Galima priskaičiuoti dešimtis javus galinčių pažeisti kenkėjų rūšių. Tačiau ne visi jie vienodai gausiai išplinta javuose. Bene kiekvienais metais išplinta amarai ir tripsai, nuo kurių dažniausiai tenka naudoti cheminę apsaugą.

Javuose gausiausiai išplinta dviejų rūšių amarai: ieviniai ir javiniai. Ieviniai amarai labiau kenkia vasariniams javams - miežiams, avižoms, kviečiams, tačiau randami ir žieminiuose javuose. Javiniai amarai dažniau įsikuria kviečių ir kvietrugių varpose ir maitinasi ant besiformuojančių grūdų, o vasarojuje dažniausiai randami ant viršutinių miežių ir avižų pasėlių lapų.

Ieviniai amarai

Ieviniai amarai gana smulkūs, apie 2 mm ilgio rudai žali ar gelsvai žali, kartais pilkai žali vabzdeliai.

Ieviniai amarai dažniausiai sudaro dideles kolonijas ir ištisai nutupia javų stiebus ir lapus. Šie amarai dažniau randami apatinėje augalų dalyje. Išplaukėję ir pradėję bręsti javai jau netinka ievinių amarų mitybai, todėl kenkėjai patys pasišalina iš pasėlio.

Insekticidus nuo ievinių amarų javuose rekomenduojama naudoti atsižvelgiant į amarų žalos poveikį: vasarojaus krūmijimosi tarpsniu ant augalo radus 1-2 amarus, vasarojaus bamblėjimo ir vamzdelėjimo tarpsniais - 10 amarų ant stiebo.

Jeigu ievinių amarų vasarojuje gausu, o pasėlis vešlus, verta naudoti sisteminio poveikio insekticidus. Mat tokiame pasėlyje panaudojus kontaktinio poveikio insekticidus, gali likti nesunaikinti apatinėje augalo dalyje esantys amarai. Amarams išplitus krūmijimosi tarpsniu, augalų apsaugai nuo kenkėjų pakanka kontaktinio poveikio insekticidų.

Javiniai amarai

Javiniai amarai stambesni už ievinius ir dažniausia kenkia žieminiams javams. Javinių amarų kūno ilgis siekia iki 3 mm. Yra nuo šviesiai gelsvai žalių iki tamsiai rausvai rudų javinių amarų. Gausiausiai išplinta ir daugiausia kenkia žieminiams javams, bet gali apnikti ir vasarojų. Iki žiemkenčių vamzdelėjimo tarpsnio javinių amarų daugėja pamažu, tačiau, augalams išplaukėjus, jų vystymasis labai paspartėja.

Kai šie amarai išplinta iki pieninės javų brandos, gali padaryti itin didelę žalą. Pasėlius nuo javinių amarų rekomenduojama purkšti radus vidutiniškai 2-3 kenkėjus varpoje. Kadangi daugiausiai amarų būna ant viršutinių lapų ir varpose, todėl pasėlių apsaugai nuo šių kenkėjų pakanka kontaktinių insekticidų. Insekticidų neverta naudoti vėliau kaip pieninės brandos viduryje.

Tripsai

Suaugę tripsai būna iki 2 mm ilgio, tamsiai rudi arba juodi. Patelės sparnuotos, patinai besparniai. Lervos blyškiai gelsvos arba rausvos. Javuose gausiausiai išplitę ruginiai ir tuščiažiedžiai tripsai. Ruginiai tripsai dažniausiai įsikuria po viršutine lapamakšte, o tuščiažiedžiai dažniausiai būna varpose.

Lervų ir suaugusių tripsų pažeistos lapamakštės pabąla, viršutiniai lapai pirma laiko nudžiūsta. Pažeistų javų varpos išauga švarplėtos, grūdai būna smulkūs. Gyvena javuose, varpinėse daugiametėse žolėse ir piktžolėse. Insekticidus javams apsaugoti nuo tripsų rekomenduojama naudoti, kai randami vidutiniškai 1-2 tripsai ant stiebo. Insekticidų nuo tripsų neverta naudoti po javų išplaukėjimo. Nors po išplaukėjimo, jeigu anksčiau insekticidai nebuvo naudoti, tripsų gali būti gausu, tačiau didžiausia žala javams jau būna padaryta anksčiau.

Labiausiai tripsai mėgsta rugius ir kvietrugius. Kviečių vien nuo šių kenkėjų purkšti neverta, nes jų būna gerokai mažiau negu rugiuose ir kvietrugiuose, nors žalos ribą (1-2 tripsai ant stiebo), dažniausiai viršija. Paprastai nuo šių kenkėjų javus užtenka purkšti vieną kartą, efektyvūs yra tiek kontaktiniai, tiek sisteminiai insekticidai.

Pjūkleliai ir lemai

Kiti neretai javuose sutinkami kenkėjai yra javiniai lapiniai pjūkleliai, paprastieji ir raudonkrūtiniai lemai. Šie kenkėjai išplinta ne kiekvienais metais, ir jų gausumas tik retais atvejais būna pavojingas. Todėl naudoti insekticidus vien nuo minėtų kenkėjų tenka retai. Paprastai naudojant insekticidus nuo kitų kenkėjų, pasėliai apsaugomi ir nuo pjūklelių bei lemų.

