Siekiant plėtoti smulkius, vidutinius ir ekologinius ūkius, ieškoma kuo įvairesnių veiklos krypčių, viena iš jų - gyvūnų skerdimas nedidelėse ūkių skerdyklose. Jų atsiradimas, kaip aiškėja, priklauso ne vien nuo ūkininkų, bet ir nuo maisto bei veterinarijos specialistų kompetencijos.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) vasario mėnesį patvirtino supaprastintus reikalavimus ūkininkams, kurie nori savo ūkiuose įsirengti mažas skerdyklas. Jose per savaitę galima išpjaustyti ne daugiau kaip 3 t mėsos. Nors skerdimo, mėsos išpjaustymo ir kitas patalpas leidžiama įsirengti minimaliomis sąnaudomis, tačiau maisto saugos, gamybos higienos bei gyvūnų gerovės reikalavimams jokių išlygų nedaroma. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl didžioji dalis nedidelių ūkių kratosi naujos veiklos.

Kaip šauksi - taip atsilieps?

Išgirdę iš aplinkinių, o neretai ir iš pačių maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų, kad skerdykloms keliamų reikalavimų supaprastinimas labai menkas, o investicijos siekia šimtus tūkstančių litų (eurais - kiek kukliau), ūkininkai net nepradėję domėtis nuleidžia rankas, sutikdami pusvelčiui parduoti gyvulius supirkėjams, nei ryžtis permainoms. Pasidomėjus teritorinėse maisto ir veterinarijos tarnybose aiškėja, kad mažų skerdyklų pagal naująją tvarką ūkininkai įsirengti neskuba. „Kol kas tokių skerdyklų neturime. Paklausimų apie mažas skerdyklėles ir jų įrengimą buvo, tačiau tuo metu dar nebuvo patvirtinti reikalavimai. Pastaruoju metu niekas nesikreipė ir prašymų nepateikė", - tokie ir panašūs atsakymai nuskambėjo ne iš vieno rajono maisto ir veterinarijos tarnybų atstovo.

Sužinoję, kad reikalavimai skerdykloms bus supaprastinti, ūkininkai į teritorines maisto ir veterinarijos tarnybas užsukdavo pasidomėti, kokia bus tvarka, nauji pasikeitimai, kaip galima visa tai įgyvendinti. Klausinėti klausinėjo, o reikalavimus patvirtinus nesugrįžo. „Jeigu iš Ūkyje įsirengti skerdyklą - dalykas įmanomas Siekiant plėtoti smulkius, vidutinius ir ekologinius ūkius, ieškoma kuo įvairesnių veiklos krypčių, viena iš jų - gyvūnų skerdimas nedidelėse ūkių skerdyklose. Jų atsiradimas, kaip aiškėja, priklauso ne vien nuo ūkininkų, bet ir nuo maisto bei veterinarijos specialistų kompetencijos. inspektoriaus išgirsti tik apie krūvą reikalavimų, kurie, jo žodžiais tariant, bemaž nesupaprastinti, tai ir suabejoji savo galimybėmis. O kai pats imi gilintis į tas taisykles, supranti, kad ne toks tas velnias juodas, kokį jį čia piešia", - juokauja vienas iš ūkininkų, ketinąs netrukus pradėti skerdyklos įsirengimo procedūras.

Ūkininkai pripažįsta, kad ūkyje skerdžiamų gyvulių mėsa skanesnė, mat gyvulys nepatiria pakrovimo ir gabenimo iki skerdyklos streso, paskiau - iškrovimo ir laikymo neįprastoje aplinkoje iki skerdimo. Be to, auginantieji mėsinius galvijus žino, kaip sudėtinga juos įvaryti į gardus ir transportuoti. Tačiau, kad ir kaip kirbėtų noras pabandyti, sulaiko pinigų trūkumas, ypač jei vadovaujamasi nuogirdomis, o ne skaičiavimais ir sąmatomis. Daugelis ūkininkų įsitikinę, kad be 50 tūkst. eurų skerdyklos neįmanoma įrengti. Apie pernelyg brangiai kainuojantį skerdyklų įrengimą panašiai samprotavo ir veterinarijos tarnybos specialistai. „Įsirengti mažą skerdyklą yra tas pats, kas didelę. Tuščios kalbos, kad padedama smulkiajam verslui - mažose skerdyklose viskas turi būti įrengta, kaip ir didelėse: atskiros patalpos, šaldytuvai. Sąnaudos bus didžiulės, šimtai tūkstančių. Ar didelę bandą turite, kad galvojate apie skerdyklą?" - klausė vieno regiono veterinarijos inspektorius šio straipsnio autorės, tyrimo tikslais prisistačiusios nedidelio ūkio savininke.

