Per keturis dešimtmečius pasaulio akvakultūros sektorius buvo visai nereikšmingas, o šiandien jis prilygsta žvejybos sektoriui. Žuvies auginimas ūkiuose yra vienas iš būdų aprūpinti gyventojus gyvulinės kilmės baltymais ir sumažinti natūralios žuvies išteklių išnykimo grėsmę vandenynuose. Šiuo metu akvakultūros įmonėse maistui auginama apie 600 vandens gyvūnų ir augalų rūšių.

Joks pramonės sektorius per pastaruosius 40 metų negalėtų pasigirti tokiu kiekybiniu šuoliu kaip akvakultūra. Ši šaka ypač ūgtelėjo per paskutiniuosius 20 metų. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, akvakultūros, ypač žuvininkystės, svarba augs, o pagal gamybos apimtis ji konkuruos su paukštienos ir kiaulienos gamyba. Prieš porą metų akvakultūros gamyba pasiekė pasaulinės jautienos gamybos apimtis. Tam didelės įtakos turėjo Azijos šalių gyventojų skaičiaus didėjimas ir pasikeitę jų mitybos įpročiai.

Pasaulyje 1950 m. gyveno 2,5 mlrd. gyventojų, o 2012 m. - 7 mlrd., prognozuojama, kad 2050 m. pasaulyje bus 9 mlrd. gyventojų. Augant populiacijai, didėja maisto poreikis. Kadangi paskutiniuosius kelerius metus sužvejojamos žuvies kiekis nedidėja, dirbtinio žuvų auginimo apimtys auga. Daugelį metų akvakultūra buvo nedidelė pasaulinio žuvininkystės ūkio dalis. Šiuo metu ji užima svarbią vietą žmonių mityboje, ypač tokiose šalyse kaip Kinija, Bangladešas, Indonezija. Pasaulinė žuvies, midijų ir krabų gamyba 2012 m. sudarė 66 mln. t, arba 3/4 natūralioje aplinkoje sužvejojamų žuvų ir jūros gerybių kiekio. Nuo 1970 iki 2008 m. metinis akvakultūros produkcijos prieaugis sudarė 8,4 proc. ir dvigubai pralenkė paukštienos ir kiaušinių gamybos pasaulinį prieaugį (4,2 proc.).

Azija - akvakultūros pirmeivė

Akvakultūra nėra vienodai reikšminga visuose regionuose. Pavyzdžiui, Centrinės Europos gyventojai teikia pirmenybę natūralioje aplinkoje sužvejotai žuviai, o štai Kinijoje karpių auginimo nelaisvėje tradicijai jau pora tūkstančių metų. Vietname ir Tailande žuvys tradiciškai auginamos užtvindytuose ryžių laukuose. Kinija ir dabar yra pasaulio akvakultūros lyderė.

Nuo 1970 m. metinis šios šalies akvakultūros augimas siekė 10 proc., tik paskutiniaisiais metais nusileido iki 6 proc. Šiuo metu Kinijos akvakultūros produkcija sudaro 61 proc. pasaulinės produkcijos, o visoje Azijoje - 89 procentus. Nuo 1970 iki 2000 m. akvakultūros produkcija Amerikoje ir Europoje vidutiniškai per metus augo 4-5 proc., o paskutiniuosius kelerius metus 1-2 proc. Amerikos žemyne žuvies augintojos lyderės pozicijos priklauso Čilė, kurioje per paskutiniuosius 20 metų įkurta daugiausia pasaulyje lašišų ūkių. Čilėje išauginama apie 700 tūkst. tonų žuvies, lašišos sudaro didžiausią jos dalį. Antroje vietoje pagal išauginamos žuvies kiekį - JAV (500 tūkst. t). Norvegija - svarbiausia žuvies augintoja Europoje, per metus išauginanti apie 1 mln. t žuvies. Dar dvi svarbios ES žuvies augintojos yra Ispanija - 250 tūkst. t ir Prancūzija - 220 tūkst. t. Europoje daugiausia auginama lašišų, vaivorykštinių upėtakių, ungurių ir karpių.

