Skaitydama paskaitas šalies ūkininkų ar konsultantų auditorijai skirtuose seminaruose, vis dar nemaloniai nustembu sužinojusi, kad nemenka dalis javų augintojų trąšas beria iš akies, neištyrę dirvožemyje esančių pagrindinių maisto elementų: azoto, fosforo, kalio kiekių.

Suprantama, dirvožemio agrocheminiai tyrimai kainuoja, tačiau javų augintojai taip taupydami paprasčiausiai švaisto pinigus trąšų sąskaita ir užkerta kelią didžiausiam trąšų ekonominiam efektyvumui siekti.

Kaip žinome, žiemkenčių tręšimo strategiją pavasarį lemia žiemojimo sąlygos. Šiemetiniams žiemkenčiams teko keistas rudens-žiemos laikotarpis. Didžiąją gruodžio dalį orai buvo šilti, vėjuoti, lietingi, kartais lietų keitė šlapdriba. Vidurio Lietuvoje kritulių buvo 39 proc. daugiau už daugiametį vidurkį. Gruodžio pradžioje dirvožemis buvo įšalęs apie 30 cm, tačiau, jau gruodžio viduryje nusistovėjus švelniai teigiamoms temperatūroms ir lietingiems orams, įšalo beveik neliko.

Tokios žiemojimo sąlygos pradėjusiems žiemoti žiemkenčiams buvo netinkamos, šiltesnėmis dienomis jie vėl pradėjo vegetuoti. Sniego nebuvo iki pat gruodžio pabaigos, ir tik tuomet šiek tiek iškrito sniego. Paskutinio praėjusių metų dešimtadienio orams atšalus iki vidutiniškai -3,1 °C, dirva vėl įšalo iki 22-26 cm, o sausio viduryje vėl viskas nutirpo, laukuose telkšojo balos ir, orams atšilus iki +5 °C, beveik pakvipo pavasariu, tad žiemkenčiai buvo bepradedą vegetuoti.

Tačiau nepaisant neįprastų meteorologinių žiemos viražų (tokių, kaip per uraganą Feliksą driokstelėję žaibai), mums reikia planuoti pavasario darbus žiemkenčių ir vasarojaus laukuose. Todėl būtina dar kartą priminti, jog pagrindinis darbas pavasarį turi būti dirvožemio ėminių ėmimas ir jų ištyrimas.

Žiemkenčių laukuose prieš vegetacijos atsinaujinimą iš 0-60 cm dirvožemio sluoksnio paimtuose ėminiuose pavasarį nustatomas mineralinis azotas (N min). Vasarojaus laukuose iš armens paimtuose ėminiuose nustatomas judrusis fosforas ir judrusis kalis, o iš 0-60 cm dirvožemio sluoksnio - N min. Dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenis reikia turėti iki priešsėjinio dirvos dirbimo arba vasarojaus sėjos, jeigu trąšos įterpiamos per sėją.

N min kiekis dirvožemyje priklauso nuo daugelio veiksnių: kritulių kiekio rudens- žiemos laikotarpiu, įšalo gylio, kritulių kiekio pavasarį vegetacijai atsinaujinant. Mažiausi N min nuostoliai būna, kai minėtais periodais iškrenta mažai kritulių, o žiemą įšalas būna kuo storesnis. N min nuostoliai skiriasi ir skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Iškritus gausesniems krituliams, molio dirvožemiuose N min sumažėja viršutiniuose sluoksniuose, o lengvuose dirvožemiuose N min sumažėja visuose sluoksniuose iki 100 cm. Taip pat pavasarį per trumpą laiką iškritę gausesni (apie 30 mm) krituliai (kaip lietus, o neretai ir kaip sniegas), ypač kai žemdirbiai pradeda tręšti dar neprasidėjus augalų vegetacijai, azotą nuplauna giliau, negu pasiekia augalų šaknys. Taip teršiami gruntiniai vandenys.

Šiemetinės žiemos sąlygos yra itin palankios N min nuplauti dirvožemio profiliu gilyn. Todėl būtina pirmiausiai nustatyti dirvožemyje likusį N min kiekį pavasarį ir pagal jį apskaičiuoti ir žiemkenčiams, ir vasarojui reikalingą azoto trąšų normą. Taip pat reikia priminti, kad pirmoji azoto norma neturėtų būti didesnė negu N₉₀ kg ha^-1. Normos didinti nereikia, nes, gausiau tręšiant, žiemkenčiai, ypač silpnesni pasėliai, nespėja greitai pasisavinti viso trąšų azoto, todėl kyla jo išplovimo iš dirvožemio grėsmė.

Taip pat reikia vengti tręšimo azoto trąšomis prieš žiemkenčių vegetacijos pradžią, nes juo anksčiau prieš optimalų tręšimo laiką bus atiduotas mineralinių trąšų azotas, tuo didesnis jo procentas pateks į gruntinius vandenis.

Tręšiant nesubalansuotai, trąšų normas parenkant ne pagal dirvožemių maisto medžiagų kiekį, didėja išplauto į gruntinius vandenis N junginių kiekis.