Kelmės rajone prieš ketverius metus skerdyklą triušiams įsirengęs Tadas Dzvankus tik šypsosi iš tokių kalbų - įrengti skerdyklą jam kainavo mažiau kaip 6 tūkst. eurų. „Galvijams, žinoma, sąmata būtų didesnė, bet tikrai ne tiek. Brangiausiai kainavo kanalizacijos įrengimas, apie 1,7 tūkst. eurų, ir šaldytuvo montavimas - apie 1,9 tūkst. eurų. Dar reikėjo atitverti, sumūryti patalpas, duris geras sudėti, nusipirkti įrangą, bet, manau, kad neviršijau 6 tūkst. eurų", - sako apie 3 000 triušių ūkyje auginantis kelmiškis.

Reikalavimai - ne iš dangaus

VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Gintautas Čereška tikina, kad tokių nesusipratimų, kai ūkininkas su inspektoriumi nesusikalba, pasitaiko retai. „Nė vienas inspektorius nereikalauja to, ko nenumatyta taisyklėse. Galbūt pasitaiko tam tikro nesusikalbėjimo, nes kiekvienas atvejis individualus. Bet iš esmės mes vadovaujamės taisyklėmis, standartais. Kontrolė turi būti vienoda, nors, aišku, gali pasitaikyti, kad vienas inspektorius ūkininkui bus nuolaidesnis, kitas griežtesnis, bet tokiu atveju kyla klausimas, ar tas, kuris nuolaidesnis, gerai vykdo savo funkcijas? Dažniausiai teisesnis pasirodo tas, kuris reikalauja, o ne tas, kuris dėl neaiškių priežasčių nieko nepareikalavo", - sako G. Čereška tvirtindamas, kad gyvulių skerdimo ir mėsos perdirbimo sektorius toli gražu nemerdi, o ūkininkai gana aktyvūs - nemažai jų yra įsirengę skerdyklas ir jose auginamus gyvulius skerdžia. Tokių ūkių, kur vietoje skerdžiami gyvuliai, yra Elektrėnų, Ignalinos, Joniškio, Kauno, Panevėžio, Raseinių, Plungės, Kelmės, Tauragės ir kituose rajonuose.

G. Čereškos teigimu, ūkininkams baimintis nėra ko - steigiant mažas skerdyklas nereikalaujama neįgyvendinamų dalykų, svarbiausia, kad būtų laikomasi higienos, paisoma gyvūnų gerovės reikalavimų. Skerdyklų konstrukcija, patalpos, įrengimai ir jų naudojimas negali kelti gyvuliams išgąsčio, skausmo ir kančių. Instrumentai, gyvūnų fiksavimo ir kitos priemonės bei įrengimai, naudojami gyvuliams svaiginti, skersti ar žudyti, turi būti sukonstruoti, prižiūrimi ir naudojami taip, kad paskersti gyvūnus būtų galima greitai ir efektyviai.

G. Čereška pabrėžia, kad po taisyklių supaprastinimo atsisakyta griežto reikalavimo skerdykloje įrengti dušus ir tualetus, prijungtus prie efektyvios drenažo sistemos. Jeigu yra galimybė pasinaudoti kitais netoli gyvulių skerdimo patalpų teritorijoje esančiais dušais ir tualetais, jų tame pastate, kuriame yra įrengtos skerdyklos, gali ir nebūti. Ūkininkas gali naudotis tualetu ir dušu savo gyvenamosiose patalpose.

