Ožkas ekologiškai auginanti ir jų pieno sūrius spaudžianti Stefa Ambrozienė sukasi lyg vijurkas. Ir visur spėja. Energiją ir gerą nuotaiką spinduliuojanti moteris džiaugiasi, kad ir būdama pensininke turi širdžiai mielos veiklos.

Gamtos mokslų daktarė, buvusi Veterinarijos akademijos docentė S. Ambrozienė, studentus mokiusi mikrobiologijos, ūkininkauti Jonavos r. pradėjo maždaug prieš 20 metų, kai savo reikmėms įsigijo pirmąją vietinės veislės ožką. Dabar ji augina gerokai per 100 ožkų ir turi savitą ūkininkavimo filosofiją.

Stefos gaminami ekologiški produktai - ožkos pienas, kelių rūšių sūriai, išrūgų gėrimas su bifido bakterijomis - jau užsitarnavo gerą vardą, turi savo pirkėjų ratą. Su jos ožkų pienu užaugo daug kūdikių. Dalis ūkyje atvestų geros genetikos ožiukų yra papildę kitų ūkininkų bandas.

„Neabejoju, kad ožkininkystė Lietuvoje sulauks pripažinimo. Juk ožkos kailis - nuostabus, iš odos muzikantai būgnus daro, pienas - pačių geriausių savybių, mėsa - tikras skanėstas", - vaizdingai apie savo augintinių teikiamą naudą sako iškalbos nestokojanti buvusi veterinarijos gydytoja ir pedagogė S. Ambrozienė.

Ožkoms sąlygos - lyg kurorte

Į ūkį, esantį maždaug 10 km nuo namų, Stefa atvažiuoja savo senučiuke „Audi". Ožkoms, kurias augina pienui ir veislei, palepinti visada atsineša duonos. „Gyvulys labai pririša žmogų prie savęs, juk pamilsti jį. Man labai malonu būti tarp ožkų", - žvelgdama į augintines kalba ūkininkė.

Kol ožkų laikė iki 40, jas augino prie namų, kurie yra sodo bendrijos pakraštyje. Vėliau įsigijo seną apleistą fermą, kurią Stefos šviesios atminties vyras Justinas Antanas atstatė savo rankomis, sutvarkė, įrengė specialiai ožkoms laikyti. Nors senos statybos tvarto išorė ir neįspūdinga, viduje ožkelėms, jautrioms drėgmei, skersvėjui, sudarytos geros sąlygos. „Ožkoms čia kurortas, jos neserga sąnarių ligomis, tešmens uždegimais. Jų kraiko pagrindas - sausas suspaustas ožkų mėšlas, ant viršaus pakreiktas šienu. Toks kraikas skleidžia daug šilumos į aplinką, pašildo ožkų sąnarius, tešmenis, trumpai pasakius - dėl ožkų sveikatingumo nėra problemų", - didžiuojasi S. Ambrozienė. Jos ožkos švarios, tvarkingos, o tvarte nesijaučia blogo kvapo.

Šiltuoju metų laiku cibaragės daugiausia laiko praleidžia lauke, kur joms šalia fermos įrengti gardai dvigubai didesni negu tvarte. Jos gali laisvai migruoti iš tvarto į lauką ir atvirkščiai, nes nemėgsta lauke būti vėjuotą dieną, joms nepatinka lietus.

Vienu metu Ambrozai bandą buvo išplėtę beveik iki 200 ožkų, bet netrukus ją sumažino - nelengva buvo realizuoti padidėjusius produkcijos kiekius. Dabar melžiamų ožkų Stefa turi 110 ir bandos daugiau nedidina. Pernai kitiems augintojams pardavė nemažai prieauglio, o šiemet dar ketina parduoti ir melžiamų ožkų, nes daug ožkyčių veda. „Praėjusiais metais daugiau ožiukų buvo - tai irgi gerai, nes produktyvių ir geros genetikos ožių veislei labai reikia", - pastebi ūkininkė.

