirvoje tik minimumas, nes niekada nesilaikyta teisingo tręšimo balanso, oras sausas ir kritulių daug mažiau. Trąšos ir pesticidai brangūs, žemės ūkio technikos priežiūra silpna, didelė jos dalis tarybinė. Pesticidų registracija prilygsta pas mus gal prieš 15-20 metų buvusiai, o grūdų supirkimo kainos nenuspėjamos. Dar viena problema - žmonės nenori dirbti, net akivaizdžiai matosi, kaip bando nusimuilinti nuo darbo", - tokias problemas įvardija E. Petrauskas, pridurdamas, kad viskas po truputį keičiasi, bet geresniems rezultatams dar reikia laiko.