Šiltnamio augalai iš dirvos paima daugiau maisto medžiagų negu auginami lauke. Didelis maisto medžiagų poreikis paaiškinamas tuo, kad šių augalų šaknų sistema įsiskverbia negiliai, siurbiamoji šaknų jėga silpna, o skirtumas tarp antžeminės augalo dalies ir šaknų sistemos yra didelis.

Antžeminės agurkų dalies ir šaknų santykis yra 26:1, o pomidorų – 14:1. Pomidorai yra reiklesni maisto medžiagoms negu agurkai, jų šaknų sistema stipresnė, todėl jie geriau paima maisto medžiagas iš dirvos.

Maisto medžiagų pasisavinimas priklauso nuo auginimo sąlygų, hibrido, technologijos. Norint užauginti 10 kg agurkų, reikia 15,3–25,0 g azoto, 10–12,9 g fosforo, 35,6–64,5 g kalio, 24,4–30,5 g kalcio, 4,5–9,2 g magnio. Norint užauginti 10 kg pomidorų, reikia 33,5 g azoto, 12,1 g fosforo, 63,0 g kalio, 45,9 g kalcio, 7,8 g magnio. Šiltnamio augalai iš dirvos paima sierą, geležį, taip pat mikroelementus – varį, cinką, borą, manganą, kobaltą.

Per vegetaciją maisto medžiagų poreikis nevienodas, taip pat kinta ir maisto medžiagų santykis. Itin daug maisto medžiagų augalai sunaudoja per derėjimą. Iki žydėjimo agurkai sunaudoja tik 10 proc. maisto medžiagų, o pagrindinę jų dalį (54–89 proc.) sunaudoja derėdami todėl, kad didžiausias azoto, fosforo ir kalio kiekis kaupiamas vaisiuose.

AGURKAI

Agurkai reiklesni azotui negu pomidorai. Azotas padidina fotosintezės intensyvumą, dėl to augalai būna derlingi ilgą vegetacijos laikotarpį. Kai azoto per daug, augalai vėliau dera, vaisiuose kaupiasi daugiau nitratų, juos greičiau pažeidžia kenkėjai, jie greičiau suserga.

Kalis didina augalų atsparumą žemoms temperatūroms ir sausrai, stimuliuoja ląstelių dalijimąsi, sėklų dygimą, turi įtakos azotui pasisavinti. Jis ypač svarbus, kai nepakankamas apšvietimas. Tada agurkai kalio sunaudoja 1,5–1,8 karto daugiau negu azoto ir beveik 3,5 karto daugiau negu fosforo. Tuomet kalio trąšų dozę reikia padidinti 20–30 procentų.

Esant kalio pertekliui, stipriai padi- dėja druskų koncentracija dirvoje, todėl augalai silpniau pasisavina kalcį ir magnį. Agurkai jautrūs fosforo kiekiui dirvoje, kuris pagreitina ankstyvą derėjimą. Padidinta fosforo trąšų norma vegetacijos pradžioje turi teigiamos įtakos šaknų sis- temos augimui, padidina jų siurbiamąjį paviršių. Rekomenduojama fosforo trąšas naudoti ne tik pagrindiniam tręšimui, bet ir per papildomą tręšimą, nes dirvoje fosforas virsta sunkiai tirpstančiais junginiais, o augalams jo reikia nuolat, ypač per derėjimą.

Derantiems agurkams reikia daug azoto ir kalio, kai jų trūksta, sumažėja derlius. Pagrindinių maisto medžiagų santykis per agurkų vegetaciją kinta nedaug, nes jie labiau pakenčia pavėsį. N:P₂O₅:K₂O santykis turėtų būti 1:1,3:1.

Didžiausias kalcio kiekis kaupiasi agurkų lapuose, o vaisiuose yra daugiau magnio negu kalcio. Kai trūksta arba per daug drėgmės dirvoje, kalcis lėčiau patenka į augalus. Kai kalcio per daug, augalai greičiau sensta, magnis, boras, manganas, cinkas ir kalis lėčiau patenka į augalus. Magnis padidina fosforo junginių judėjimą dirvoje, padeda augalams jį pasisavinti. Jis paspartina agurkų derėjimą. Kalcio, magnio ir kalio santykis agurkams turėtų būti 12:2:1.

