23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/04
Medžiai ir krūmai – sodybų puošmena
  • Prof. Darius DANUSEVIČIUS, ASU
  • Mano ūkis

Kiekvienas kaimo arba priemiesčio sodybos savininkas nori dailiai ir harmoningai apželdinti savo gyvenamąją aplinką. Tad kaip tinkamai parinkti medžius ir krūmus, į ką būtina atkreipti dėmesį ir kokių klaidų geriau nedaryti?

Medžių ir krūmų parinkimas, jų susodinimas priklauso nuo vietovės atvirumo, dirvožemio ir reljefo, sodybos paskirties ir dydžio, einančių magistralinių kelių, upių, esančių ar įrengiamų vandens telkinių, nuo miško ir pramonės objektų nuotolio ir kita. Svarbiausia suvokti, ko siekiama apsodinant sodybą medžiais ir krūmais. Pavyzdžiui, užuovėjos, jaukumo, uždarumo, vidinio ir išorinio grožio, ornitologinės ir smulkiosios faunos patrauklumo, optimizuoti ekologines sąlygas, sudaryti sąlygas bitynui ir pan.

Lietuvos kaimas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pavienių sodybų su aplink augančiais medžiais ir krūmais kraštas. Vienkiemiai dažniausiai buvo apsodinti eglėmis, kurios sodybas atskyrė nuo atvirų laukų ir užstojo nuo vėjų. Kieme augo krūmai ir puikavosi gėlių darželiai, o įvažiavimo keliukai buvo apsodinti berželiais ar liepaitėmis. Rečiau buvo sodinami ąžuolai ar uosiai. Pagal išlikusius ąžuolus ir dabar matau tėvelio senelio sodybą, nors pastatų seniai nelikę. Paprastai šalia sodybos buvo vaismedžių sodai. Nuo vėjų jie taip pat buvo apsodinti eglėmis, rečiau - uosiais ar klevais.

Šiuo metu statomi modernesni namai ir ūkiniai pastatai, todėl sodybų apželdinimas gerokai skiriasi nuo ankstesnių laikų. Daugelis pastatų mūriniai, kelių aukštų, didelis dėmesys skiriamas erdviam kiemui, automobilių statymo aikštelėms ir kita. Projektus rengia architektai, kurie nurodo ne tik statybos vietas, bet ir želdomus sklypelius, želdinių dydžius. Reikia tik pasirinkti medžių ir krūmų rūšis.

Svarbu atsižvelgti į klimato ypatumus

Prieš sodinant sodybose medžius ir krūmus, reikia turėti omenyje vietovės klimato ypatumus. Nors Lietuva nedidelė, ji suskirstyta į 6 didelius biogeografinius rajonus. Tai Žemaičių aukštumos, Vidurio žemumos, Aukštaičių aukštumos, Pajūrio žemumos, Sūduvos-Nemuno vidurupio ir Dzūkų-Sūduvos aukštumų rajonai. Rajonai skiriasi pagal daugelį klimato rodiklių. Augalams ypač didelę reikšmę turi vegetacijos periodo trukmė, ankstyvosios ir vėlyvosios šalnos, šalčio maksimumai žiemą ir klimato kontinentalumas. Gyventojai mėgsta sodybose auginti retus, dažnai svetimžemius medžius ir krūmus, kurie puošnesni už vietinius, tačiau lepesni ir yra prisitaikę prie švelnesnio klimato sąlygų. Geriau nesodinti mūsų sąlygomis neišbandytų augalų. Be to, būtina atsižvelgti, kuriame rajone yra sodyba. Paprastai pajūrio klimatas švelnesnis, nors ten labiau vėjuota ir gerokai drėgniau.

Klimato pakeisti negalima, tačiau galima parinkti optimalias augalų augimo sąlygas. Pavyzdžiui, sodinti užuovėjoje, tarp kitų medžių, arčiau pastatų, pietinėje sodybos dalyje ar šlaite ir pan. Kitas svarbus veiksnys yra šviesa. Yra išskiriami šviesomėgiai ir paūksminiai medžiai ir krūmai. Pirmajai grupei priskiriamos pušys, maumedžiai, beržai, kadagiai, antrajai - eglės, kėniai, liepos, skroblai, bukai, lazdynai.

Didelę reikšmę augalų augimui ir jų grožiui turi dirvožemio derlingumas ir drėgmė. Nederlingus dirvožemius pakenčia pušys, beržai, kadagiai, karaganos, robinijos ir kt. Sausuose dirvožemiuose gali augti pušys, beržai, erškėčiai, gudobelės.

Lajų formų įvairovė

Medžiai ir krūmai skiriasi rūšies fenotipiniais (išvaizdos) ypatumais. Svarbiausi architektūriniai ir dekoratyviniai požymiai: medžių dydis, lajos forma, kamieno ir šakų struktūra, lapai ir spygliai, žiedai ir vaisiai. Aukštais medžiais laikomi tie, kurie, sulaukę brandaus amžiaus, siekia daugiau kaip 20 m aukštį, vidutiniais - 10-20 m ir žemais - mažesni kaip 10 m. Yra ir ypač mažų medžių, užaugančių ne daugiau kaip iki 3 m. Didelę mikroklimatinę ir estetinę vertę turi medžių ir krūmų lajų formos.