Pasak jos, neretai atsiranda norinčių pirkti ir ožkingą patelę, tačiau tokių ūkininkė neparduoda. „Nežinau, kaip ožka bus transportuojama, o jeigu ji abortuosis? Ne kiekvienas įžvelgs savo kaltę, o aš nenoriu gadinti savo vardo", - pareiškia ožkų augintoja.

Sėklinimas pasiteisino

Stefa sako, kad nuo seno lietuvių požiūris į ožkas buvo nedraugiškas, atsieit, tai velnio padaras, ne gyvulys. „Taip buvo suprastinta vietinė veislė, kurią dabar mėginu atgaivinti ir pagerinti", - ambicingus planus atskleidžia moteris.

Pradėjusi auginti vietinių veislių ožkas, ji po kurio laiko jas pradėjo kergti su Zaaneno veislės ožiais. Dabar bandoje yra 4 ožiai, atvežti iš Latvijos. Stefa sako, kad jie labai gerai atliko savo darbą, yra produktyvūs. Tačiau šiemet planuoja parduoti juos, mat ožių ūkiuose trūksta, o ji prieš pusantrų metų pradėjo naudoti ir kitą ožkų apvaisinimo būdą - dirbtinį sėklinimą.

Ožkos sunkiai apsivaisina dirbtiniu būdu, todėl Stefa ilgokai svarstė, ar investuoti į tai. Sperma ir apsėklinimo procesas kainuoja nemažai, o rezultatas negarantuotas. „Nesu azartinių lošimų mėgėja, bet nutariau surizikuoti. Ir nepasigailėjau - apsisėklino 58 proc. ožkų. Tai labai geras rezultatas. Po sėklinimo atvesti pirmieji ožiukai jau kergia ožkas", - džiūgauja S. Ambrozienė. Joms sėklinti buvo panaudota labai produktyvių Zaaneno veislės gyvulių iš Prancūzijos sperma. Šia sperma sėklintų ožkų produktyvumas siekė 5-7 l pieno per dieną.

„Dabar mano veislinės bandos pasididžiavimas - „prancūzės", - taip meiliai iš prancūziškų ožių spermos atvestas cibes vadina Stefa. Ji labai atidžiai žiūri, kad bandoje nebūtų giminingo poravimosi, nes tokie gyvuliai būna silpnesni ir neproduktyvūs.

Ūkininkė gyvulių produktyvumu nesiskundžia: dabar iš ožkos per parą vidutiniškai primelžiama 3,5-4 l pieno. Tai normalus rezultatas. Tačiau yra dar produktyvesnių, kurios duoda ir daugiau kaip 4 l pieno.

Daugeliui iš nuostabos išsiplečia akys, kai Stefa išdidžiai pareiškia, kad jos ožkos melžiamos rankomis. Ūkyje yra melžimo agregatas, buvo ir aikštelė, bet jų veterinarijos gydytojos profesiją turinti ūkininkė atsisakė ir nutarė, kad ožkoms daug sveikiau rankinis melžimas. 110 ožkų pamelžti užtrunka po dvi valandas ryte ir vakare.

Stefa labai džiaugiasi patikima ir patyrusia melžėja, kuri pagal ožkos tešmenį žino, koks jos numeris. „Ji taip sąžiningai dirba, įsiklauso, ko prašau. Labai gerbiu dirbančius žmones", - sako S. Ambrozienė.

Dažnai tenka atsakyti į klausimą, kodėl tiek ožkų melžiamos rankomis? Ji turi savo teoriją, kurios svarbiausia mintis - sveikesnė ožka, nes melžiant agregatu jai yra didesnė rizika susirgti mastitu. Be to, melždama rankomis, melžėja vis pakelia ožkos tešmenį ir tokiu būdu yra masažuojamas visas tešmens raumuo, todėl pieno liaukinio audinio erdvės prisipildo pieno ir ožka jį lengviau atiduoda.

