Gyvulių produktyvumą maždaug 65 proc. lemia šėrimas, o 35 proc. - veislininkystė ir laikymo sąlygos. Galime turėti labai pieningos veislės karvę, bet jeigu ją šersime tik šiaudais, vargu ar daug pieno ji duos. Šėrimo sąlygos ir kokybė ypač aktualu laikant produktyvias karves.

Efektyvus pašarų panaudojimas ir normalus gyvulio organizmo funkcionavimas galimas tik tuomet, kai jis aprūpinamas visomis būtinomis maisto medžiagomis. Bent vieno mitybos elemento trūkumas ar perteklius kitų elementų atžvilgiu sumažina visų mitybos elementų įsisavinimą, dėl to gali sutrikti karvės organizmo medžiagų apykaita.

Pieninga ir produktyvi karvė yra tokia, kuri su pienu grąžina ne mažiau kaip 36 proc. suėsto pašaro energijos. Tai 600 kg masės karvė, kuri duoda 35 kg pieno per parą ir gauna gerai subalansuotą racioną. Jei visą suėsto pašaro energiją prilyginsime 100 proc., tai iš šio kiekio apie 31 proc. energijos pasišalina su išmatomis, apie 8 proc. - su šlapimu ir dujomis, apie 21 proc. išsiskiria kaip šiluma, vykstant medžiagų apykaitai. Produktyvioji pašaro dalis sudaro apie 40 proc., bet iš jos dar apie 10 proc. tenka gyvybiniams procesams palaikyti.

Kaip laikyti ir šerti karves, kad kuo didesnė pašaro energijos dalis tektų pienui? Sakoma, kad reikia šerti ne pačią karvę, bet didžiajame prieskrandyje esančią mikroflorą. Tad gyvulių augintojų uždavinys - sudaryti pačias geriausias virškinimo sąlygas.

Melžiamų karvių šėrimas

Karvių laktaciją, 305 dienas, sąlyginai galima suskirstyti į tris laikotarpius, vidutiniškai po 100 dienų. Kadangi kiekvieną laktacijos etapą keičiasi karvių produktyvumas, fiziologinė būklė ir medžiagų apykaitos pobūdis, atsižvelgiant į tai, turėtų būti koreguojamas ir jų šėrimas.

Pirmasis laktacijos laikotarpis - tai pirmosios 100 dienų po apsiveršiavimo, didžiausio produktyvumo laikotarpis, kai karvės išprodukuoja per 40 proc. viso per laktaciją išskiriamo pieno kiekio. Karvėms šiuo laikotarpiu būdingas ryškus energijos ir maisto medžiagų poreikio padidėjimas, jų reikia 2-3 kartus daugiau negu užtrūkusiai karvei. Tačiau pirmąsias 2 savaites po apsiveršiavimo karvių negalima gausiai šerti, tuo metu vyksta organizmo funkcijų, susijusių su veršiavimusi, normalizavimasis ir pasiruošimas būsimai laktacijai.

Karves pirmąsias 3-4 dienas po veršiavimosi reikia šerti kaip ir užtrūkimo pabaigoje. Pirmosiomis dienomis koncentratų pakanka 1-2 kg per dieną, o vėliau jų kiekį palaipsniui didiname, atsižvelgdami į karvės sveikatos būklę. Pirmuoju laktacijos laikotarpiu svarbu, kad karvės suėstų pakankamai pašarų. Atmintina, kad pirmąsias 3-4 savaites po apsiveršiavimo karvių apetitas būna prastesnis ir jos suvartoja tik apie 80 proc., 4-8 savaitę - apie 90 proc. to pašaro kiekio, kurį suėda vėlesniais laikotarpiais.

Didžiausias primilžis būna 8-10 savaitę, o didžiausias pašaro suvartojimas - 12-ąją laktacijos savaitę. Tuomet pieningos karvės suėda maždaug 4 kg ir daugiau pašaro sausųjų medžiagų (SM) 100 kg karvės masės. Tačiau laktacijos pradžioje karvės 100 kg masės geba suvartoti tik apie 2 kg pašaro SM. Nustatytas labai glaudus ryšys tarp karvės produktyvumo ir ėdrumo.

