Karvių augintojai neretai susiduria su liga, dėl kurios šviežiapienės ilgai negali atsikelti. Veterinarijos gydytojai dažniausiai šią ligą vadina ostemalecija arba liaudiškai - kaulų suminkštėjimu.

Toks ligos apibūdinimas dažniausiai aptinkamas senuose lietuviškuose ir rusiškuose veterinarijos vadovėliuose. Vakarų Europos ir JAV autoriai šią ligą vadina „gulinčios karvės sindromu" (angl. Downer cow syndrome) ir karvės nesugebėjimą atsikelti labiau sieja su raumenų bei nervų pažeidimu. Veterinarijos gydytojai dažnai susiduria su atvejais, kai karvės uodega, juosmens slankstelių skersinės ataugos, šonkauliai yra minkšti, tarsi plastikiniai, bet karvė lengvai keliasi ir atrodo visiškai sveika. Tuo tarpu daug dažniau suserga gražios, įmitusios, gausiai mineralais šertos karvės. Ūkininkus ši liga labai išvargina, nes gulinčią karvę sunku pamelžti, jai reikia skirti daug vietos, turėti specialią įrangą kilnoti, be to, ūkyje dažnai turi lankytis veterinarijos gydytojas, o vis tiek maždaug pusę susirgusių gyvulių tenka brokuoti.

Gulinčios karvės sindromas įvardijamas kaip parezės po veršiavimosi komplikacija, kuomet karvė neatsikelia po gydymo kalcio preparatais arba atsikelia tik trumpam, taip pat, kai gyvulys neatsistoja 24 val. Skrodžiant randamos trauminės, išeminės nekrozės galinių kojų raumenyse ir nervuose.

Ligos priežastys ir vystymasis

Tikrosios ligos priežastys nėra visai aiškios, bet gyvuliai dažniausiai suserga sumažėjus kalcio kiekiui šviežiapienių kraujyje. Taip nutinka produktyvioms ir vyresnėms negu dviejų laktacijų karvėms. Dažniausiai jos dėl hipokalcemijos negali atsikelti pirmą arba antrą parą po veršiavimosi. Paprastai kalcio ir fosforo kiekis kraujyje po veršiavimosi staiga sumažėja tik pamelžus karvę - mat per pirmąją valandą ją išmelžus laukiama, kad pasigamintų 4 l naujų krekenų. Tokiam kiekiui krekenų pagaminti tešmuo panaudoja visus greitai pasisavinamus kalcio rezervus (kraujyje, raumenyse ir audinių skystyje esantį kalcį). Štai tada ir gali pasireikšti parezė ar gulinčios karvės sindromas.

Dažnai liga taip ir prasideda - karvė pamelžiama antrą arba trečią kartą po atvedimo, o po valandos ji jau nebepasikelia. Kuomet tešmuo pilnas, pieno gaminasi mažai, mažai sunaudojama ir kalcio, fosforo, gliukozės, kitų medžiagų. Karvės kur kas rečiau serga, jei pirmąsias tris paras jos neišmelžiamos iki paskutinio lašo. Būtina sąlyga tokiai prevencijai - tešmuo turi būti sveikas.

Ligos atvejų padaugėja dėl blogos karvių mitybos užtrūkimo laikotarpiu. Kad ir kaip keista, būtent kalcio, fosforo ir kalio perteklius užtrūkusios karvės racione ir sukelia gulinčios karvės sindromą. Daugelis ūkininkų ir veterinarijos gydytojų dažnai galvoja taip: jeigu karvėms iškart po atvedimo trūksta kalcio ir fosforo, vadinasi, šių mineralų reikia duoti iki veršiavimosi. Deja, tokie veiksmai neretai dar labiau komplikuoja padėtį, užtrūkusias karves gausiai pašėrus kalcio ar fosforo priedais gyvuliai serga vis dažniau. Taip nutinka todėl, kad užtrūkimo metu, kai šių mineralų nereikia, gyvulio organizmas juos pradeda kaupti kauluose. Dėl šios priežasties ant kaulinio paviršiaus išsivysto ląstelės (osteoblastai), kurios mineralizuoja kaulus (kaulai tampa itin tvirti). Galvijų kauluose susikaupia apie 11 kg kalcio fosfato, kuris gali būti panaudojamas kalcio ir fosforo apykaitoje (Goff, 1998).