Kadangi ūkis ekologinis, ožkų tešmenis melžėja valo tik su ūkiško muilo pamuilėmis, kiekviename garde naudojamos atskiros švarios šluostės tešmenims. „Visada akcentuoju: būtina laikytis švaros ir higienos reikalavimų, kad galimos infekcijos nebūtų pernešamos iš vieno gardo į kitą. Juk aš - mikrobiologė, negaliu kitaip elgtis", - Stefa nepamiršta ir dozės subtilaus humoro.

Didžiausia ožkų bėda - parazitai

Pašarų kokybė ir tinkamas racionas turi labai didelės įtakos ne tik ožkų sveikatingumui, bet ir pieno kiekiui bei jo skoniui, todėl ūkininkė čia netaupo.

Pašarus Stefa ruošia savame ūkyje, augina daugiametes žoles. Jų sėja apie 16 ha, tokio ploto užtekdavo ir dvigubai didesniam ožkų kiekiui pašerti, nes nuima du derlius - pirmąją žolę birželį, o vėliau nupjauna dar atolą. „Labai gerai žolynus patręšiame ožkų mėšlu, tad du derliai užauga nesunkiai, o kai kuriose drėgnesnėse vietose ir trečią kartą šienaujame - žaliajai masei", - sako ūkininkė. Dar ruošia šieną ir šienainį, papildomai perka ekologiškų miežių, kuriuos ožkoms šeria sudrėkintus išrūgomis, kad iš sausų neišpūstų miltų.

Pašarams ruošti Stefa samdo darbininkus sezoniniam darbui. Technikos turi savos, kuria dar vyras buvo ūkį aprūpinęs.

Ožkų sveikata S. Ambrozienė pasirūpina pati. Svarbiausia dukart metuose duoti antihelmintikų, nes parazitai yra didžiausia ožkų bėda. Jauniklius jos veda pakankamai lengvai, pagalbos iš šalies retai prireikia, nors pasitaiko ir sudėtingų situacijų, pavyzdžiui, jeigu ožka veda tris jauniklius.

Tik gimusiems ožiukams reikia daugiau priežiūros, nes jie neišvengia viduriavimo problemų, dėl to kartais gaišta. Vis dėlto daugiau rūpesčio būna, kai ožka, anot S. Ambrozienės, dažniausiai jauna, atstumia jauniklį - neprisileidžia jo ir nemaitina, spiria, stumia į šoną. Bijodamas jis daugiau nebeeina prie motinos ir dažniausiai nugaišta. Bet tai nėra dažni atvejai.

Rinka reikalauja pieną tiekti ištisus metus

Stefa ožkas kergia ir sėklina taip, kad jos ožiuotųsi skirtingu laiku ir pieno būtų ištisus metus. Tai ją įpareigoja sutartys su prekybos centrais, kitaip ji rizikuotų prarasti savo nišą rinkoje.

Sugebėti išsilaikyti rinkoje, ne tik ją plėsti, pasak S. Ambrozienės, buvo ir yra viena sunkiausių užduočių. „Sunkiai ieškojome savo nišos, bet Dievulis padėjo. Juk ir auditoriją nemažą Veterinarijos akademijoje turėjau, - juokiasi darbą su studentais prisiminusi buvusi dėstytoja. - Dabar iš šios fermos galėčiau dar daugiau produkcijos pagaminti, bet rinka riboja. O jeigu ji plačiau atsivertų, tai ir ūkiui daugiau investicijų planuočiau."

Pieno ir sūrių rinkoje, pasak Stefos, jau lūžis įvyko - klientų ratas yra ir net pamažu didėja, tačiau ožkos mėsai paklausos kol kas nėra.

Ožkų produkciją būtų galima eksportuoti, tačiau tam reikėtų Lietuvoje užauginti daug didesnius ožkų kiekius. S. Ambrozienė turėjo pasiūlymų iš kai kurių Vakarų Europos šalių eksportuoti sūrius. „Bet kai manęs paklausė, kiek tonų per savaitę galiu jų pagaminti, tuo viskas ir baigėsi. Aš per savaitę dabar pagaminu 15 kg sūrių", - sako Stefa.