Daugelio rūšių medžiai ir krūmai, kai kryžminasi tarpusavyje vienodų formų individai, dažnai tas formas paveldi. Kai kryžminasi skirtingų formų individai - palikuonys būna įvairūs. Todėl patikimiau medžius dauginti vegetatyviai. Daugiausia formų - net 18 - yra paprastųjų eglių, 8 - vakarinių tujų, 6 - paprastųjų kadagių, 3 - paprastųjų pušų. Iš lapuočių daugiausia yra paprastųjų bukų ir paprastųjų lazdynų - po 5, paprastųjų ąžuolų, karpotųjų beržų, paprastųjų klevų ir paprastųjų uosių - po 4 formas. Koloniškų formų lajomis išsiskiria vakarinės tujos, paprastieji ir virgininiai kadagiai, ąžuolai, skroblai, tuopos, šermukšniai ir guobos. Kūgiškos lajos būna paprastųjų, dygiųjų ir kanadinių eglių, pilkųjų kėnių. Rutuliškas lajų formas turi paprastosios pušys, paprastieji klevai, uosiai, kaštonai ir trapieji gluosniai. Svyruoklinės formos aptinkamos tarp eglių, pocūgių, ąžuolų, beržų, gluosnių, šermukšnių, karaganų (žirnmedžių), guobų, uosių ir liepų rūšių. Skirtingos formos lajomis būna krūmai ir sumedėję vijokliniai augalai. Norint, kad būtų gražu, būtina laikytis architektūrinio komponavimo pagrindų ir medžius bei krūmus atitinkamai suderinti, taip pat sudaryti geras sąlygas augalams augti ir vešėti.

Ieškant literatūros apželdinimo klausimais, svarbu atsižvelgti į tai, kad aprašomi dalykai būtų pritaikyti Lietuvos sąlygoms, tad užsienio autorių rekomendacijas vertinkite atsargiai. Prieš apželdinant konkrečią sodybą, pravartu pasitarti su specialistu arba landšafto architektu, geriausia su specialistais parengti ir aptarti želdynų schemą ar planelį.

Prieš įsigyjant augalus, iš medelyno specialisto reikia reikalauti garantijos, kad augalai atitinka pavadinimus. Sodyboms skirti medeliai ir krūmai turi būti paūgėję, medeliai turi siekti maždaug žmogaus aukštį ir atitikti standartus.

***

KAIP IŠVENGTI SODYBŲ APŽELDINIMO KLAIDŲ

  • Pradedant apželdinimą nuo pagrindinio į sodybas vedančio kelio, siūloma kryžkeles dėl saugaus eismo palikti neapsodintas ar apsodinti žemaūgiais (iki 1 m) krūmais. Intensyvaus eismo keliukus, kad būtų geresnis matomumas, geriau apsodinti retų lajų (maumedžiais, beržais) ar glaustašakiais (ąžuolais, skroblais, tujomis, šermukšniais) medžiais.
  • Atskirų keliukų pakelėse medelius sodinti retai, kas keli metrai, kad pro tarpus matytųsi gražūs laukai ir kiti vertingi objektai. Tam tinka kalninės pušys, dygiosios ir kanadinės eglės, pilkieji kėniai, maumedžiai, beržai, glaustašakiai ąžuolai ir skroblai, miškinės kriaušės, šermukšniai, trešnės. Uždaroms alėjoms sudaryti ypač tinka liepos, vinkšnos ir kiti medžiai plačiomis lajomis. Galima keliukus apsodinti ir krūmais. Tam tinka sedulos, gudobelės, erškėčiai, šeivamedžiai, meškytės ir putinai.
  • Apie sodybas, kur atviri laukai, tikslinga įveisti juostas nuo vėjų. Geriausia rinktis egles, europinius kėnius, vinkšnas, liepas, klevus, ąžuolus, bukus, uosius (atsižvelgiant į dirvožemį). Kur yra vėją sulaikančių statinių arba netoli miškas, vėjo apsauginių juostų nereikia, tuomet sodybose tikslinga sodinti sukomponuotas medžių grupes (ąžuolus, bukus, klevus, vinkšnas, uosius ir jų dekoratyvines formas) su krūmais aplink. Ypač puošnūs medžiai ir krūmai sodinami pavieniai. Prie vandens telkinių tinka svyruoklinių formų medžiai (gluosniai, uosiai, bukai).
  • Fasadinėje sodybų dalyje rekomenduojama sodinti dekoratyvinius pavienius ar grupėmis medžius ir krūmus, o ūkinėje dalyje - gyvatvores arba pavėsį sudarančius medžius. Nesodinkite medžių arti pastatų, ypač gyvenamųjų namų langų.
  • Paveldui skirtoje sodybos dalyje sodinami vertingi ilgaamžiai medžiai. Tai įvairioms reikšmingoms datoms, šventėms, šeimos narių gimimo, jubiliejų ar mirties datoms atminti skirti medžiai.
  • Prie takų patartina nesodinti gyvatvorių, verčiau pasodinti pavienius arba grupėmis puošnius žemus arba besidriekiančius krūmelius. Juos galima komponuoti su gėlynais arba žaliosiomis vejomis.