Pašaro suvartojimas priklauso nuo apėmingųjų pašarų (siloso, šienainio, šieno) kokybės, maistingumo, rūšies. Todėl ir turime šerti iš jaunos žolės paruoštais pašarais, nes jie turi mažiau ląstelienos, yra maistingesni ir geriau virškinami. Štai prieš žydėjimą liucernų 1 kg SM būna apie 220 g žalių baltymų, virškinamumas apie 70 proc., ir jos karvė gali suėsti daugiau kaip 3 kg 100 kg masės. Po žydėjimo randame tik 170 g žalių baltymų, virškinamumas - 50 proc., o SM suvartojimas - tik 2,2 kg 100 kg masės. Taigi karvėms tiktų duoti iš jaunų pupinių žolių paruoštus pašarus, o miglinių skirti šiek tiek mažiau.

Šeriant labai sausais ar labai drėgnais racionais taip pat sumažėja pašaro suvartojimas. Dėl tos priežasties pieningos karvės laktacijos pradžioje dažnai negauna tiek maisto medžiagų, kiek jų reikėtų pagal išskiriamą pieną. Šis energijos ir maisto medžiagų trūkumas kompensuojamas iš organizmo riebalų ir baltymų atsargų. Produktyvios karvės pirmaisiais laktacijos mėnesiais gali netekti iki 30 proc. kūno riebalų ir iki 25 proc. kūno baltymų, kuriuos vėliau atgauna. Rezervinių riebalų dėka karvės gali susintetinti iki 1 000 kg, o baltymų sąskaita - 100 kg pieno. Vidutinio įmitimo karvė laktacijos pradžioje iš organizmo gali mobilizuoti apie 50 kg riebalų ir apie 10 kg baltymų. Iš 1 kg kūno riebalų susintetinama apie 7 kg pieno.

Tačiau didelis kūno rezervinių riebalų suvartojimas turi ir neigiamą poveikį:

• mažina pašarų suvartojimą;
• mažina riebalų sintezę pieno liaukoje;
• didina susirgimo ketoze galimybes;
• sumažina apykaitos procesų organizme efektyvumą.

Priimta manyti, kad pieningos karvės laktacijos pradžioje gali netekti maždaug 0,5 kg, arba 8 proc. kūno masės. Kad būtų sunaudojama kuo mažiau vidinių rezervų, karves tikslinga šerti kaloringu racionu, kurio organinės medžiagos virškinamumas siekia apie 73-75 proc. Mikroorganizmų veiklai skatinti būtini lengvai skaidomi angliavandeniai - cukrus ir krakmolas. Iš racione esančių angliavandenių karvės gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio. Tačiau cukraus perteklius racione skatina riebalų susidarymą ir acidozę. Karvių racione neskaidomo krakmolo ir cukraus santykis didžiajame prieskrandyje turi būti 1-1,1:1 ribose.

Ląsteliena normalizuoja karvių virškinimą. Prieskrandžių mikroflora ją skaido į lakiąsias riebalų rūgštis (acto, propiono, sviesto), iš kurių karvių organizmas gauna energijos ir gamina pieno riebalus. Pieningų karvių racione optimalus ląstelienos kiekis sausojoje medžiagoje yra 16-18 proc., mažiau pieningų - 24-28 proc. Norint kontroliuoti pašarų organinių medžiagų virškinamumą, būtina nustatyti ne tik bendrą žalios ląstelienos kiekį, bet ir jos frakcijas - NDF (neutraliame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena), ADF (rūgščiame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena) ir ADL (rūgštimis išplautas ligninas). Nustatyta, kad pašaro ėdamumą ir didžiojo prieskrandžio veiklą skatina NDF, o pašaro virškinamumą veikia ADF. Karvių vidutinė NDF reikmė įprastai yra 25-28 proc., o ADF - 19-21 proc. raciono sausojoje medžiagoje. Geriausiai virškinami tie pašarai, kuriuose yra palyginti nedaug žalios ląstelienos (kvietrugiai, rugiai, sojų pupelės) ir mažiau ADL frakcijos (kukurūzų miltai, pašarinės pupos, sojų rupiniai).

