Artėjant pavasariui, intensyvių ūkių šeimininkai planuoja tręšimą, renkasi trąšas, skaičiuoja jų poreikį. O kaip augalų mityba, maisto medžiagomis rūpinamasi ekologinės gamybos ūkiuose? Gal to visai nereikia?

Kai ilgai ūkininkaujama ir nekreipiamas dėmesys į maisto medžiagų srautus, dirvožemis skursta, jame mažėja maisto medžiagų ir humuso kiekis. Žemdirbių apklausos duomenimis (apklausta pusšimtis ūkininkų), ūkio maisto medžiagų balansą skaičiuoja tik 10 proc. apklaustųjų. Šis balanso skaičiavimas reikalingas tam, kad būtų galima įvertinti pagrindinius maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio) judėjimo srautus: išvežtų iš ūkio su parduodama produkcija ir pasigamintų ūkyje ar įvežtų su pirktinėmis trąšomis. Žinant tai galima numatyti maisto medžiagų nuostolių padengimo planą.

Ūkio maisto medžiagų balansas turėtų būti skaičiuojamas ir įvertinamas sėjomainoje kas ketverius arba daugiau metų, priklausomai nuo to, iš kelių narių sudaryta sėjomaina. Apgalvodami ekologinės gamybos ūkio sėjomainą, planuojame ir pupinių augalų auginimą. Pupinių augalų simbiotiniu azotu galima kompensuoti ūkio azoto nuostolius, padidinti dirvožemyje humuso kiekį. Ūkininkai su ūkio maisto medžiagų balanso skaičiavimo pagrindais yra supažindinami Ekologinio ūkininkavimo pagrindų kursuose.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre 2012-2014 m. vykdytas mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos projektas „Ekologinės gamybos agrocenozių agrarinės apkrovos bei auginamų augalų fitosanitarinės būklės įvertinimas", kurio vienas iš tikslų buvo įvertinti ekologinės gamybos ūkiuose naudojamas augalų aprūpinimo maisto medžiagomis priemones ir ūkio maisto medžiagų balansą.

Subrendę augalai sukaupia nemažai maisto medžiagų. 2013 m. Dotnuvoje ir Joniškėlyje atlikti tyrimai parodė, kad 3 tonose avižų sukaupta 45-62 kg azoto, 11-23 kg fosforo ir 16-17 kg kalio, 2,5 tonos žirnių - 79-89 kg azoto (2/3 azoto yra fiksuota iš oro), 12-13 kg fosforo ir 30-31 kg kalio. Derliaus sukauptų maisto medžiagų kiekis gali kisti, priklausomai nuo dirvožemio, jame esančių prieinamų maisto medžiagų kiekio, tręšimo, augalų derliaus, meteorologinių sąlygų ir daugelio kitų veiksnių.

Uždaras gamybos ciklas yra ūkiuose, kuriuose derliaus iš dirvožemio paimtos maisto medžiagos sugrįžta į žemę su ūkyje pagamintu gyvulių mėšlu. Apklausos duomenimis, iš 100 ekologiškai ūkininkaujančiųjų įvairių rūšių mėšlą naudojo 36 ūkininkai. Su mėšlu, be pagrindinių cheminių elementų (NPK), į dirvą patenka Ca, Mg, Fe, mikroelementai (Mn, Zn, Cu, B ir kt.) bei iš dalies humifikuotų organinių medžiagų.

Ar to pakanka kompensuoti iš ūkio išvežtą maisto medžiagų kiekį? Ilgalaikių tyrimų duomenimis, kasmet mėšlu reikėtų tręšti mažiausiai 25 proc. visų laukų. Laikantis tokios schemos, laukai būtų patręšti vieną kartą per ketverius metus (taip nurodyta ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių 9 punkte).

Ar pakanka ūkyje susidarančio mėšlo patręšti visus sėjomainos laukus? Vidutiniais 2011-2013 m. duomenimis (VšĮ „Ekoagra" duomenys), daugiausia sutartinių gyvulių vienetų (SGV) buvo Vakarų Lietuvos ekologinės gamybos ūkiuose (11 113,2 SGV arba 0,26 SGV ha^-1), mažiau - Rytų Lietuvos (8 065,9 SGV arba 0,13 SGV ha^-1) ir Vidurio Lietuvos (5 834,2 SGV arba 0,12 SGV ha^-1). Pagal sutartinių gyvulių skaičių apskaičiuotas per metus mėšle sukauptas azoto kiekis parodė, kad vienam hektarui teko nedaug azoto: Vakarų Lietuvoje - 24,09 kg ha^-1, Rytų - 13,52 kg ha^-1, Vidurio - 11,80 kg ha^-1.