Neturėdama garantijos, kad galės be vargo ir streso įvykdyti sutartį, ji jos ir nepasirašytų, juo labiau tarptautinių susitarimų. Beje, pernai augintoja susitarė su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu dėl tam tikro ožiukų skaičiaus, su kurių sąnariais buvo atliekami unikalūs eksperimentai. Ūkininkė sutartį įvykdė, pristatė reikiamą ožiukų kiekį, tačiau tai jai sukėlė nemažai streso.

„Mano įsitikinimu, norint pasirašyti įvairias sutartis, reikia turėti tokią bandą, kad būtum ramus, jog įvykdysi visus susitarimus ir dar liks gyvulių kitoms reikmėms. O man jau gegutė metus skaičiuoja, tai aš plėstis neketinu", - pareiškia Stefa.

Ožkininkystės plėtrą Lietuvoje, ūkininkės manymu, stabdo brangi ožkų produkcijos savikaina, nes užauginti ožką nėra pigu, o primilžis - tai ne karvės. Ir išmokų ožkų augintojai iki šiol negaudavo jokių. Bet Stefa tvirtina, kad sveiki ožkos pieno produktai ir mėsa pateisina savo kainą. O specifinio pieno kvapo, kurio nemėgsta daugelis žmonių, genetiškai gerai atrinktų ir tinkamai šeriamų ožkų piene nebūna.

„Ožkų pienas - labai vertingas, neveltui Hipokratas tuberkuliozę gydė šiltu ožkos pienu. O viena gydytoja mano tėveliui patarė opaligę gydyti šiltu, ką tik pamelžtu ožkos pienu - taip buvo sustabdytas kraujoplūdis, o jo amžių pratęsėme 6-7 metus", - apie gydomąsias ožkų pieno savybes iš praktinės patirties žino S. Ambrozienė, ir pati kas vakarą jį gerianti. Jos teigimu, ir mažiems vaikams vertingiausias yra ne anksčiau kaip prieš 5 val. pamelžtas pienas, nes iki to laiko nesuyra fermentas lizocimas. Aišku, kiti fermentai lieka, nors laikui bėgant ir jų mažėja. Tačiau mamoms, kurios perka pieną vaikams, ožkų augintoja parduoda tik pasterizuotą.

Ūkį kūrė be paramos

Kurdami ūkį Ambrozai jokia ES parama nesinaudojo. Ir sūrių gamybos cechą savomis jėgomis įsirengė. Kartą VMVT atstovai Stefos mandagiai paklausė, kokiais ES struktūriniais fondais jos šeima pasinaudojo. O ji atsakė: „Mano struktūrinis fondas yra auksarankis vyras." 85 proc. statybos darbų inžinieriaus išsilavinimą turėjęs Justinas Antanas atliko pats, net ir ožius iš Latvijos pats parsivežė.

Pasak Stefos, jie ūkį kurti pradėjo būdami vyresnio amžiaus, todėl apie kreditus net galvoti nedrįso, juk sutarties su Dievu niekas nėra sudaręs. „Gerai, kad neturiu skolų, kad yra vyro sukauptos technikos, todėl bent kurį laiką aš dar galėsiu verstis ir pati, nenaudojamą techniką parduosiu ir taip galėsiu investuoti ten, kur labiausiai reikia", - racionaliai mąsto Stefa, našle likusi pernai birželio 1ąją.

Iki šiol jokios paramos už ožkas negavusi ūkininkė be galo nustebo išgirdusi, kad pagal 2015-2020 m. susietosios paramos taisykles pieninių ožkų augintojai pagaliau gaus išmokas. „Man tai didelė naujiena", - sunkiai džiaugsmą slėpė Stefa. Šias išmokas ji panaudos investicijoms į ūkį, nes be jų - nė iš vietos. Jeigu nereikėtų nuolat investuoti, kaišioti tai vienos, tai kitos skylės, gyventi ir išgyventi būtų lengviau. Tačiau moteris nesiskundžia - tai ne jos būdui.