Boras turi didelės įtakos apsidulkinimui, padidina augalų atsparumą. Jis pasiskirsto visame augale ir yra reikalingas per visą vegetacijos periodą. Kai trūksta boro, žiedai neapsidulkina ir krinta, nes sutrinka angliavandenių apykaita ir susilpnėja fotosintezė. Kai trūksta vario, sutrinka vandens pasisavinimas, augalai praranda turgorą. Esant didelėms fosforo ir kalcio normoms, pasireiškia vario ir cinko trūkumas. Kai trūksta mangano, vario ir cinko, agurkai mažiau dera.

Agurkams labai svarbu, kad būtų tinkamas dirvos rūgštumas ir ji būtų šilta. Augalus tręšiant per lapus, jie pasisavina tik 3–5 proc. trąšų, tačiau tręšimas per lapus turi teigiamos įtakos augalų derliui, ypač kai nepalankios aplinkos sąlygos. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį agurkus patręškite per lapus. Derėjimo metu naudinga agurkus tręšti per lapus karbamido tirpalu (10–15 g 10 l vandens). Taip pat gerą efektą duoda augalų tręšimas per lapus mikroelementų tirpalu.

POMIDORAI

Pomidorų augimo pradžioje iki vaisių mezgimo augalams reikia mažiau azoto, daugiau fosforo trąšų. Sėklų dygimo metu iki pirmojo lapelio pasirodymo fosforas ypač svarbus. Jaunų pomidorų šaknys silpnai pasisavina fosforą iš dirvos, ypač kai žema temperatūra. Kai dirvos temperatūra žemesnė negu 12 ^oC, augalai pasisavina 50 proc. mažiau fosforo (negu esant 20 ^oC dirvos temperatūrai) ir 25 proc. mažiau azoto. Dirvos temperatūrai kylant per 13 ^oC, augalai geriau pasisavina fosforą, kalį, magnį, geležį.

Fosforo reikia ir nokstant vaisiams. Jis turi įtakos vaisių kokybei ir vitamino C kiekiui juose. Po pomidorų sodinimo į dirvą augalams reikia daugiau azoto, nes intensyviai pradeda augti lapai ir vaisiai. Nuo 4-os kekės žydėjimo pradžios iki vegetacijos pabaigos pomidorams būtinas kalis. Kai pradeda formuotis vaisiai, fosforas su kaliu lemia greitesnį žydėjimą, vaisių nokimą ir padidina atsparumą augalų ligoms.

Pomidorams reikia magnio, ypač nokstant vaisiams. Magnis ir kalcis, esantis maitinamajame tirpale, užtikrina šaknų sistemos augimą. Kalcio ir magnio santykis turi būti 1:4. Pomidorų lapuose ir stiebuose kaupiasi daugiau kalio ir kalcio, o vaisiuose – azoto ir kalio.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį augintojai?

Tręšiant augalus, svarbu palaikyti tinkamą trąšų koncentraciją dirvoje. Esant didelei trąšų koncentracijai, sutrinka maisto medžiagų santykis, augalai mažiau pasisavina kalcio, magnio, daugiau – fosforo. Be to, padidėja gruntinio tirpalo slėgis, tai neigiamai veikia augalus: jie negali pasisavinti vandens ir gali prasidėti fiziologinė sausra. Auginant agurkus druskų koncentracija dirvos tirpale netu- rėtų būti didesnė negu 15 g/l.

Labai svarbus veiksnys, turintis įtakos maisto elementų pasisavinimui, yra dirvos reakcija. Nuo dirvos rūgštumo priklauso maisto medžiagų pasisavinimas. Jei organinių substratų pH per 7, augalai sunkiai pasiima mikroelementus (išskyrus molibdeną), taip pat fosforą. Kalio, kalcio, sieros augalai gali pasisavinti tiek, kad jų kiekis tampa toksiškas augalams.

Esant rūgščiam substratui (organinių substratų pH mažiau negu 6,0), augalai sunkiau arba visai nepasisavina makroelementų – kalcio, fosforo, magnio, sieros, o mikroelementų (išskyrus molibdeną) gali pasisavinti tiek, kad jų kiekis gali būti toksiškas augalams.