Jeigu kooperuojasi keli gyvulių augintojai, jie taip pat turi teisę įsirengti skerdyklą pagal supaprastintą tvarką, tačiau reikalavimai gali būti šiek tiek sudėtingesni, nei pavieniams ūkininkams, nes atsiranda tam tikrų niuansų. Tokioje skerdykloje galimai reikės tualeto ir dušo, nes, vargu, ar kuris nors iš kooperatyvo narių leis naudotis jais savo gyvenamosiose patalpose. Prireiks ir papildomų gardų gyvuliams prieš paskerdžiant užtverti, nebent būtų galima tame pačiame tvarte paskirti jiems specialią vietą.

Tai, kad galima kooperuotis ir skerdyklą įrengti pagal supaprastintus reikalavimus, ūkininkams, pasirodo, naujiena. Daugelis įsitikinę, kad jei kaimynas prisidės prie bendros veiklos, Maisto ir veterinarijos tarnyba tai vertins kaip paslaugą. Bendraujant su veterinarijos specialistais piršosi mintis, kad šie nelabai žino, kokius reikalavimus kelti kooperuotiems ūkiams. Šioje srityje dar maža patirties.

„Konsultuojame ne tik ūkininkus, bet ir savo inspektorius, kad šie teisingai paaiškintų žmonėms, ką leidžia teisės aktai. Konsultuojame skerdimo, mėsos išpjaustymo ir kitais gamybos technologijos klausimais, patariame, kaip tinkamai minimaliomis sąnaudomis įsirengti skerdimo, mėsos išpjaustymo ir kitas patalpas nepažeidžiant gamybos higienos reikalavimų", - tikino G. Čereška. Dėl pastarojo jo teiginio rajonų veterinarijos specialistai paprieštaravo - rūpintis minimaliomis sąnaudomis - ne jų, o ūkininkų reikalas.

Kai darai, tai ir pavyksta

Skerdyklą pagal naujus supaprastintus reikalavimus įsirengę tauragiškiai ūkininkai Laimutė Sugintienė ir Vladas Liekis sėkminga pradžia įvardija ne valdiškų įstaigų durų varstymą, o darbą. Susipažinę su skerdyklų įrengimo ir skerdimo rekomendacijomis, jie pirmiausia ėmėsi statybos bei patalpų rekonstrukcijos darbų, o vėliau jau konsultavosi su VMVT specialistais.

Girininkų kaimo ūkininkės L. Sugintienės vardu įregistruota skerdykla, galima sakyti, švenčia įkurtuves. Veterinarinis patvirtinimas šiai skerdyklai suteiktas vasario mėnesį, o pirmosios skerstuvės buvo skirtos savam stalui. Šeimos narys Vladas Liekis, įgaliotas tvarkyti su skerdykla susijusius teisinius reikalus, svarsto, ar skerdykla kada nors atsipirks. Vyras sako ją įrengęs tam, kad nereikėtų gyvulių pusvelčiui parduoti supirkėjams. Pastaruoju metu šie ne tik kad mažai moka, bet dar ir vėluoja atsiskaityti. Dabar šeima skers galvijus tada, kai susirinks reikiamą skaičių užsakymų arba atras kur brangiau realizuoti.

Laimutė Sugintienė ir Vladas Liekis šeimos ūkyje ekologiškai augina 80 mėsinių mišrūnų bandą, tad skerdykla pirmiausia planuota galvijams skersti. Ūkininkams pavyko gauti leidimą skersti ne tik galvijus, bet ir kiaules, ožkas, avis, arklius.

Jei netinka - tobulina

Ūkininkai skerdyklėlę įsirengė nedideliame priestate šalia tvarto. Atidarius vidujes duris, iš tvarto gyvulys atvedamas į skerdimui skirtą patalpą. Čia laikomasi skerdžiamų gyvūnų apsaugos: konstrukcija, patalpos, įrengimai pritaikyti taip, kad nekeltų gyvuliams išgąsčio, skausmo ir kančių. Beje, gyvūnus varyti, uždaryti į aptvarus, svaiginti bei skersti gali tik asmenys, kurie turi teorinių žinių ir praktinių įgūdžių atlikti šį darbą. Tam yra rengiami specialūs kursai, laikomas egzaminas.

