Jaukiai sutvarkyto Kėdainių r. Pavermenio kaimo gyvybingumą palaiko čia veikianti žemės ūkio bendrovė „Vermena". Jos vadovas Albertas Šilkaitis save priskiria prie „paskutinių mohikanų", kurie, nepaisydami žemų supirkimo kainų, kantriai plėtoja pieno ūkį. Kryptingas darbas duoda rezultatų - per kelerius pastaruosius metus vidutinis primilžis iš karvės šoktelėjo iki 8 830 kg, o ūkis per gerus du gyvavimo dešimtmečius nė karto nedirbo nuostolingai.

Albertas Šilkaitis šiame ūkyje darbuojasi jau 35 metus - nuo 1980-ųjų, kai po agronomijos studijų atvažiavo čia, į Truskavos kolūkį, dirbti agronomu. Kolūkis tuomet buvo vienas didžiausių rajone - bendras plotas siekė daugiau kaip 5 000 ha, o po jo skilimo susikūrė 10 nedidelių bendrovių. Vienai iš jų - „Vermenai" - vadovauti buvo išrinktas Albertas.

Tik 15 darbuotojų ir apie 350 ha žemės - tokia buvo pradžia. Pastatus, techniką, trąšas, degalus, net pinigus banke, kiek jų ten buvo likę, - viską pasidalijo susiskaldžiusio kolūkio pajininkai. Burtų keliu visi išsidalijo ir kolūkio karves - „Vermenai" teko 90 melžiamų. Deja, didžioji dalis tų šviežiai susikūrusių bendrovių neilgai veikė - jų gyvavimas baigėsi išsekus pinigams, gautiems už metalo laužui parduotą techniką ir įrenginius... O „Vermena" žingsnis po žingsnio plėtėsi ir stiprėjo.

Dabar bendrovė dirba apie 1 100 ha, iš jų nuosavos žemės turi 440 ha. Laiko 500 sutartinių galvijų, o skaičiuojant galvomis - apie 650: iš jų 305 melžiamos karvės, o likusios - telyčios. Gyvuliai laikomi keturiose fermose. Buliukai parduodami maždaug mėnesio amžiaus, nes jų auginti mėsai neapsimoka - supirkimo kainos per mažos. Karvių kaita palyginti greita, jos vidutiniškai išbūna tris laktacijas. Per tiek laiko kaip tik spėja užaugti ir apsiveršiuoti pakaitinės telyčios. Taip ir vyksta bandos atnaujinimas iš savų gyvulių palikuonių. Per metus „Vermenos" bendrovė parduoda apie 77 tonas karvių mėsos.

Primilžis 2014 m. buvo rekordinis - pasiekė 8 830 kg iš karvės. „Jei kas nors prieš kelerius metus man būtų pasakęs, kad pasieksime tokius primilžius, tai būčiau atrėžęs - nesapnuok!" - atvirai sako vadovas. Kas lėmė tokius gerus rezultatus? Alberto teigimu, reikia prisiminti seną posakį - karvei pienas ant liežuvio! Kitaip tariant, viskas priklauso nuo pašarų. Konsultantas anglas Brainas Vernonas (Brain Vernon) iš kompanijos „Kemp ir partneriai" sudarė pavyzdinį racioną. „Išmokome pasigaminti kokybišką šienainį, kukurūzų silosą. Kombinuotuosius pašarus susimalame ir maišome vietoje - atvažiuoja bendrovės „Baltic Agro" mobilus malūnasmaišytuvas", - paaiškina A. Šilkaitis.

Kombinuotieji pašarai ruošiami iš savų miežių ir kvietrugių, perkamos rapsų ir sojų išspaudos. Iš pradžių sojų pašarams bendrovė nenaudojo - atrodė per brangu. Tačiau kai racionas buvo papildytas sojomis, metinis primilžis iš karvės iš karto šoktelėjo visa tona. Vadovo teigimu, primilžį kelia ir tai, kad karvės laikomos tvarte ištisus metus, visiškai neganomos: „Būdavo, išgename pavasarį - tai šalta, tai lietus, tai karšta, tai karvės viduriuoja. Kol nueina kilometrą ar du į ganyklas, gyvuliai pavargsta - žiūrėk, litro pieno jau ir nėra."

Pernai per metus primelžta 2 687 t pieno, vidutinis išmilžis iš karvės 8 830 kg. „Primilžį dar kiek būtų galima pakelti, jei visi dirbtų kaip sau", - tarsteli ūkio vadovas. Didžioji dalis - 95 proc. - pieno parduodama, likęs sugirdomas veršeliams. Pasiekti geri kokybiniai pieno rodikliai: riebumas 4,36, baltymingumas 3,41 proc. Karvių veršingumas - 96 procentai. Savų pašarų gyvuliams pernai sušerta už 1 mln. 183 tūkst. Lt, pirktų - už 824 tūkst. Lt.