Balniniai gumbauodžiai

Atskirose teritorijose, be minėtų kenkėjų, gali gausiai išplisti ir kiti, rečiau javuose aptinkami kenkėjai. Vieni iš jų - balniniai gumbauodžiai. Šie kenkėjai dažniausiai aptinkami kviečiuose ir miežiuose, rečiau - avižose. Be javų, gumbauodžiai pažeidžia įvairias varpines žoles, ypač varpučius.

Balninių gumbauodžių uodukai nedideli (apie 5 mm ilgio), raudoni arba oranžiniai. Skraido gegužės pabaigoje ir birželį. Patelės kiaušinėlius deda siaura grandinėle ant viršutinės arba apatinės lapų pusės. Po 1-2 savaičių išsirita lervutės, kurios sulenda už lapamakščių ir ten maitinasi stiebų audiniais. Išsiritusios lervutės būna balkšvai žalios, vėliau augdamos tampa rausvai oranžinės arba šviesiai raudonos.

Lervos bekojės ir begalvės, užauga 4-5 mm ilgio. Suaugusios lervos leidžiasi į dirvą ir pasiruošia žiemoti. Lėliukėmis virsta pavasarį. Dalis lervų dirvoje ramybės būsenos gali išgyventi dar vienus ar daugiau metų. Besimaitindamos lervos graužia stiebų audinius. Pažeisto stiebo vieta, kur yra ir pati lerva, įdumba, o įdubimo galuose audiniai būna iškilę, sustorėję, sudaro gūbrelius. Todėl pažeidimo vieta primena balną. Dėl lervų pažeidimų atsiradę gumbeliai išsidėsto išilgai apnikto augalo stiebo.

Sutrinka sužalotų varpų aprūpinimas maisto medžiagomis, auga smulkūs, menkaverčiai grūdai. Lervų sužaloti stiebai nuo stipresnio vėjo linksta ir išgula arba ir visai nulūžta. Vasariniai javai yra jautresni pažeidimams negu žieminiai.

Balninių gumbauodžių plitimą skatina javų atsėliavimas, kadangi šių kenkėjų lervos lieka žiemoti javų lauke. Be to, išsiritę uodukai nuskrenda tik nedidelius atstumus, todėl, taikant sėjomainą, auginant įvairius augalus, galima sumažinti šių kenkėjų išplitimo riziką.

Insekticidams jautrios lervutės palyginti trumpą laikotarpį - nuo išsiritimo iš kiaušinėlio iki kol jos keliaudamos lapu pasislepia už lapamakščio. Insekticidais rekomenduojama purkšti besiritant lervoms. Tai galėtų būti nuo bamblėjimo tarpsnio vidurio iki vamzdelėjimo tarpsnio. Javams apsaugoti nuo gumbauodžių pakanka kontaktinio poveikio insekticidų. Jeigu gumbauodžiai labai išplitę, praėjus dviem savaitėms insekticidus vertėtų panaudoti antrą kartą. Palindusios po lapamakštėmis lervos tampa ne tokios jautrios tiek kontaktinio, tiek ir sisteminio poveikio insekticidams.

Žaliaakės muselės

Praėjusiais metais Vilkaviškio rajone kviečių lauke buvo aptiktos gausiai išplitusios žaliaakės muselės. Muselių lervos kenkia miežiams, kviečiams, rugiams, motiejukams ir kitoms varpinėms žolėms. Muselės šviesiai gelsvos, 3-5 mm ilgio. Per nugarėlę eina trys tamsios juostelės. Galvos užpakalinėje dalyje yra juodas trikampis, letenėlės juodos, akys žalios, todėl ir vadinamos žaliaakėmis muselėmis. Kiaušinėliai apie 1 mm ilgio, balti, cilindriški. Lervos baltos arba gelsvos, bekojės, iki 7 mm ilgio. Lėliukės geltonos, permatomos, 5-7 mm ilgio.

Šių kenkėjų lervos žiemoja žiemkenčių ir varpinių piktžolių želmenyse. Pavasarį virsta lėliukėmis. Musės skraido gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Kiaušinėlius deda ant viršutinių lapų viršutinės pusės. Išsiritusios lervos sulenda po lapamakštėmis, kur besimaitindamos kenkia apie tris savaites. Ten pat virsta lėliukėmis ir dar išbūna nuo vienos iki trijų savaičių. Paprastai viršutiniame tarpubamblyje lėliukės tampa muselėmis, kurios vėliau skrenda į žiemkenčių pasėlius. Šios antros generacijos muselių patelės kiaušinėlius deda žiemkenčių pasėliuose.

Žiemkenčiuose išsiritusios lervos vystosi netoli krūmijimosi mazgo ir ten žiemoja. Žaliaakių muselių sužaloti stiebai būna žemi, nenormaliai sustorėję, iš pradžių melsvai žali, vėliau pageltę. Tarp varpos ir viršutinio bamblio išilgai būna išgraužtas griovelis. Sužaloti stiebai neišplaukėja. Lenkijoje atliktų tyrimų duomenimis, dėl pažeidimų gali neišplaukėti nuo 11 iki 60 procentų stiebų.

Lietuvoje nėra atlikta žaliaakių muselių kontrolės tyrimų. Remiantis užsienio mokslininkų patirtimi, efektyviausias purškimo laikas insekticidais yra iki kiaušinėlių išsiritimo. Insekticidų efektyvumas nuo žaliaakių muselių gali būti 45-100 procentų, o derlius padidėti gali vidutiniškai 7-11 procentų.