Šiuos kursus lankė ir ūkio, kuriame svečiavomės, šeimininkas V. Liekis. Galvijams svaiginti jis įsigijo porą specialių šautuvų, kainavusių mažiau kaip po 100 eurų. Rodydamas pirmąją patalpą, skirtą gyvuliui skersti, kraujui nuleisti bei odai nudirti, Vladas sakosi ne kartą keitęs tai, kas iki tol būdavo padaryta, nes iki galo vis neatitikdavo reikalavimų. Bet pamažu viskas stojo į reikiamas vėžes.

„Pati skerdimo eiga gana paprasta. Atsivarai gyvulį į boksą, pasveri. Tada apsvaigini, pakeli kabliais, paskerdi, nuleidi kraują, kad nutekėtų į tam specialiai skirtas nuotekas, ir lupi", - pasakoja V. Liekis. Vėliau skerdeną ūkininkas neša atvėsinti į šaldymo patalpą. Subrandinta, atvėsusi mėsa nešama į kitą švarią zoną, kur išpjaustoma ir vakuumuojama. Čia stovi išpjaustymo stalas, vakuumo aparatas, kaulų pjaustyklė ir kiti būtini įrengimai.

Kadangi abu ūkio šeimininkai pensinio amžiaus, paramos skerdyklai prašyti nesiryžo - pabūgo ilgalaikių įsipareigojimų. „Dabar patys sau ponai: skerdžiam, kai yra paklausa, o kai pirkėjų nėra - neskerdžiam", - šypsosi Vladas.

***

Maisto produktų, tiekiamų mažais kiekiais vietinei rinkai, gamybos ribojimai

• paukščių ar triušių leidžiama paskersti ne daugiau kaip 150 vnt. per savaitę (tokių gamintojų registruota 13);
• pieno produktų gamybai leidžiama perdirbti ne daugiau kaip 1 000 kg žalio pieno per dieną (384 gamintojai);
• žuvininkystės produktų gamybai leidžiama perdirbti ne daugiau kaip 150 kg žuvies per dieną (23 gamintojai);
• leidžiamas perdirbti per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų laukinių kanopinių ir kitų maistui sumedžiotų sausumos žinduolių skaičius negali būti didesnis kaip 50 vnt., o per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų laukinių paukščių ir kiškinių - 250 vnt. (3 gamintojai).

VMVT parengė ir išsiuntė Europos Komisijai notifikuoti „Vietinei rinkai mažais kiekiais gaminamų ir tiekiamų mėsos gaminių ir pusgaminių veterinarijos reikalavimų" projektą, kuriame numatyta, kad mėsos gaminių leidžiama per savaitę pagaminti ne daugiau kaip 500 kg, o mėsos pusgaminių ne daugiau kaip 200 kg

***

Virginija Baltraitienė, žemės ūkio ministrė

„Dėl perdirbimo cechų ir skerdyklų pasakysiu štai ką: kalbėjomės apie šią situaciją su Jonu Miliumi (VMVT direktoriumi – red. past.), visa teisinė bazė, dokumentai sutvarkyti, jokių kliūčių čia nėra. Bet toliau viskas priklauso nuo žmonių, kurie dirba vietose, sąžiningumo ir kompetencijos, dėl to VMVT viduje ir atsiranda kliūčių.“

Iš pasisakymo asociacijos „Kooperacijos kelias” susirinkime 2015 m. kovo 3 d.

***

Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

„Visi reikalavimai yra aiškiai aprašyti ir apibrėžti, tad, manau, nesusipratimų dažniausiai kyla dėl kitko. Dažniausia problema, su kuria susiduria mūsų specialistai regionuose, yra tai, kad, sužinoję apie supaprastintus reikalavimus, kai kurie ūkininkai tikisi, kad visiškai neliks jokių reikalavimų, o taip toli gražu tikrai nėra. Taip, reikalavimai paprastesni, gerokai mažesnė administracinė našta, tačiau investuoti į patalpų įrengimą, užtikrinti būtinas higienos sąlygas vis viena privalu. Įvardyti, kokų investicijų gali prireikti, pasakyti sunku, nes kiekvienas atvejis individualus, tačiau maisto produktų saugai ir kokybei jokių išlygų negalime daryti. Jeigu ūkininkams ne viskas aišku, jei kyla abejonių, jie visuomet gali paskambinti ir pasikonsultuoti su mūsų centrinės tarnybos specialistais.“