Karvei apsiveršiavus, dėl didelio krekenų kiekio kalcio ir fosforo poreikis išauga 5 kartus, todėl kaulai privalo demineralizuotis (suminkštėti). Kad taip įvyktų, ląstelės, kurios stengėsi kaupti kalcio fosfatą kauluose (osteoblastai), turi atsijungti nuo kaulinio paviršiaus, o į jų vietą atkeliauja kitos ląstelės (osteoklastai), kurios ardo kaulą. Šis procesas užtrunka 48-72 val. Tai ir yra tas laikas, kai dažniausiai karvės suserga (Kimura et all. 2007) pareze ir gulinčios karvės sindromu.

Kaulų demineralizaciją visų gyvulių organizme lemia parathormonas (toliau PTH). Jo poveikis susilpnėja, kai kraujyje cirkuliuoja perdaug kalio (K) ir per mažai magnio (Mg). Žolynus tręšiant kalio trąšomis arba gausiai laistant srutomis, žolėje susikaupia dideli kiekiai kalio (K). Kalis žarnyne užblokuoja daugelį kanalų, per kuriuos į kraują turėtų patekti magnis. Jis reikalingas osteoklastų ir osteoblastų apsikeitimui. Taip pat labai daug kalio yra melasoje, todėl užtrūkusių karvių pašaro nerekomenduojama skaninti šiuo produktu. Daugelis gamintojų melasos deda ir į laižalus, kad gyvuliai labiau laižytų. Tačiau reikėtų stengtis, kad tokie laižalai nepakliūtų užtrūkusioms karvėms.

Labai svarbu, kiek laiko užtrunka hipokalcemija, panašiai kaip ir radiacijos poveikis - kuo ilgesnė ekspozicija, tuo blogesnės pasekmės. Sumažėjus kalcio kiekiui kraujyje, padidėja PTH sekrecija, kuri skatina fosforo ekskreciją su šlapimu ir seilėmis. Dėl šių priežasčių, esant hipokalcemijai, dažniausiai pasireiškia ir hipofosfatemija. Sumažėjus kalcio ir fosforo kiekiui karvių kraujyje, sutrinka skersaruožių raumenų tonusas. Užsitęsus tokiai būsenai, dalis raumeninių skaidulų nekrozuojasi (miršta), raumenys tiesiog patys sugniūžta, galūnių nervų funkcija nusilpsta. Ryškiausiai tokie destrukciniai procesai vyksta, kai serganti karvė guli ant kietų grindų. Gyvuliai, net ir smarkiai raginami, dažniausiai negali ištiesti galinių kojų (Menard-Thompson, 2007).

Ligos gydymas

Daugelis gydytojų šiuo metu gulinčios karvės sindromą gydo kalcio preparatais su padidintu fosforo kiekiu. Ši schema yra daug efektyvesnė, negu gydymas vien tik kalcio borogliukonato preparatais. Gydymo efektyvumas priklauso nuo to, kiek tuo momentu būna pažeisti raumenys. Raumeninį ir nervinį audinį geriausiai atstato B grupės vitaminai. Juos visada pravartu naudoti gydant ketozę, acidozę, mastitą ir t. t.

Jeigu karvė nesikelia tris ir daugiau dienų, kalcio preparatais gydyti netikslinga. Tokiu atveju daug tinkamesnės izotoninių skysčių gausios intraveninės injekcijos (0,9 proc. NaCl, Ringerio, 5 proc. gliukozės tirpalai). Šie tirpalai gerai detoksikuoja pažeistus audinius. Geri rezultatai pasiekiami šildant karvės raumenis kryžiaus srityje. JAV veterinarijos gydytojai šią ligą gydo intraveniniais vitamino D preparatais, tačiau Lietuvoje tokie preparatai neregistruoti. Mūsų šalyje yra įvairių vitaminų A, D, E kompleksų, kurie taip pat tinka, bet juos galima švirkšti tik į raumenis arba į paodį kartą per savaitę. Preparatai nuo uždegimo palengvina gyvulio būklę, sumažina skausmą.

