Šiuo metu žemės ūkis susiduria su iššūkiu aprūpinti maistu vis daugiau pasaulio gyventojų, taip pat - prisidėti prie neigiamo poveikio aplinkai ir klimato kaitai mažinimo, neatsinaujinančių energijos išteklių tausaus naudojimo, prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų. Šias problemas spręsti padeda specifinė ūkininkavimo rūšis - agrarinė miškininkystė.

Agrarinė miškininkystė pripažįstama kaip žemės naudojimo sistema, pajėgi aprūpinti ne tik maistu, statybine mediena, kitais gamybos produktais, bet kartu sauganti ir atkurianti ekosistemas, didinanti jų aplinkosauginę vertę. Ji dažnai apibūdinama kaip specifinė ūkininkavimo forma ir gamtai nekenkiantis ūkininkavimo būdas. Tokia ūkininkavimo praktika pasaulyje žinoma ir taikoma jau šimtmečius. Pavyzdžiui, Europoje iki viduramžių buvo įprasta, iškirtus menkavertį mišką ir sudeginus medžius bei krūmus, įdirbtame plote auginti įvairius žemės ūkio augalus kartu su toje pačioje žemėje pasodintais medžiais. Centrinėje Amerikoje ilgą laiką žemdirbiai vidutiniškai augindavo dvi dešimtis augalų rūšių ne didesniuose kaip 0,1 ha sklypuose. Augalus jie sodindavo aukštais: pirmiausia kokosines palmes arba melionmedžius, toliau - žemesnius, tokius kaip bananmedžiai ar citrinmedžiai, vėliau - krūmus (kavamedžius, kakavmedžius), aukštesnius vienmečius augalus, pvz., kukurūzus, galiausiai - žemaūgius augalus, pavyzdžiui, moliūgus. Tokia skirtingų augalų įvairovė imitavo mišrių tropinių miškų sluoksninį išsidėstymą.

Tropinėje Azijoje praktikuotas kompleksinis ir truputį sudėtingesnis auginimo būdas. Kertant mišką ir žemę pritaikant žemės ūkio poreikiams, sąmoningai buvo paliekami kai kurie medžiai, kurių lapija suformuodavo apsauginį skliautą ir taip sumažindavo pernelyg didelį saulės poveikį pasėliams. Afrikoje taip pat nuo seno batatai, kukurūzai, moliūgai ir pupos buvo auginami kartu su pavieniais medžiais. Pastebėta, kad toks ūkininkavimas yra nebrangi priemonė palaikyti dirvožemio derlingumą, taip pat kovoti su erozija ir maisto medžiagų išplovimu.

Verslo specifika

Tradicinis mišką ar graikinių riešutmedžių plantaciją auginantis ūkis, kurio specializacija - vienos augalų rūšies auginimas žemės sklype ilgą laiką, nėra agrarinę miškininkystę plėtojantis ūkis. Agrarinė miškininkystė - tai ūkininkavimo sistema, jungianti tradicinį ūkininkavimą ir miškininkystę tame pačiame žemės plote. Tai - sąmoningas medžių ir kitų daugiamečių sumedėjusių augalų rūšių integravimas į žemės ūkio veiklą, kai jie kartu auginami su žemės ūkio augalais ir (arba) gyvuliais.

Agrarinė miškininkystė sieja žemės ir miškų ūkių praktikas, kai siekiama sukurti kuo įvairesnes, naudingesnes, produktyvesnes, pelningesnes ir tvaresnes žemės naudojimo sistemas. Šis ūkininkavimo būdas apima pasėlių auginimą tarp medžių alėjų, ganyklas tarp medžių, ūkininkavimą miške (spyglių rinkimą, grybų auginimą), juostų nuo vėjų iš medžių formavimą pasėlių laukuose, pakrančių zonų sodininkystę. Medžiai gali būti sodinami pavieniui arba grupėmis sklypuose arba ant sklypų ribų (pvz., gyvatvorės, medžių eilės). Gyvuliai gali būti laikomi palaidi arba tvartuose, šeriami ūkyje užaugintais arba pirktais pašarais. Kad ūkininkavimas atitiktų agrarinės miškininkystės pobūdį:

• ūkyje turi būti auginami ne mažiau negu dviejų rūšių biologiškai susiję augalai (arba augalai ir gyvuliai), bent viena iš augalų rūšių - krūmai arba medžiai;
• agrarinės miškininkystės sistema turi teikti ne mažiau kaip du gamybos produktus;
• agrarinės miškininkystės sistemos ciklas yra ilgesnis negu vieni metai;
• net pati paprasčiausia agrarinės miškininkystės sistema yra ekologiniu ir ekonominiu požiūriu sudėtingesnė už monokultūros auginimo sistemą.

Plėtojant agrarinę miškininkystę, tarp skirtingų jos komponentų, t. y. sumedėjusių (medžių, krūmų) ir nesumedėjusių (pasėlių, gyvulių), pasireiškia aplinkosauginė ir ekonominė sąveika, kuri gali būti pozityvi ir (arba) negatyvi. Ši sąveika ir skiria agrarinę miškininkystę nuo kitų žemės naudojimo formų ir daro ją ypatingu ūkininkavimo būdu. Agrarinė miškininkystė yra tarsi tarpinė jungtis ir apima dvi šakas: žemės ūkį ir miškininkystę, be to, sieja įvairias žemės naudojimo praktikas.

Sistemų tipai

Agrarinės miškininkystės sistemos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Vienas iš jų - pagal sistemas sudarančius elementus. Mokslininkai dažniausiai išskiria trijų tipų sistemas:

• miško ir augalininkystės,
• miško ir ganyklų,
• augalininkystės, miško ir ganyklų.

Miško ir augalininkystės sistema apima medžių ir įprastų arba specifinių žaliavinių žemės ūkio augalų arba uogų auginimą tuo pačiu metu. Tarp medžių gali būti auginamos daugiametės pašarinės žolės arba įrengtos periodiškai atnaujinamos karklų ir vaiskrūmių (serbentų, agrastų, sausmedžių, šilauogių, aviečių ir kt.) plantacijos. Plėtojant šią agrarinės miškininkystės sistemą, žemės ūkio augalai paprastai kasmet teikia pajamas, o medžiai atlieka apsauginę funkciją.

Miško ir ganyklų sistema - tai prekinių medžių auginimas pievose arba ganyklose, kuriose auginami pašariniai augalai ar ganomi gyvuliai. Vertingai medienai gauti parenkami tokie medžiai, kurie prekinės medienos amžių pasiekia per 50-70 metų. Paprastai auginami beržai, hibridinės drebulės, raudonieji ąžuolai, klevai, uosiai, pilkieji riešutmedžiai, šermukšniai, maumedžiai ir kiti. Medienos biomasei gauti tinka tokie trumpos rotacijos energiniai augalai kaip drebulės, tuopos, gluosniai, karklai, akacijos.

Trečiajam - augalininkystės, miško ir ganyklų - tipui būdinga tai, kad jis sieja visus tris agrarinės miškininkystės sistemos komponentus: žemės ūkio augalus, gyvulius ir medžius. Paprasčiausias šios sistemos pavyzdys yra ūkiai, kuriuose auginami vienmečiai ir daugiamečiai augalai, laikomi gyvuliai ar naminiai paukščiai, o užauginti produktai naudojami maistui, gyvulių pašarui, malkoms, statybinėms medžiagoms ir pan. Medžiai daugiausia auginami dėl vaisių, tačiau gali būti naudojami ir kaip kuro šaltinis.

Kitas būdas - vaismedžių soduose tarpueilius naudoti kaip ganyklas. Papildoma agrarinės miškininkystės veikla mokslininkai laiko bitininkystę, derinamą su sodininkyste ir vienmečių augalų auginimu. Bitės ne tik suneša medų, kurį galima parduoti, bet ir atlieka dar vieną labai svarbią funkciją - apdulkina žydinčius augalus.

Dar kitos agrarinės miškininkystės sistemos apima mišką, vandens augalus ir vandens gyvūnus. Praktikoje sutinkama daugiau kaip dešimt agrarinės miškininkystės sistemų tipų.