Karvių racione riebalų neturėtų būti per daug, nes nesočiosios riebalų rūgštys neigiamai veikia didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybingumą. Raciono sausojoje medžiagoje riebalų turėtų būti nuo 3 iki 5 proc. Jeigu racione riebalų daugiau negu nurodyta, prasčiau skaidoma pašarų ląsteliena, didėja prieskrandžio turinio rūgštingumas, mažėja pieno riebumas. Iš riebalų karvės organizmas gauna ne tik energijos, bet ir skatinama maisto medžiagų apykaita. Su riebalais į organizmą patenka ir juose tirpūs A, D, E, K vitaminai.

Kad karvės suėstų daugiau pašarų

• Dažniau šerti, ypač kai karvėms duodama daugiau koncentratų. Koncentratų vieno šėrimo metu reikėtų sušerti ne daugiau kaip 3 kg.
• Nuolat šalinti pašarų likučius.
• Nešerti labai drėgnu ir rūgščiu pašaru.
• Pašarus susmulkinti ne mažesniais kaip 2,5 cm gabaliukais, kad skatintų atrajojimą.
• Apsiveršiavusioms telyčioms duoti daugiau pašarų negu reikia pagal produktyvumą, kad greičiau priaugtų jų pačių masė.

Antrasis laktacijos periodas prasideda praėjus maždaug 3-3,5 mėn. po apsiveršiavimo ir tęsiasi taip pat apie 100 dienų. Tai laktacijos vidurys. Šiuo periodu vidutiniškai gaunama apie 30-35 proc. viso per laktaciją primelžiamo pieno kiekio.

Šio periodo karvėms būdingi požymiai

• Karvės turi gerą apetitą.
• Mažėja karvių produktyvumas.
• Susilpnėja laktacijos dominantės poveikis medžiagų apykaitai.
• Pasibaigia kūno atsargų mobilizacija pieno sintezei.

Jeigu karvės šeriamos pakankamai, bet produktyvumas mažėja, tam yra dvi priežastys. Pirmoji - antrąjį laktacijos šimtadienį dėl veršingumo keičiasi medžiagų apykaitos pobūdis, veikia vadinamoji atsargų sudarymo ir vaisiaus vystymosi dominantė; antroji - laipsniškas pieną sintezuojančių tešmens alveolių susidėvėjimas. Taigi šiuo periodu gausus šėrimas, siekiant padidinti ar palaikyti primilžį, bus be rezultatų ir skatins tik kūno riebalų susidarymą.

Padidinti primilžį įmanoma tik pirmąjį laktacijos šimtadienį, kol vyrauja laktacijos dominantė. Todėl, kai sumažėja energijos poreikis pieno sintezei ir padidėja pašaro sausųjų medžiagų suvartojimas, būtina riboti raciono kaloringumą, pirmiausia mažinant koncentruotųjų pašarų kiekį ir atitinkamai didinant konservuotų žolinių pašarų suvartojimą žiemą, o vasarą - žolės.

Trečiasis laktacijos periodas - tai paskutinės 100 laktacijos dienų. Šis laikotarpis dažnai sutampa su 4-5 veršingumo mėnesiu. Todėl karvė turi gauti tiek maisto medžiagų, kad jų pakaktų gyvybiniams procesams palaikyti, pieno sintezei ir vaisiui vystytis. Šiuo laikotarpiu gana intensyviai atidedamos maisto medžiagos organizme. Šėrimas laikomas teisingu, jeigu prieš užtrūkdama karvė sveria tiek, kiek svėrė pirmosiomis po apsiveršiavimo dienomis.