Labai svarbu, kad dirvoje nebūtų per daug chloro. Šiltnamio daržovių nerekomenduojama tręšti trąšomis, kuriose yra chloro, pvz., kalio chloridu. Kai grunte yra daug chloro, sumažėja maisto medžiagų pasisavinimas. Chloro toksiškumą galima sumažinti tręšiant augalus kalcio salietra arba organinėmis trąšomis. Kai dirvoje yra per daug chloro, labai padidėja jo kiekis augalų lapuose, sumažėja fosforo ir kalcio kiekis, padaugėja kalio, todėl sutrinka fiziologiniai procesai, ir augalai pradeda vysti, jie tampa silpni, greičiau suserga.

Augalų augimui ir vystymuisi svarbi ir mineralinių trąšų forma. Amoniakinis azotas skatina augalų antžeminės dalies ir šaknų sistemos vystymąsi, padidina ankstyvą derlių. Jauni augalai turi nedaug angliavandenių, todėl amoniakinis azotas gali būti toksiškas augalams. Amoniakinis azotas skatina suaugusių augalų senėjimą, tada sutrumpėja jų vegetacijos periodas, gaunamas mažesnis derlius. Augalus reikia aprūpinti ir amoniakinės, ir nitratinės formos azotu. Vienai amoniakinio azoto daliai turi tekti dvi trys dalys nitratinio azoto. Augalams tręšti naudojama amonio salietra, kurioje yra abiejų formų azoto. Tačiau daigams tręšti geriau naudoti ne amonio salietrą, o kalio arba kalcio salietrą.

Įvertinant augalų apsirūpinimą maisto medžiagomis, reikia žinoti, kad vieni elementai yra mobilūs, t. y. augaluose jie persiskirsto (iš lapų pereina į vaisius, iš jaunų lapų pereina į senus ir pan.). Tokie elementai yra azotas, fosforas, kalis, magnis, siera (iš dalies). Kiti elementai nemobilūs – tai kalcis, geležis, varis, boras, cinkas, manganas, kobaltas, molibdenas. Jie nepatenka į jaunus augalų organus, pasilieka senuose lapuose. Todėl, kai jų trūksta, matyti iš jaunų augalų lapų.

Labai svarbu, kad augalų šaknims dirvoje netrūktų oro. Augalai sunkiau gaus arba iš viso negaus mineralinių medžiagų, kai dirvoje trūksta deguonies.

***

Nitratų kaupimasis

Agurkai kaupia daugiau nitratų negu pomidorai, nes jie iš dirvos pasisavina daugiau vandens, kartu ir nitratų. Nitratai agurkuose kaupiasi, kai yra per mažai arba per daug drėgmės, kai būna pasodinti per tankiai, kai dideli temperatūros svyravimai, kai augalai netinkamai tręšiami. Kai trūksta kalio ir fosforo, augalai taip pat labiau kaupia nitratus. Kai trūksta molibdeno, nitratų kiekis gali būti toksiškas augalams. Ir priešingai – kai molibdeno pakanka, nitratai nesikaupia. Apšvietimui sumažėjus 20 proc., nitratų kiekis agurkuose padidėja 2,5 karto.

***

Kas svarbiausia pomidorams

Pomidorams svarbus kalio ir azoto santykis. Kai per daug azoto, o trūksta kalio, pomidorų vaisiai lėčiau noksta. Kai per daug kalio, blokuojamas magnio pasisavinimas. Pomidorams labai svarbus kalcis, kuris lemia vaisiaus išvaizdą, kietumą, turi įtakos vaisių spalvai. Augalus tręšiant kalciu, jie tampa atsparesni grybinėms ligoms.

Taip pat svarbus kalio ir azoto santykis. Iki vaisių formavimosi jis turi būti 1:1,2, derėjimo metu – 1:1,6–1,7.

***
Skirtingų elementų prieinamumą ir pasisavinimą lemia tarpusavio sąveika:

• azoto kiekis lemia kalio, boro, vario pasisavinimą;
• kalio kiekis lemia magnio, kalcio, boro pasisavinimą;
• kalcio kiekis lemia kalio, magnio, geležies, mangano ir boro pasisavinimą.