Nauda ir privalumai

Palyginti su tradiciniais žemės ir miškų ūkiais, agrarinės miškininkystės sistemos turi tam tikrų privalumų. Tai didesnė gamybos įvairovė, didesnis produktyvumas, be to, sukuriama ekonominė, aplinkosauginė ir socialinė nauda. Toks ūkininkavimas leidžia pagerinti žmonių gyvenamąją aplinką, dirvožemio hidrologinį režimą ir mikroklimatą, jo derlingumą, struktūrą, vandens kokybę, išsaugoti ir padidinti biologinę įvairovę, sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, oro ir vandens taršą, dirvos eroziją, klimato kaitą. Be to, ūkininkaujantiesiems užtikrina įvairesnius pajamų šaltinius. Agrarinė miškininkystė teikia tiek trumpalaikes (gaunamas auginant žemės ūkio augalus ir (arba) gyvulius), tiek ir ilgalaikes pajamas, kurios siejamos su kokybiškos prekinės medienos, medienos biokurui ar pan. pardavimu. Ūkininkai agrarine miškininkyste iš esmės užsiima dėl dviejų priežasčių: siekdami padidinti savo ekonominį stabilumą ir pagerinti gamtos išteklių valdymą, patiems dalyvaujant šiame procese.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai taip pat pripažįsta, kad agrarinės miškininkystės plėtra galėtų ne tik padėti spręsti ekonomines problemas, bet ir reikšmingai prisidėtų prie aplinkosaugos, mažintų aplinkai keliamą pavojų ir taršą. Mokslininkai nustatė, kad 2010 m. apie 43 proc. pasaulio žemės ūkio naudmenų buvo apsodintos miškais, užimančiais ne mažiau kaip 10 proc. ploto, agrarinė miškininkystė plėtota daugiau kaip 1 mlrd. ha plote, tokia ūkininkavimo praktika pasaulyje užsiėmė daugiau kaip 900 mln. žmonių. Svarbu pastebėti, kad ši ūkininkavimo sistema pasaulyje populiarėja: daugiau negu 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas per dešimtmetį padidėjo beveik 8 proc., arba daugiau kaip 692 tūkst. km². Agrarinė miškininkystė ypač paplitusi Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Užsachario Afrikos šalyse, tačiau ji plėtojama ir Europoje. 2010 m. daugiau nei 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas Europoje siekė 1 mln. 99 tūkst. km² ir sudarė 11 proc. šio ploto pasaulyje.

Nors toks ūkininkavimas turi daug privalumų, juo užsiimti trukdo nepalanki įstatyminė bazė, neefektyvios politikos priemonės, silpni žemės ir miškų ūkių, aplinkosaugos, prekybos sektorių ryšiai. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai rekomenduoja ūkininkams, savo žemės ūkio naudmenose auginantiems medžius, mokėti atlygį už taip visuomenei teikiamas ekologiškas paslaugas.

Mūsų šalyje agrarinė miškininkystė neremiama.

***

Agrarinės miškininkystės, kaip ūkininkavimo būdo, reikšmė sustiprėjo 1970 metais. Pasaulio Bankas iš naujo įvertino plėtros strategiją, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija peržiūrėjo miškininkystės politiką, sustiprėjo mokslininkų susidomėjimas tiek auginimo tarpueiliuose galimybėmis, tiek ūkininkavimo sistemomis. Mokslinių tyrimų institucijos inicijavo daugybę agrarinės miškininkystės srities tyrimų, kad nustatytų ir įvertintų tokios ūkininkavimo praktikos sistemų įvairovę ir jų naudą ūkininkams bei aplinkai. 1977 m. įkurta Tarptautinė agrarinės miškininkystės tyrimų taryba. Taip senas tradicijas turinti agrarinės miškininkystės praktika buvo pirmąkart institucionalizuota. 1991 m. taryba buvo pavadinta Tarptautiniu agrarinės miškininkystės tyrimų centru.

Šiandien agrarinės miškininkystės kursas dėstomas daugelyje pasaulio universitetų ir kitų mokymo įstaigų. Jis skaitomas ir Aleksandro Stulginskio universiteto studentams.