Afrikos žemyne per metus išauginama apie 1,3 mln. t. žuvies, didžiausi kiekiai - Egipte, kur ypač daug žuvies ūkių yra Nilo deltoje. Čia daugiausia auginamos tilapijos, šamai ir kefalės. Šviežios žuvies trūkumas Afrikos didmiesčiuose paskatino vietos ūkininkus ir žvejus imtis žuvininkystės. Palyginti nemažai žuvininkystės ūkių yra įsikūrę antrame pagal dydį Afrikoje ir septintame pagal dydį pasaulyje Lagoso (angl. Lagos) mieste - buvusioje Nigerijos sostinėje, taip pat Ganos sostinėje Akroje ir Zambijos sostinėje Lusakoje. Neužtenkant natūralių žuvies išteklių, ūkiai yra vienintelis būdas aprūpinti didelių miestų prekyvietes šviežia žuvimi. Palyginti su kitais regionais, Afrikos akvakultūros ūkis išvystytas menkiausiai.

Nuo lašišų iki medūzų

Apie 600 rūšių vandens gyvūnų ir augalų yra auginama pasaulio akvakultūros įmonėse. Priklausomai nuo tradicijų ir galimybių, skirtinguose regionuose auginamos skirtingos rūšys. Šiuo metu populiariausios yra žuvys, krabai, vėžiai, midijos, varlės, vandens ropliai (krokodilai), jūros agurkai, medūzos. Kinijoje daugiausia auginami karpiai ir moliuskai. Karpiai populiarūs visoje Azijoje. Auginama ir šamų bei krevečių, kurie eksportuojami į įvairias pasaulio šalis. Paskutiniuoju metu viena iš plačiausiai eksportuojamų žuvų - pangasijai, kurių pradžių šių žuvų jaunikliai buvo gaudomi natūralioje aplinkoje ir vėliau auginami nelaisvėje. Tačiau 1990 m., įgyvendinus bendrą Prancūzijos ir Vietnamo projektą, kelios pangasijų rūšys sėkmingai pradėtos dauginti nelaisvėje. Nuo tada šios žuvys irgi auginamos dideliais kiekiais. Šiuo metu iš visų žuvų pangasijų eksportuojama daugiausia.

Europoje didesnė paklausa lašišinėms žuvims, populiariausios lašišos ir upėtakiai, taip pat otai ir midijos. Per paskutiniuosius 10 metų išaugo jūros ešerių, jūrinių karosų (pagelų) produkcija, daugiausia jų užauginama Graikijoje, Italijoje, Turkijoje. Šiose šalyse žuvis auginama tinkliniuose narvuose, jūros krantų užutekiuose.

Lašišų auginimas dominuoja Pietų Amerikoje, daigiausia jų išauginama Čilėje, panašus kiekis išauginamas ir krevečių su midijomis. Krevetės, šamai, lašišos, midijos auginamos ir Šiaurės Amerikoje, ypač daug - Kanadoje. Tilapijos, šamai ir kitos pelekinės žuvys yra ypač populiarios Afrikos šalyse, tuo tarpu krevetės daugiau mėgstamos Okeanijoje.