Pernai padarytos didelės investicijos - pakeistas fermos stogas. „Penkerius metus trypčiojome, vis delsėme, gailėjome pinigų, bet pamatėme, kad daugiau laukti nėra ko. 600 tūkst. Lt investavome, bet stogai su švieslangiais, su gera ventiliacija išėjo. Visai kitoks mikroklimatas tvartuose iš karto", - pasidžiaugia bendrovės vadovas. Anksčiau būdavo siekiama, kad kuo šiltesnės būtų fermos, kad tik jokio plyšio neliktų, o dabar labai svarbu gera ventiliacija, oro cirkuliacija. Tvarte nesijaučia jokio nemalonaus kvapo: kol karvės melžiamos, vakarykštis mėšlas išvalomas ir su smulkintuvu pakreikiama naujų šiaudų.

Telyčių tvarte sumontuotos naujos olandiškos cinkuotos tvoros su fiksavimo funkcija. Iki šiol būdavo sunku sugaudyti telyčias, prireikus jas sėklinti ar pan. Dabar vienu judesiu užfiksuojamos jų galvos, ir gyvulys ramiai iškenčia visas procedūras.

Nors pieno kainos mažos, tačiau pajamos iš pieno ūkio sudaro didelę dalį visų bendrovės pajamų. Štai pernai už grūdus pajamos siekė milijoną litų, o už pieną - 2 mln. litų. Pienas parduodamas kooperatyvui „Pienas LT", kuriame bendrovė turi turto už 800 tūkst. Lt. Beje, Albertas Šilkaitis jau antrą kadenciją yra išrenkamas kooperatyvo valdybos nariu. Jo manymu, tik kooperacija ir sava pieno perdirbimo gamykla, kuri dirbti pradės šį rudenį, gali pakelti iš duobės pieno kainas. „Vokiečiai burbuliuoja, kad jiems 32 eurocentai už litrą pieno mažai, o mes turime išgyventi gaudami 19 su trupučiu eurocentų", - nelygiomis ūkininkavimo sąlygomis piktinasi bendrovės vadovas. Kasdien iš bendrovės parduodama 7,3 t pieno.

Nė vienų metų nedirbo nuostolingai

Albertas Šilkaitis nebijo pasidžiaugti, kad nė vienais savo gyvavimo metais bendrovė nedirbo nuostolingai. Net ir pernai, tikrai nelengvais metais, kai teko atsėti didžiąją dalį žiemkenčių pasėlių, o rudenį visus pienininkus klupdė drastiškai kritusios pieno supirkimo kainos, ūkio pelningumas buvo 13 proc. Užpernai pelningumas siekė 16,7 proc., o būta ir kur kas geresnių metų, kai pelningumas siekė ir 26, ir net 39 procentus. Vertinant konkrečiais skaičiais, 2013 m. buvo 1 170 tūkst. Lt pelno, o 2014 m. - puse milijono litų mažiau, tik 654 tūkst. Lt. Nuo 2004- ųjų bendrovė yra gavusi beveik pusantro milijono litų ES paramos.

A. Šilkaitis pripažįsta, kad išlaikyti ūkio stabilumą padeda ir pasėlių draudimas. „Pasėlius aštunti metai draudžiame ir nematome vargo. Man keista, kaip kiti vienus metus apdraudžia, o daugiau nebe, neva neapsimoka. Reikia žiūrėti ilgalaikės perspektyvos", - įsitikinęs bendrovės vadovas. Per septynerius metus bendrovės draudimo įmokos sudarė 348 tūkst., o išmokų už patirtą žalą gauta 606 tūkst. Lt - taigi pliusas 258 tūkst. litų.

Nepaisant prastų žiemojimo sąlygų, pernai prikultas rekordinis grūdų derlius - 2 831 tona. Tai daugiausia ūkio istorijoje. Bendras vidutinis derlingumas buvo 5,74 t/ha. Vasarinių kviečių kūlė po 6,8 t/ ha, lygiai tiek pat, kiek ir žieminių, kurių po žiemos buvo likę vos 30 ha. Tik miežių derlius pernai buvo prastesnis - 4,5 t/ha. Žieminių rapsų lauką pernai nudrožė kruša, tai švaraus derliaus prikulta 2,99 t/ha. Vasarinius rapsus nuplakė liūtis, tad kulta tik po 2,6 t/ha.

Nors bendrovėje dar nemažai senos technikos (yra ir Belarus traktorių, ir du Kiroviec: vienas agreguojamas su germinatoriumi sėjos metu, kitas - atsarginis), tačiau įsigyjama vis daugiau modernių vakarietiškų žemės ūkio mašinų. Dominuoja John Deere technika - Albertas neslepia simpatijų šiam ženklui, o geltonos ir žalios spalvos derinys jam pats gražiausias. Net bendrovės remiamos krepšinio komandos „Vermena" (kuriai vadovauja vienas iš keturių Alberto sūnų) žaidėjų marškinėliai yra būtent tokių spalvų!

