Du praeito amžiaus karus, tremtį išgyvenusios Bekampių šeimos pastangos išsaugoti žemę nenuėjo veltui - dabar tėvų ir protėvių žemėje sėkmingai su savo vaikais žemę dirba ir gyvulius augina Juozas Bekampis.

Jau 25 metus ūkininkaujantis J. Bekampis žemdirbių bendruomenėje gerai žinomas savo meile arkliams - tai jo didžiausia aistra, kuri suteikia ne pajamų, bet labai daug džiaugsmo. O ūkio gerovę jis kuria augindamas javus ir gyvulius. Netoli Liudvinavo (Marijampolės r.), Kūlokuose, vietovės vaizdingos, žemės derlingos. Čia, savo gimtinėje, Juozas su šeima ir įleido šaknis - sukūrė daugiašakį ūkį. Dabar ūkininkauja jau šeštoji ir septintoji Bekampių kartos. Ūkis ne kartą pripažintas pažangiausiu gyvulininkystės ūkiu, apdovanotas įvairiuose konkursuose.

Beje, Juozo tėvų ir senelių kaimynas buvo Kazys Boruta - ūkis ribojasi su rašytojo gimtąja sodyba. Savo gimtojo Kūlokų kaimo vardą K. Boruta aiškino taip: „Senieji gyventojai, priešų užpulti, pritrūkę kitų apsigynimo priemonių, juos išdaužę kumščiais - kūlokais." Juozo žiniomis, Kūlokų pavadinimas nuo caro laikų likęs, kai čia buvo stambūs ūkiai, o buožes kaimiečiai „kūlokais" vadindavę.

Augino ir karves, ir kiaules

Kai Juozas panoro atsiimti tėvų žemę - 44 ha, šviesios atminties tėvas jį atkalbinėjo. „Sakė, pasiimk 10 ha, yra sodas, augink bites ir užteks, nes nė prie vienos valdžios ūkininkas gerai negyveno", - prisimena jis tėvo žodžius. Ir kai atvažiavęs matininkas atskaičiavo visus 44 ha, Juozas bandė sakyti, kad jam tik 10 ha tereikia. Matininkas tik numojo ranka: „Pamatysi, netrukus tau ir šitos bus mažai." Tikra teisybė, dabar juokiasi Juozas.

Jo ūkio valdos - 600 ha žemės (nuosavos 370 ha), apie 300 galvijų, per 60 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių ir keliolika mėsinių ožkų. O žemės galėtų ir 1 000 ha dirbti, nes technikos ir pajėgų užtenka.

Ateityje J. Bekampis galvoja pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, nors supranta, kad dideliam ūkiui toks žingsnis bus nelengvas, todėl reikia ruoštis iš anksto, kaupti žinias, rinkti informaciją. „Viską paskaičiavus, ūkininkauti ekologiškai, ko gero, labiau apsimoka, juk sutaupai trąšoms, chemijai, rudenį nereikia su niekuo atsiskaityti - ką nukūlei, tas tavo. O įdiegus gerą sėjomainą, turint mėšlo, ekologinio ūkio javų derlius gali būti tik 1-1,5 t mažesnis negu įprasto", - svarsto ūkininkas.

Anksčiau Juozas augino ir kiaules, turėjo apie 50 melžiamų karvių bandą. Kiaulių verslo atsisakė, kai Lietuvoje prasidėjo pigios kiaulienos importas iš Lenkijos ir konkurencija tapo nelygiavertė. Dabar užsiaugina vieną kitą kiaulaitę savo reikmėms, o apie Bekampių šeimos gaminamus ypatingo skonio lašinius net legendos sklinda. Deja, jų nusipirkti negalima.

Pieno ūkio jis atsisakė dėl nuolatinio nestabilumo šiame sektoriuje. „Pieno rinka - kaip oras: vieną dieną šilta, kitą šalta, ir nežinai, kaip bus dar po dienos. Kai vieną kartą kaina vėl krito, tai baigėsi ir mano kantrybė", - pasakoja Juozas.

Tiesa, dabar atsisakantiems melžiamų karvių jis sako, kad jie daro klaidą. Reikėtų apsišarvuoti kantrybe, įveikiant biurokratines kliūtis, ir užsiimti perdirbimu, nes tikras kaimiškas pienas ir sūris visada turės paklausą. Tačiau tie, kurie tikslingai keičia kryptį iš pieninės į mėsinę, jo manymu, elgiasi apgalvotai. „Aišku, lengva nebus, nes mėsinių ir pieninių galvijų auginimas, šėrimas labai skiriasi", - supranta daug žemės ūkio sričių išbandęs J. Bekampis.