Daugiausia rūpesčių ūkininkams kelia sergančių karvių melžimas ir priežiūra. Šia liga sergančiai karvei reikia išskirti erdvų, sausą, gausiai šiaudais pakreiktą gilaus kraiko gardą. Ganykla visada geriau negu tvartas, bet sergantį gyvulį reikia saugoti nuo karščio ir vabzdžių. Dažnai karvė, bandydama keltis, išsižergia, gali išsinarinti klubo sanarį, todėl galines karvių kojas reikia supančioti. Gulinčios karvės sindromu sergančiam gyvuliui pakelti yra specialus įrenginys.

Labai sudėtinga tokią karvę pagydyti, kai ji guli ant kieto ir slidaus pagrindo. Kuo riebesnė karvė suserga, tuo ligos prognozė prastesnė. Vis dėlto šio sindromo galima visiškai išvengti, tinkamai pritaikius prevencines priemones.

Ligos profilaktika

Svarbu tinkamai subalansuoti užtrūkusių karvių racioną mineralinių medžiagų atžvilgiu. Vėliau šienautas varpinių žolių, ypač motiejukų, šienas yra tinkamiausias pašaras užtrūkusioms karvėms, nes tokiame pašare būna labai mažai kalcio ir kalio. Negalima tokio raciono skaninti cukrinių runkelių melasa. Dažnai ligos sunku išvengti, kuomet užtūkusios karvės palaido laikymo tvartuose vaikšto susimaišiusios su melžiamomis karvėmis arba saitinio laikymo tvartuose nėra sugrupuotos. Veršingumo pabaigoje karvės būna gerai imitusios ir dažnai jaučiasi stip resnės už melžiamas karves, todėl neretai pastarąsias nuvaro nuo skanesnio, užtrūkėlėms netinkamo pašaro. Įvairių druskų laižalai taip pat netinka karvėms prieš veršiavimąsi (sukelia tešmens edemą).

Ūkininkai savo gyvuliams labai kenkia, kai nepagalvoję užtrūkusioms karvėms duoda mineralų, kurie skirti melžiamoms karvėms. Šiuose prieduose yra per daug kalcio ir fosforo, bet trūksta magnio. Jei ūkyje pasibaigė tokioms karvėms skirtas mineralinis papildas, tada geriau nieko neduoti. Derlingų pievų žolėje dažnai būna pakankamai mikro- ir makro elementų užtrūkusioms karvėms. Melžiamoms karvėms šių elementų trūksta, nes daug jų išsiskiria su pienu. Jeigu įmanoma technologiškai, pašarus užtrūkusioms karvėms reikėtų ruošti pievose, netręštose kalio trąšomis bei nelaistytose srutomis. Renkantis mineralinius priedus, būtina atkreipti dėmesį į magnio kiekį, šio makroelemento turi būti daugiausia.

Jei ūkininkas pasilieka kartą šia liga sirgusią karvę, tuomet, likus maždaug savaitei prieš kito veršelio atvedimą, reikėtų vienąkart jai įšvirkšti vitaminų A, D, E tirpalo. Smulkių ir vidutinių ūkių gyvulių augintojams parezių po veršiavimosi prevencijai yra skirti kalcio chlorido (CaCl₂) komerciniai tirpalai, skirti karvėms veršiavimosi metu ir po antrojo ar trečiojo melžimo girdyti. Šių tirpalų negalima naudoti gydymui, nes serganti karvė dėl ryklės paralyžiaus blogai ryja, todėl dalis vaisto patenka į plaučius, sukelia aspiracinę pneumoniją. Vakarų Europoje yra pagaminta saugesnių profilaktinių priemonių - boliusų ir pastų, bet kol kas Lietuvoje jos nėra populiarios. Lietuvoje registruoti boliusai nuo hipokalcemijos veikia tris dienas, todėl vienkartinės dozės pakanka. Kartais gyvulių augintojai mano, jog kalcio preparatų suleidus į veną, likus porai savaičių iki veršiavimosi, pavyks išvengti ligos. Bet tokia profilaktika visiškai netikslinga, nes šie vaistai yra skirti gydyti ir didžioji jų dalis per kelias valandas po suleidimo pasišalina iš organizmo.

Taigi, ūkininkai turi būti itin išrankūs pirkdami papildus užtrūkusioms karvėms.