Darbuotojų dinastijos

Pastaruosius dvejus metus bendrovėje dirbo 46 darbuotojai, tik dabar laikinai jų skaičius padidėjo iki 52 (35 vyrai ir 17 moterų). Iš jų 23 darbuojasi fermoje, 15 mechanizatorių, likusieji - pagalbiniai darbuotojai ir administracija. Bendrovėje 19 pajininkų, bet stambiausi tik penki.

Iš tų žmonių, kurie pradėjo dirbti bendrovėje, dabar likę septyni. Viena iš jų - buhalterė Aldona Pribušauskienė. „Garantuoju, kad ji būtų rekordininkė pagal darbo stažą, nes jau 75 metų ir toliau tebedirba. Jos darbą perims marti Rima, o neseniai pradėjo dirbti ir šios marti Deimantė. Taigi visos trys mūsų buhalterės vienoda pavarde - Pribušauskienės", - linksmai pasakoja A. Šilkaitis.

Kita šeimos dinastija - Liužinai. Jie dirba fermoje: fermos vedėja zootechnikė Regina, jos vyras santechnikas Jonas, dukra Loreta, kuri pakeičia ir tėtį, ir mamą, ir dar jų žentas. Liužinų sūnus Paulius mechanizatorius, kaip ir jo pusbrolis Vidmantas. Fermoje dirba du broliai veterinarai - Rimas ir Vidas Kutinskai. „Šilkaičiai šiuo metu tarp darbuotojų irgi yra trys, bet ne visi giminės", - juokiasi bendrovės vadovas. Ir priduria, kadangi nė vienas iš keturių jo sūnų nelinkęs į žemės ūkį, tai daug vilčių jis sieja su svainio sūnumi - trečius metus agronomu dirbančiu Sauliumi Šipeliu.

Albertas Šilkaitis pabrėžia, kad bendrovėje laikomasi nuostatos sekmadieniais nedirbti, išskyrus būtinus atvejus per javapjūtę. O liepos 6-ąją tradiciškai jau dešimt metų visi darbuotojai išsiruošia į kokią nors gražią ekskursiją.

Ūkiški sprendimai

Bendrovė dvidešimt metų dirba su „Agrokoncernu" - iš šios kompanijos perka ir sėklą, ir trąšas, ir cheminės augalų apsaugos produktus. Kasmet stengiasi išbandyti naujas javų veisles. Štai šiemet žaliuoja 30 ha vokiškos veislės žieminių kviečių Artist - jau ankstyvą pavasarį jie atrodo įspūdingai. Gerą derlių žada ir nauja lenkiška kvietrugių veislė Borowik.

Pavermenio apylinkių laukai palyginti derlingi, tačiau tai tikrai ne pačios geriausios Kėdainių r. žemės. Yra ir 60 našumo balų laukų, tačiau vyrauja 40-50 balų plotai. Be to, dirvos čia akmeningos, akmenis tenka rinkti kasmet ir vis tiek dar išariama įspūdingo dydžio riedulių. Dalis laukų ariama, dalis dirbama minimaliai. Neretai runkelieną vėlyvą rudenį giliai plūgu sunku įdirbti. Pabandė lauką po runkelių dirbti su Horsch giluminiu skutikliu: nuima šoninius noragėlius, lieka tik centrinis, suleidžia 30 cm į gylį (tiek traktorius traukia) ir taip suardo arimo padą, o paviršius susiformuoja vagutėmis - geriau džiūsta, vanduo greičiau susigeria, neužsistovi. „Pavasarį šiek tiek įstrižai su lygintuvu brūkšt per tas keteras, ir sėji. Laukas lygus gražus būna", - paaiškina vadovas.

Rudenį palieka 50 ha nepurkštos ražienos. „Pasipinigavimui iš Europos, - juokiasi vadovas. - Paskui į tą ražieną vežame ir kratome mėšlą, laikome per vasarą pūdymą, o vasaros pabaigoje suarę pasėjame žieminius rapsus." Kartu su agronomu jiedu įsitikino, kad geriau daugiametes žoles sėti ne pavasarį, o nuėmus javus, rugpjūčio pabaigoje. Tada kitais metais žolę galima spėti net tris kartus nupjauti. Prireikus atnaujinti senų pievų plotus, jie nuglifosuojami, pasėjami kviečiai, o kitais metais, nuėmus kviečių derlių, atsėjama žolė.

Su kaimynais bendrovė sugyvena draugiškai, konsoliduoja žemes, kad galėtų dirbti laukus iki natūralių ribų - nuo kelio iki griovio ar miško. Didžiausias bendrovės laukas siekia 200 ha, yra keli laukai arti 100 ha. „Sudarėme savotišką „Potsdamo sutartį" - Okainių, Truskavos ir „Vermenos" žemės ūkio bendrovės ir Anciškių ūkininkai nelenda vieni į kitų laukus. Jei savininkas sugalvoja parduoti žemės gabalą kieno nors dirbamame lauke, tai tas, kas dirba, tas ir nuperka", - paaiškina Albertas Šilkaitis pridurdamas, kad prireikus kaimyniškai dalijamasi ir technika.