Karvių šėrimas ganykliniu laikotarpiu

Lietuvoje ganyklinis laikotarpis vidutiniškai trunka 150-160 dienų. Vasarą karvės gali būti šeriamos naudojant įvairias sistemas:

• šeriamos žaliaisiais pašarais tvartuose arba aikštelėse;
• ganomos ganykloje;
• šeriamos tvarte ir ganomos;
• konservuotaisiais pašarais šeriamos visus metus;
• šeriamos konservuotaisiais ir žaliaisiais pašarais.

Fermose, naudojant modernią šėrimo ir laikymo įrangą, karvės šeriamos konservuotaisiais pašarais ištisus metus, tačiau daug ūkininkų vasarą išnaudoja kaip galimybę pieno gamybai didinti.

Ganyklinio laikotarpio pradžią lemia žolės kiekis ganykloje. Karvės pavasarį pradedamos ganyti, kai žolė būna 8-10 cm aukščio ir ganyklos paviršius pakankamai išdžiūvęs. Derlingose ganyklose ganomos karvės per parą gali suėsti apie 70-90 kg žolės ir, papildomai neduodant joms koncentratų, iš karvės galima primelžti iki 23 kg pieno per dieną. Žolių ėdamumas labai priklauso nuo augalų rūšies ir vegetacijos tarpsnio.

Ganyklose dažnai vyrauja šunažolės. Tai žolė, duodanti daugiausia masės, tačiau peraugusi ir dėl kalio pertekliaus, kuris blogina žolės skonį, ji gyvulių ėdama nelabai noriai. Visi žoliniai pašarai turi daug kalio. Tuo tarpu natrio žoliniuose pašaruose yra 30 kartų mažiau. Galvijų organizme kalio ir natrio santykis yra 7:1. Karves ganant ganykloje arba duodant daug žolinių pašarų, joms būtina valgomoji druska, teikianti natrį ir padedanti normalizuoti kalio ir natrio tarpusavio santykį. Skirtingų rūšių žolių karvės suėda taip pat nevienodai.

Itin rūpestingai reikia organizuoti karvių šėrimą pradedant ir baigiant ganiavą, tai yra pereinamaisiais laikotarpiais iš tvartinio į ganyklinį ir iš ganyklinio į tvartinį. Tvartinio laikotarpio racionuose yra daugiau ląstelienos, mažiau baltymų, vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Todėl virškinti jauną žolę prieskrandžių mikroflora prisitaiko tik per 7-10 dienų. Karves po žiemos staiga išginus į ganyklą, jos persiėda jaunos žolės, dėl to atsiranda virškinimo sutrikimų, karvės viduriuoja, sumažėja pieno riebumas, produktyvumas. Jaunoje žolėje, vegetacijos pradžioje, yra mažai sausųjų medžiagų, ląstelienos, cukraus, riebalų ir daug baltymų. Susidaro netinkamas cukraus ir baltymų santykis, trūksta energijos. Pereinamuoju laikotarpiu, be žolės, karvės turi gauti stambiųjų, silosuotų pašarų ir nebaltymingų koncentratų (avižų, miežių miltų), melasos. Jei karvių ūkyje nėra sąlygų laipsniškai pratinti prie ganyklos žolės, ganyti reikia pradėti savaite vėliau. Per tą laiką žolė paauga, joje būna daugiau sausųjų medžiagų ir ląstelienos.

Karvės ganyklinio laikotarpio pradžioje dažnai ne tik viduriuoja, bet dėl magnio trūkumo racione suserga ganykline tetanija. Magnis iš jaunos žolės, taip pat kalio perteklius joje karvių pasisavinamas tik 20 proc. Karvės, susirgusios ganykline tetanija, būna apatiškos, dažnai guli, trūkčioja jų raumenys, mažėja produktyvumas. Todėl, likus 2-3 savaitėms iki ganiavos pradžios, karvėms reikia duoti papildomai mineralų papildų, kuriuose padidintas magnio kiekis. Kiekvienai karvei, priklausomai nuo produktyvumo, papildų skiriama per dieną nuo 100 iki 350 gramų.