Tiek žiemkenčių, tiek vasarojaus tręšimo strategijos esmė - kuo ilgiau užtikrinti žalią darbinį, šviesos spinduliuotę absorbuojantį ir taip asimiliacijos produktus kuriantį lapų paviršių. Juk žinome, kad asimiliacinis plotas yra susietas su augalų produktyvumu: juo didesnis lapų ploto indeksas (LI), tuo didesnis ir derlingumas. Nustatyta, kad intensyvaus antžeminės dalies augimo periodu tręšimas azotu iš esmės didina lapų ploto indeksą, nuo kurio priklauso atplūstančios saulės energijos sunaudojimas. Tyrimuose su vasariniais kvietrugiais iki javų plaukėjimo pabaigos lapų ploto indeksas didėjo proporcingai azoto normai. Palyginti su azotu netręštais javais, N₉₀ ir N₁₂₀ normos lapų ploto indeksą padidino atitinkamai 42-75 ir 57-70 procentų.

Javams nužydėjus, lapų plotas mažėja apatinių nykstančių lapų sąskaita. Tačiau tuo metu asimiliaciją pradeda vykdyti ne vien lapai, bet ir kiti augalo organai: paskutinė stiebo dalis iki varpos, varpos varpažvyniai ir akuotai. Po išplaukėjimo šių organų indėlis į asimiliuotų produktų kūrimą yra palyginti didelis: varpažvyniai ir akuotai sukuria apie 45 proc. asimiliacijos produktų, paskutinysis lapas ir stiebo dalis nuo šio lapo iki varpos - apie 35 proc., o likusiems dar žaliems lapams ir tarpubambliams tenka 20 proc. sukuriamų asimiliatų dalies. Štai kodėl būtina sudaryti kuo palankesnes mitybos sąlygas, kad kuo ilgiau išsilaikytų žalias pasėlio paviršiaus plotas.

Azoto trąšos iš esmės keičia ir chlorofilo indeksą (SPAD), kuris atitinka chlorofilo - vieno iš svarbiausių fotosintezę vykdančių pigmentų - kiekį lapuose. Tyrimuose su kvietrugiais nustatyta, kad vamzdelėjimo tarpsniu N₉₀ ir N₁₂₀ normos SPAD lapuose didino atitinkamai 14 ir 18 proc., palyginti su netręštais augalais, o vėlesniu tarpsniu, javams išplaukėjus, nuo N₉₀ ir N₁₂₀ SPAD vertės padidėjo atitinkamai 13 ir 12 procentų.

Dažnai pavasarį sulaukiu klausimo, kokios trąšos tinkamiausios pirmiesiems žiemkenčių tręšimams: biriosios ar skystosios. Abejos trąšos puikiai tam tinka ir daro vienodą įtaką ir pasėlio lapijos darbui, ir derlingumui. Renkantis reikia nepamiršti, kad biriųjų trąšų azotą augalai gaus ne taip greitai kaip skystųjų trąšų, kurių maisto medžiagas augalas pasisavina maždaug po 6 valandų. Taigi, jeigu pavasaris mus užklupo „netikėtai" ar pirmuosius tręšimus atlikti kiek sutrukdė netinkami orai arba organizaciniai nesklandumai, tinkamesnės būtų skystosios azoto trąšos. Jos per pirmuosius žiemkenčių tręšimus laistomos neskiestos. Be abejo, ne paskutiniu smuiku griežia ir trąšų kaina, kuri dažnai ir lemia pasirinkimą.

Prieš kelerius metus rinkoje pasirodžiusi nauja trąša azoto fosfatas, kurios sudėtyje yra 33 proc. azoto ir 3 proc. fosforo, taip pat gali būti naudojama žiemkenčiams tręšti. Tyrimuose su žieminiais kviečiais bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31), praėjus beveik 4 savaitėms po pirmojo tręšimo, daugiau chlorofilo (7,0 proc.) buvo sukaupę NP 33-3 trąša negu amonio salietra tręšti kviečiai. Vėlesniais augimo tarpsniais vertinant chlorofilo indeksą nustatyta, jog abi trąšos vienodai veikė asimiliacinių organų darbingumą, rodiklio reikšmių skirtumai buvo nedideli ir neesminiai. Vidurio Lietuvos dirvožemių sąlygomis grūdų derliaus atžvilgiu amonio fosfatas nepranoko amonio salietros, tačiau derlingumo skirtumai buvo nežymūs ir neesminiai.

Kadangi vienas lauke - ne karys, tad ir tręšimo technologija viena neužtikrins siekiamo javų derlingumo. Tręšimo sėkmė ir visas augalų derlingumo potencialas bus išnaudotas tik tuomet, kai bus taikoma puikiai suderinta auginimo technologijų visuma, kurią sudaro žemės dirbimas, sėja, sėklos kokybė ir atsižvelgiant į auginamos produkcijos tikslinę paskirtį pasirinkta veislė, augalų apsaugos nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų sistema. Visi šie darbai turi būti atlikti optimaliu laiku.