Dumblių auginimas Azijoje

Dumblių auginimas ne toks paplitęs, kaip vandens gyvūnų. Dumblius augina apie 30 pasaulio šalių. Daugiausia išauginama laminarijų (Laminarija japonica) - tai kelių metrų ilgį pasiekiantis stambus vandeninis augalas, ypač mėgstamas korėjiečių ir japonų virtuvėje, naudojamas salotoms, sriuboms. Daug laminarijos genties dumblių, bendrai vadinamų kombu, išauginama Japonijoje ir išilgai Kinijos pakrantės. 2010 m. buvo išauginta 19 mln. t kombu, nors, palyginti su vandens gyvūnų produkcija, tai labai mažas kiekis, tačiau dumblių gamybos augimas nuo 1990 m. kasmet vidutiniškai siekia 7,5 proc. (žuvies - 9,5 proc.). Daugiausia dumblių šuo metu išaugina Kinija - 58,4 proc. visos pasaulio produkcijos, Indonezija - 20,6 proc., Filipinai - 9,5 proc. Užauginti dumbliai naudojami ne tik maistui, bet ir chemijos, kosmetikos, medicinos pramonėje. Tik nedidelė dalis sunaudojama populiarioms dumblių sriuboms gaminti.

Tropiniai (Eucheuma) ir koraliniai (Kappaphycus) dumbliai auginami Indijos ir Ramiojo vandenynų pakrantėse ir salose, tarp Zanzibaro ir Filipinų. Šios dvi rūšys užima svarbią vietą tradicinėje akvakultūroje - žvejams duoda papildomo pelno, o patys dumbliai naudojami chemijos ir medicinos pramonėje.

Grėsmės ir galimybės

Tokia sparti akvakultūros plėtra susilaukia kritikos. Žuvų pašaro, išmatų ir kitos metabolizmo liekanos iš intensyvios žuvininkystės ūkių skatina upių ir pakrančių vandenų eutrofikaciją (pertręšimą). Auginant žuvis dideliame tankyje ir siekiant gauti kuo daugiau produkcijos iš ploto vieneto, smarkiai daugėja ligų, kurios neišvengiamai plinta. Vaistai, ypač antibiotikai, naudojami dideliais kiekiais, ypatingai Pietryčių Azijos krevečių ūkiuose, neatsižvelgiant į jų neigiamą poveikį aplinkos ekosistemoms ir vartotojams. Mažiausiai dėl savo mitybos būdo ir raciono aplinką teršia paprastieji ir sidabriniai karpiai, ėdantys smulkius vandens gyvius, dumblius, įvairius žuvusius organizmus, ir midijos, kurios maitinasi filtruodamos vandenį, tačiau, kita vertus, fosforo ir azoto teršalai lieka jų organizme.

Centrinėje Amerikoje, Brazilijoje, dėl didelių žuvininkystės ūkių ir jų metabolizmo atliekų smarkai užteršus aplinkinius vandenis, ėmė nykti vandens režimą reguliuojantys mangrovių miškai. Intensyvūs žuvies ūkiai gali padaryti daug žalos upių ir jūrų pakrantėms, tačiau kol kas daugiau dėmesio kreipiama į galvijų ir kiaulių ūkių aplinkos taršą. Pavyzdžiui, Mekongo deltoje, kur išauginama ypač daug pangasijų, šių ūkių tarša sudaro tik 1-2 proc. bendrosios taršos. Likusi taršos dalis tenka žemdirbystei (ypač vaisių ir daržovių ūkiams) ir pramoninei veiklai.

Žuvivaisos mažesnį teršimą lemia tai, kad vienam kilogramui žuvies kūno masės prieaugio pašarų reikia kur kas mažiau, negu tradiciniams naminiams gyvūnams, t. y. 1 kilogramui karpių ar kitų vandens gyvių išauginti, reikia mažiau pašarų, nei vištienai, jautienai ar kiaulienai. Vandens gyviai yra šaltakraujai, jų temperatūra beveik lygi aplinkos temperatūrai, tad jiems reikia kur kas mažiau energijos vienodai kūno temperatūrai palaikyti, palyginti su žinduoliais ar paukščiais. Be to, judant vandenyje išnaudojama mažiau energijos nei sausumoje. Vandenyje kūnas yra lengvesnis, todėl nereikia išsiauginti didelės skeleto masės ir išsaugoma energija, kuri būtų reikalinga kaulų struktūros augimui.