Jis pastebi, kad ne visi suvokia, jog į mėsinę galvijininkystę investuoti pinigai pradės grįžti negreit. „Nusipirkus veršiuką, telyčia pirmą kartą bus kergiama dvejų metų. Dar metai praeis, kol ji atsives veršelį, dar beveik dveji, kol jis užaugs. Taigi reikia bemaž penkerių metų, kol pradės grįžti pinigai. O pradinės investicijos būna didelės", - patirtimi dalijasi ūkininkas, pridurdamas, kad kainos ir šiame sektoriuje nestabilios. Supirkimo kaina visada krenta rudenį, kai visoje Europoje parduodama daugiau galvijų.

Kalbant apie valstybės žadamą paramą gyvulininkystei, Juozas tvirtina, kad jos visiškai nejaučia: „Galiu ranką ant širdies padėjęs pasakyti, kad nėra to. Aš, kaip ir gyvulininkystės ūkį turinti mano dukra, dar nesu gavęs jokių išmokų už pernykščius metus, o augalininkystės ūkį turintis mano sūnus - jau viską gavęs. Tai kur čia prioritetai?"

Reproduktoriams pinigų negaili

J. Bekampis kartu su kolega Feliksu Vaiteliu 1997 m. pirmieji iš Vokietijos atsivežė limuzinų veislės mėsinių galvijų. Sako, aukso kainą už juos mokėjo, bet, kaip parodė gyvenimas, rizika pasiteisino. Su prof. Česlovo Juknos pagalba nusipirkęs 14 veislinių gyvulių (vieną bulių ir 13 veršingų telyčių), veislinį darbą J. Bekampis pradėjo ir Lietuvoje. Jis tapo ir vienu iš Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos steigėjų.

Per tiek metų Juozas labai gerai perprato limuzinų būdą: „Iš akių šnairavimo suprantu, ar galima prie jo prieiti, ar geriau eiti tolyn. Mišrūnų charakteris ne toks ryškus."

Ūkyje naudojamas tik grynasis veisimas su grynaveisliais reproduktoriais. Šiems pinigų J. Bekampis negaili - perka geriausios genetikos bulius, nes tikisi ir tokių jų palikuonių. Anksčiau bulius daugiausia atsiveždavo iš užsienio, bet dabar jų įsigyja ir veisliniuose ūkiuose Lietuvoje, kur pastaraisiais metais užauginama labai gerų reproduktorių. Iš savos limuzinų bandos taip pat kai kada sulaukia gerų bulių, tinkamų veislei. „Kai kuriais metais būna ir 2-3 tokie, bet kai kada - nė vieno. Lygiai taip pat yra ir su eržilais", - sako su veislininkystės institucijomis bendradarbiaujantis J. Bekampis.

Galvijus jis mišrina atsižvelgdamas į tai, kokiai rinkai jie bus skirti - Italijai, Ispanijai ar Šveicarijai. Reikalavimai mėsai šiose šalyse yra skirtingi, vieniems reikia šviesesnės, kitiems - tamsesnės, riebesnės ar mažiau riebios mėsos.

Norėdamas gauti heterozės efektą, ūkyje laiko skirtingų veislių bulius reproduktorius - limuzinų, simentalų, šarolė. Dar neseniai turėjo ir angusą, bet auginti šią veislę atsisakė - angusų priesvoris pagal suvartojamų pašarų kiekį yra mažesnis negu kitų veislių. „Nors angusų mėsa pati skaniausia, juos auginti brangiausia", - tvirtina Juozas. Finansiškai nepasiteisino ir galovėjų veislės bulius, jis labiau tinkamas auginti ekstensyviai, bet ne intensyviai. O ir galovėjų mėsa, pasak Juozo, ne tokia skani, ji prilyginama žvėrienai.

Mėsinius galvijus J. Bekampis parduoda užsienio supirkėjams, taip pat dalyvauja tarptautiniame Baltijos šalių ir Šveicarijos projekte „Baltijos lankų jautiena". Jis mano, kad į musulmoniškas šalis yra galimybių eksportuoti ir jautieną, ir labai skanią, švelnią, pašalinio kvapo neturinčią ožkieną. Mėsines ožkas Bekampių ūkyje dar tik pradedama auginti. O kokybiškai užauginti mėsinius galvijus, įsitikinęs Juozas, lietuviai jau išmoko.