Daugiausia mėšlo gauna Vakarų Lietuvos laukai

Vidutiniais duomenimis, daugiausia N kg ha^-1 mėšle buvo sukaupta šių rajonų mišriuose ekologinės gamybos ūkiuose: Šilalės (42,22 kg ha^-1), Alytaus (37,95 kg ha^-1), Kelmės (36,08 kg ha^-1), Tauragės (35,37 kg ha^-1), Rietavo (34,96 kg ha^-1), Plungės, Telšių (32,56 kg ha^-1), Utenos (30,81 kg ha^-1). Šie skaičiai mėšlo panaudojimą atspindi tik iš dalies, retas ūkininkas mėšlu tręšia visus laukus kasmet. Tai priklauso nuo turimo ūkyje mėšlo kiekio, tręšimo normos ir Ekologinio žemės ūkio taisyklėse pateiktų reikalavimų (EŽŪT 9 punktas).

Lentelėje pateikta mišrių ekologinės gamybos ūkių galima ploto dalis, tręšiant mėšlu minimalia (70 kg ha^-1 N) arba optimalia (110 kg ha^-1 N) norma (atitinkamai apie 13 ir 20 t ha^-1 mėšlo). Šių duomenų analizė parodė, kad intensyviausiai mėšlas naudojamas Vakarų Lietuvos ekologinės gamybos ūkiuose: tręšiant minimalia mėšlo norma kartą per ketverius metus ir dažniau, patręšiama 81,6 proc. viso ploto, o tręšiant optimalia norma - 62,4 procento.

O štai Vidurio ir Rytų Lietuvoje tręšimo mėšlu intensyvumas yra gerokai mažesnis. Vidurio Lietuvoje tręšiant kartą per ketverius metus ir dažniau minimalia mėšlo norma (70 kg ha^-1 ), patręšiama 26,3 proc. ploto, Rytų Lietuvoje - 33,2 proc. ploto.

Todėl ūkininkai turi apsiskaičiuoti ir įvertinti, ar ūkyje susidarančio mėšlo pakanka palaikyti teigiamą ūkio maisto medžiagų balansą. Sėjomainos laukuose, kuriuose trūksta mėšlo, teigiamam maisto medžiagų balansui palaikyti reikia naudoti kitas priemones. Iš 100 ekologiškai ūkininkaujančiųjų mėšlą ir žaliąsias trąšas naudojo 8, mėšlą ir natūralias trąšas ar dirvožemį gerinančias priemones - 2, visas išvardytas trąšas - 6 ūkininkai. Augalininkystės ūkiams leidžiama pirkti mėšlą iš mišrių ūkių. Tokių ūkių buvo 18 iš 100.

Kaip kompensuoti nuostolius?

Dažniausiai ekologinės gamybos ūkių gamybos ciklas yra atviras, t. y. didžioji dalis derliuje sukauptų maisto medžiagų yra išvežamos iš ūkio su parduodama produkcija. Iš 100 ūkininkaujančiųjų ekologiškai 20 ūkininkų mano, kad nuostolius gali atitaisyti sėjomaina (t. y. ji gali padengti augalų liekanų sukauptomis maisto medžiagomis), 18 - sėjomaina ir žaliosios trąšos, 16 - sėjomaina ir naudojamos natūralios trąšos arba dirvožemį gerinančios priemonės, 10 - visos išvardytos priemonės kartu. O kaip yra iš tikrųjų?

Dirvožemyje esančių maisto medžiagų gali pakakti labai nedideliam derliui užauginti. Labai skiriasi Rytų, Vidurio ir Vakarų regionų dirvožemiai, kartu ir be papildomų priemonių užaugantis minimalus derlius. Vokiečių tyrėjų duomenimis, dirvoje esančios maisto medžiagos gali kompensuoti 30-40 proc. derliuje sukauptų maisto medžiagų. Tokiuose silpnuose pasėliuose plinta piktžolės, ligos, kenkėjai.

Ūkininkai noriai augina žaliąsias trąšas (iš 100 - 42 ūkininkai). Tačiau jų įtaka maisto medžiagų balansui yra nevienareikšmė. Visų pirma todėl, kad žaliajai trąšai auginami skirtingų biologinių grupių augalai ir jie sėjomainoje atlieka skirtingas funkcijas. Iš 100 ūkininkų, kurie augino žaliąsias trąšas, 40 augino baltąsias garstyčias, 15 - raudonuosius dobilus, 16 - ir garstyčias, ir dobilus, 28 - kitus augalus (pupas, aliejinius ridikus, rapsus ir kt.).