„Mano ūkis duoda šiokio tokio pelno, o tai leidžia prisidurti prie pensijos. Nuėjusi į parduotuvę aš į produktų kainą nežiūriu, perku, ką noriu. Žinoma, brangių kailinių ar kitų nebūtinų prabangos dalykų man ir nereikia. O mašina sena, tačiau važiuoja, tad ko daugiau reikia?" - šypsosi optimizmo niekada neprarandanti Stefa.

Ji tikisi, kad netrukus įstengs ir mašiną pasikeisti, nes turi labai vertingų, puikios genetikos ožiukų, kuriuos pavasarį parduos veislei. „Lietuvos ožkininkystei labai reikia gero kraujo, tad jie turėtų būti paklausūs", - svarsto ūkininkė, meiliai žvelgdama į savo augintinius „prancūzus".

Turi žemiškų svajonių

Veterinarijos akademiją S. Ambrozienė paliko sulaukusi pensinio amžiaus, nors vieną kadenciją dar galėjo dirbti. Bet jau buvo per daug veiklos, ji suprato, kad dirbti akademinį darbą ir vystyti verslą tikrai nepajėgs. Tada pradėjo svarstyti, kur galės ilgiau dirbti. Pasirinko verslą.

Dabar ji labai patenkinta, kad turi širdžiai mielos veiklos. „Ką aš dabar veikčiau? Nors vaikai manęs nuolat klausia: mama, kiek tu gali arti? Aišku, būna sunku, bet svarbiausia neužleisti iškilusios problemos. Daryk, ką nori, bet atsiradusią problemą turi išspręsti greitai. Esu patenkinta tuo, ką darau", - nuoširdžiai sako Stefa.

Anksčiau pirmasis jos pagalbininkas ir atrama buvo vyras, tačiau nuo tos lemtingos praėjusių metų birželio 1osios Stefa pradėjo mokytis tvarkytis viena. Aišku, visada į pagalbą mamai skuba taip pat veterinarijos gydytojos išsilavinimą turinti ir atsakingą darbą tarptautinėje bendrovėje dirbanti dukra Vytautė su savo dukra Justina. Sūnus Gediminas su šeima jau senokai gyvena JAV. Tad nagingo vyro rankų, koks buvo Justinas Antanas, jai trūksta, įvairiems smulkiems darbams dabar tenka samdyti žmones.

Iš Šilalės kilusi Stefa Ambrozienė gyvenimu niekada nesiskundė, nors teko daug patirti. Ji buvo devintas vaikas šeimoje, o mama mirė, kai jai buvo vos trys mėnesiai. Tėvelį su visais vaikais ištrėmė į Sibirą, tik mažajai Stefutei savotiškai pasisekė - ją pasiėmė ir užaugino globėjai, kuriuos ji vadina savo tėvais. Ir su tikruoju tėvu, kai jis po aštuonerių metų grįžo iš Sibiro, visą laiką bendravo. „Aš esu laiminga, kad mane užaugino puikūs žmonės, išleido į mokslus. Nepatyriau nei šalčio, nei bado, nors tėvų ilgesį jaučiau", - prisimena moteris.

Šiuo metu jai labiausiai rūpi savomis rankomis sukurto verslo likimas - kas jį perims? „Ir turiu dar vieną žemišką svajonę: labai noriu, kad man būtų leista dar dešimt metų pagyventi, kad galėčiau pamatyti pati ir kitiems parodyti savo „prancūzes" ožkas, kurios tuo metu bus su labai dideliais tešmenimis ir duos 5-7 l pieno", - šypsosi S. Ambrozienė. Daugelis jos svajonių gyvenime pildėsi...