Galvijus peni pagal prancūzišką modelį

Racionus galvijams J. Bekampis sudaro pasitardamas su dukra Kristina Šiaudiene, stambių gyvulių veterinarijos gydytoja. Pasak Juozo, mėsinių galvijų racionas yra paprastesnis negu melžiamų karvių - jiems pagaminamas šienainis ir kukurūzų silosas, papildomai dedama druskos, žirnių, pupų, avižų ir kviečių.

Dalis bulių ir telyčių ištisus metus laikomi tvartuose ir šeriami intensyviai - kukurūzų ir šienainio jie ėda kiek nori, žirnių, pupų, avižų, miežių miltai lovyje niekada nepasibaigia. Pašarų šėryklos užpildomos triskart per savaitę - pirmadienį, trečiadienį, penktadienį: į vieną supilami kukurūzai, į kitą - šienainis, o vandens ir miltų pateikiama kasdien. Mėsiniai galvijai labai gerai virškina ląstelieną, jos reikia daug, todėl šiaudus ėda jie itin godžiai. Bet Juozas įsitikinęs, kad tik žole, be miltų, šeriamo jaučio mėsa nebus labai kokybiška, ji nebus marmuringa.

Anksčiau daug važinėjęs po Vakarų Europos ūkius, ūkininkas iš prancūzų perėmė ir vieną intensyvaus penėjimo taktiką: galvijai šeriami iki soties, o likus dviem mėnesiams iki galvijų realizavimo tvartai nebemėžiami, galvijai klampoja po mėšlą kone iki pilvo. Tokiu būdu jie sudegina nereikalingus riebalus ir geriau vystosi raumenys. Tiesa, skirtingose šalyse vartojimo įpročiai skiriasi - italai mėgsta riebesnę jautieną, šveicarai irgi nenori liesos mėsos, jie daugiausiai moka už R raumeningumo ir 4 riebalingumo klasės skerdeną, nors Lietuvoje už tokią mėsą kaina yra mažinama.

J. Bekampis sako, kad Lietuvoje užauginta jautiena užsienyje labai vertinama dėl to, kad mūsų šalyje dar nenaudojami jokie stimuliatoriai ir augimo reguliatoriai. „Užsieniečiai puikiai mato, kad mūsų galvijai užauginti natūraliai, ant žalienų, kuriose gausu mikroelementų", - tvirtina ūkininkas.

Vis dėlto jis atvirai sako, kad didžiausias pajamas ūkiui suteikia augalininkystė. Žieminių javų jis sėja 360 ha, dar 50 ha - žieminių rapsų. Šalia to sėja pupų, žirnių, kukurūzų galvijams, dalis žemių skirta pievoms ir ganykloms.

Iš mėsinės galvijininkystės, tvirtina ūkininkas, milijonų neuždirbsi. „Kai parduodi gyvulį, atrodo, gauni nemažai. Bet paskaičiuokime, kiek reikia investuoti į jį. Gimusį veršiuką parduosi po 16-18 mėnesių, ir visą tą laiką reikės jį penėti, mokėti atlyginimus darbininkams. O pardavus gyvulį jo vieta liks tuščia, reikės kito į jo vietą. Vienintelė galimybė sutaupyti - kuo mažesnės darbo sąnaudos", - teigia J. Bekampis.

Arkliai - brangus malonumas

Juozas sako, kad yra užaugęs ant arklio, todėl ir labai prisirišęs prie šių gyvulių. Svajojo būti veterinarijos gydytoju, tačiau neįstojo į Veterinarijos akademiją, tad pasirinko agronomiją. O jo vaikystės svajonę įgyvendino dukra.

Kalbėdamas apie aistrą arkliams, Juozas juokiasi, kad turi kur investuoti uždirbtus pinigus. „Jeigu man kas nors pasakytų, kad iš arklininkystės gauna pelno, sakyčiau, kad meluoja", - šypsosi Juozas. Pamatęs jam patinkamą kumelę, gali sumokėti už ją tiek, kiek gautų už tris savo parduotus arklius.