Baltosios garstyčios (arba kiti nepupiniai augalai) augdamos maisto medžiagas ima iš dirvožemio, o aparus jų masę, maisto medžiagos grąžinamos atgal. Kokia nauda? Nepupiniai tarpiniai pasėliai labai svarbūs laisvam azotui (N_min.) surinkti iš dirvos po augalų derliaus nuėmimo. Jei azotas nesurenkamas, jis gali išsiplauti - tai labai svarbu Vakarų ir Rytų Lietuvos ūkininkams.

Aparus nepupinių augalų masę, dirvožemis praturtinamas organinėmis medžiagomis, jų derliuje sukauptos maisto medžiagos, ypač tos, kurių beveik negalėjo pasiekti kiti augalai (fosforas, kalis ir kt.), tampa prieinamos. Tačiau vargu ar vieną kartą per ketverius metus auginti nepupiniai augalai tarpiniuose pasėliuose gali kompensuoti kelerius metus su derliumi išvežtą maisto medžiagų kiekį.

Svarbesni ūkio maisto medžiagų balansui palaikyti yra pupiniai augalai tarpiniuose pasėliuose (įvairių rūšių dobilai, žirniai, pupos, vikiai ir t. t.). Pupiniai augalai gali padėti kompensuoti azotą, kurį pasisavino derlius.

Norisi atkreipti dėmesį į du svarbius dalykus. Pirma, aprūpinant sėjomainos augalus azotu (įterpiant pupinių augalų masę), didės derlius, taigi, ir fosforo bei kalio jame bus sukaupta daugiau. Todėl tokiuose dirvožemiuose greičiau mažės P ir K.

Antra, daugelio žaliųjų trąšų poveikis yra trumpalaikis, be to, didelė greitai mineralizuojama (sparčiai besiskaidanti) organinių medžiagų frakcija lemia, kad dirvožemyje padaugėja laisvojo azoto ir tai dažnai įvyksta ne augalų vegetacijos laikotarpiu.

Trąšos - tik sertifikuotos

Svarbi priemonė augalininkystės (ir mišrių) ūkių maisto medžiagų balansui palaikyti yra sertifikuotos, tinkamos naudoti ekologinėje gamyboje natūralios trąšos. Lietuvoje trąšas ir ekologinių ūkių dirvožemio gerinimo priemones platina 34 ūkio subjektai. Jie pateikia 139 pavadinimų produktus (Valstybinės augalininkystės tarnybos duomenys).

Tačiau didžioji šių produktų dalis yra augimo stimuliatoriai, tonizatoriai, mikroelementinės trąšos, dirvos kondicionieriai ir savybių gerintojai bei produktai, skatinantys augalų liekanų skaidymąsi - juose pagrindinių maisto medžiagų kiekiai yra labai maži. Nors šie produktai dažnai vadinami trąšomis, tačiau visaverčių ekologiškų trąšų dirvožemio maisto medžiagų kiekiui papildyti yra labai nedaug.

Dirvožemio kalio atsargas galime papildyti trąšomis Kalisop (50 proc.), Patentkali (30 proc.) ir kt., fosforo - Dolophos 15 (15 proc.), Physio Mescal G18 (18 proc.). Taip pat galima naudoti kompleksines trąšas, turinčias kelias maisto medžiagas ir mikroelementus: Ekoplant, Activit, Ekoefektą, kompostuotą granuliuotą galvijų mėšlą, biohumusą ir dar keletą kitų.

Fosforo, kalio arba kompleksinės trąšos yra svarbi visų ekologinės gamybos ūkių (ypač augalininkystės) teigiamo maisto medžiagų (P ir K) balanso išlaikymo priemonė.

Ekologinio ūkininkavimo tvarumą rodo ne tik maisto medžiagų balanso įvertinimas, bet ir derlius, jo pastovumas, piktžolių išplitimas. Be ūkio maisto medžiagų balanso skaičiavimo, kas 4-5 metus būtina atlikti dirvožemio agrocheminius tyrimus. Nemažėjantis fosforo, kalio ir humuso kiekis dirvožemyje rodo, kad ūkininkaujama tinkamai.

***

Žaliajai trąšai vertėtų auginti pupinių ir nepupinių augalų mišinius, tręšti sertifikuotomis fosforo ir kalio trąšomis. Tarpiniai pasėliai yra svarbus ir būtinas ekologinės žemdirbystės elementas, tačiau ne kaip pagrindinė, o kaip papildoma dirvožemio gerinimo priemonė.