Mažesnį nei kitose ūkio šakose darbo našumą žemės ūkyje lemia technologinių procesų priklausomybė nuo gamtinių veiksnių. Tiesa, per pastaruosius penkerius metus darbo našumo augimas šiame ekonominės veiklos sektoriuje buvo vienas sparčiausių. Žemės ūkyje intensyvinama gamyba, investuojama į technologijas. Tačiau agrarinio sektoriaus neaplenkė šalies ūkyje vykstančios darbo jėgos mažėjimo tendencijos.

Statistikos departamento duomenimis, darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje yra daug mažesnis nei vidutiniškai šalyje, t. y. net iki kelių kartų.

Darbo našumas Lietuvos maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos pramonėje 2013 metais, palyginti su ankstesniaisiais, išaugo 16 proc. dėl padidėjusios pridėtinės vertės ir nežymiai sumažėjusio užimtųjų skaičiaus. Šio sektoriaus darbo našumas buvo 42,4 proc. didesnis negu vidutiniškai šalies ūkyje.

Palyginus darbo našumą, t. y. per vieną valandą sukurtą pridėtinę vertę, Lietuvoje ir kitose ES šalyse 2012 metais, matyti, jog darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje yra 1,5 karto mažesnis negu ES-28 šalių vidurkis, maisto ir gėrimų pramonėje - 1,9 karto, o bendras šalies ūkio darbo našumas - 2,5 karto. Tačiau Lietuvoje darbo našumas didesnis negu Bulgarijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje. Didžiausias žemės ūkio darbo našumas iš ES šalių 2012 metais buvo Danijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. Šiose šalyse yra ir didžiausias bendrasis šalies ūkio našumas. Didžiausias našumas maisto pramonėje buvo Nyderlanduose, Airijoje ir Suomijoje.

Skaičiuojant darbo našumą, naudojami pridėtinės vertės ir darbuotojų (dirbtų valandų) skaičiaus rodikliai. Todėl tikslinga šių rodiklių reikšmes žemės ūkyje ir maisto pramonėje nagrinėti atskirai.

Bendroji pridėtinė vertė

Lietuvoje bendroji pridėtinė vertė žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 2013 metais, palyginti su 2012-aisiais, sumažėjo 9,3 proc. Tai lėmė nežymus produkcijos augimas (1 proc.) ir 8 proc. išaugęs tarpinis vartojimas. Žemės ūkio produkcijos vertė sumažėjo dėl sumažėjusių produkcijos apimčių (augalininkystės - 6 proc., gyvulininkystės - 1 proc.) ir žemės ūkio produktų supirkimo kainų kitimo (augalininkystės sumažėjo 3 proc., gyvulininkystės išaugo 7 proc.).

Tarpinio vartojimo, arba išlaidų žemės ūkio produkcijai pagaminti, dalis 2013 metais sudarė 64 proc. bendrosios produkcijos, palyginti su 2012 metais, išaugo 8 proc. dėl didesnių kai kurių gamybos išteklių kainų. Maisto produktų ir gėrimų bei tabako gaminių gamybos rezultatai rodo ne tik sektoriaus atsigavimą po krizės, bet ir stabilų indėlį, prisidedantį prie šalies makroekonominių rodiklių gerėjimo. Šiame sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė augo sparčiau nei bendrasis vidaus produktas.

Maisto produktų, gėrimų ir tabako pramonėje 2013 m. sukurta bendroji pridėtinė vertė to meto kainomis, palyginti su 2012 m., išaugo 10,3 proc. Tai lėmė 8 proc. išaugusi bendroji produkcijos vertė. Tarpinis vartojimas, arba išlaidos, taip pat išaugo, tačiau tik 6 procentais.

Prielaidas pridėtinei vertei ir darbo našumui augti sudarė materialinės investicijos, finansuojamos ūkio subjektų nuosavomis ir ES paramos lėšomis. Materialinės investicijos į žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veiklą 2013 metais sudarė 142,3 mln. eurų, t. y., palyginti su 2012-aisiais, išaugo 36 proc. Materialinės investicijos į maisto ir gėrimų pramonę tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 3,2 procento.

Bendram investicijų augimui įtakos turėjo ES investicinė parama pagal Kaimo plėtros 2007-2013 m. programą. Pagal šios programos pirmosios krypties priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas" per visą laikotarpį išmokėta 443,7 mln. eurų, o pagal priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas" - 92,2 mln. eurų.

Sektorių darbo našumo pokyčiai vyksta ir dėl dirbančiųjų (užimtųjų) bei jų faktiškai dirbto laiko kitimo. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veikloje 2013 m. dirbo beveik 109 tūkst. žmonių. Palyginti su ankstesniais metais, jų sumažėjo 3 proc., tačiau jų dirbtų valandų sumažėjo beveik 5 proc. Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos pramonėje užimtųjų skaičius 2013 m. siekė 44,1 tūkst., palyginti su 2012-aisiais, sumažėjo 1,3 proc. Dirbtų valandų skaičius, palyginti su 2012 m., sumažėjo 4,9 procento.

Našesnė gamyba didina pelną

Didėjantis darbo našumas rodo, kad per tą patį laiką darbuotojai pagamina daugiau produkcijos. Dėl darbo našumo išaugusi gamyba didina pelną, nes nedidėja išlaidos. Todėl susidaro prielaidos didėti darbo užmokesčiui, nedidinant kainų ir nemažinant pelno. Nedidelį, palyginti su kitomis ES šalimis, darbo našumą Lietuvoje lydėjo palyginti mažas darbo užmokestis. Statistikos duomenimis, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbuotojo darbo užmokestis Lietuvoje mažai skyrėsi nuo užmokesčio Austrijoje, Vengrijoje, tačiau buvo gerokai mažesnis negu senosiose ES šalyse. Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyboje darbo užmokestis taip pat buvo gerokai mažesnis negu senosiose ES šalyse, bet panašus kaip Slovakijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.

Prognozės

Duomenų apie darbo našumą Lietuvos žemės ūkyje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 2014 metais dar nėra, tačiau prognozuojama, kad jis, palyginti su 2013 m., gali būti mažesnis dėl pridėtinės vertės mažėjimo ir užimtųjų skaičiaus augimo. Tačiau nuo 2015 m. numatomas kasmetinis augimas. Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos darbo našumas irgi turėtų augti kasmet.

***

DARBO NAŠUMAS yra konkretaus darbo produktyvumas, t. y. per laiko vienetą darbuotojo pagamintas produkto kiekis. Jo lygis yra svarbiausias visuomenės ekonominės pažangos rodiklis. Kuo aukštesnis našumas, tuo aukštesni atlyginimai, didesnė investicijų grąža. Našumas priklauso nuo valdymo, darbo ir gamybos organizavimo efektyvumo, gamybos technikos ir technologijos lygio, darbuotojų kvalifikacijos ir darbo sąlygų. Darbo našumas šalyje apskaičiuojamas įvertinus sukurtą pridėtinę vertę sektoriuje, kuri dalijama iš to sektoriaus darbuotojų faktiškai dirbtų valandų arba užimtųjų skaičiaus. Pridėtinė vertė įvertinama kaip produkcijos vertės ir tarpinio vartojimo skirtumas, pridedant subsidijas ir atimant mokesčius.