Pirmąsias Lietuvos sunkiųjų arklių veislės kumeles ūkininkas įsigijo iš Marijampolės valstybinio žirgyno ir pradėjo veislinį darbą. Ilgai augino jas veislei, tačiau pastaruoju metu maždaug pusė parduodamų arklių, netinkamų veislei, iškeliauja mėsai. Už veislinį gyvulį pirkėjai moka gerokai daugiau. Juozo užauginti arkliai dalyvavo daugybėje parodų, gavo ne vieną įvertinimą.

Daugiausia arklių parduodama Lenkijai ir Lietuvai, šiek tiek ir Vokietijai. Šakiuose yra skerdykla, iš kurios atvėsinta arkliena išvežama į Vakarų Europą. Baltarusijoje yra poreikis kumelėms - netoli Minsko veikia kumyso gamykla. Kumysas daromas fermentuojant šviežią nepasterizuotą kumelių pieną, o Lietuvos sunkiųjų veislės kumelės yra labai pieningos, per laktaciją duoda iki 7,5 tūkst. t pieno.

Arkliams šerti labiausiai tinka šienas ir šiaudai. Šiek tiek duodama ir šienainio, taip pat koncentruotųjų pašarų.

Kartu su arkliais tvarte gyvena ir ožys, vadinamas „felčeriu". Manoma, kad ožio skleidžiamas kvapas naikina arkliams pavojingus patogenus. Gyvulių sveikatingumas nekelia daug rūpesčių - tai Kristinos nuopelnas, kuriai, pasak Juozo, darbas su gyvuliais tinka ir patinka, ji - veterinarijos gydytoja iš pašaukimo. „Jeigu ne Kristina, tikrai tiek gyvulių nelaikytume. Smagu, kad ji labai myli savo darbą", - šiltai apie dukrą kalba J. Bekampis. Beje, pašerti arklių jis ne kiekvieną darbininką gali pasiųsti - jeigu žmogus bijo, arklys tai labai jaučia ir pradeda stresuoti.

Didžiausias investicijas skirs žemei

Ūkyje, be šeimos narių, dirba devyni samdomi darbuotojai. Pats Juozas - ūkio valdytojas, kuriantis taktiką ir strategiją. Sūnus Vitas, senelio garbei pavadintas tuo pačiu vardu, atsakingas už agronomiją ir mechanizaciją, dukra - už gyvulininkystę. O Marija Bekampienė rūpinasi šeimos pagranduku 17-mečiu Pauliumi ir, kai reikia, padeda auginti tris anūkes.

Ūkio darbuotojų kaita nedidelė, bet, neslepia Juozas, pasitaiko visko: „Užtikęs darbe išgėrusį galiu atleisti vieną kartą, na, gal ir antrą, bet trečio karto jau nebus - per didelė atsakomybė. Tačiau šiuo metu surinkta visai gera komanda."

Planuodami ūkio plėtrą bei ateitį, Bekampiai šeimos taryboje nutarė didžiausias investicijas skirti žemei, nes, sako šeimos galva, jeigu žemės neturėsi, nereikės nė traktoriaus. Būtent žemei pirkti, o ne kam kitam, jie lėšų skolinasi iš banko. Konkurencija aplink labai didelė, šiose apylinkėse gausu itin stiprių žemės ūkio bendrovių, tad ir derlingos žemės kaina čia aukšta.

J. Bekampis už žemės ūkio vystymą yra gavęs valstybinį apdovanojimą - Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną. Tai jis vadina didžiausiu savo triūso įvertinimu. Tačiau ne mažiau vertingas ir kitas, gyvenimiškas, įvertinimas - jo vyresnieji vaikai neišlėkė kitur laimės ieškoti, liko prie tėvų ūkio ir savo gyvenimą taip pat kuria Kūlokuose. Įskiepytos vertybės vaikams - ne mažiau sunkus ir atsakingas darbas, kurį jiedu su žmona Marija atliko nepriekaištingai. Apie studijas galvojantis Bekampių jaunėlis taip pat ateitį sieja su ūkiu - baigęs gimnaziją, žada stoti į ASU ir įgyti inžinieriaus mechaniko profesiją.

Juozas gyvena ir ūkininkauja savo vaikystės žemėje, kur jo apibėgtas kiekvienas kalnelis, raistas, iš Žuvinto ištekančios Dovinės paupys. Jo protėviai čia įsikūrė daugiau kaip prieš 100 metų. „Matyt, ūkininkavimas yra mūsų genuose, - šypsosi Juozas. - Tai - mūsų gyvenimas. Ir didelis džiaugsmas, kad gali dirbti sau ir savo vaikams."