Prie pat Telšių, Ryškėnų seniūnijoje, įsikūręs kooperatyvas „Eko Žemaitija" kasdien surenka per 10 tonų ekologiško pieno ir dalį jo perdirba savame ceche. Būtent ekologiškų pieno produktų gamyba ir buvo pagrindinis kooperatyvo tikslas, kurio link eita kelerius metus.

Viskas prasidėjo nuo šešių ar septynių draugėn susibūrusių ūkininkų, kurių kiekvienas vidutiniškai laikė po 20 karvių. 2006 m. vasarį registruotas kooperatyvas išsiuntinėjo komercinius pasiūlymus parduoti ekologišką pieną ne vienai stambiai pieno perdirbimo įmonei, tačiau kontaktai užsimezgė tik su „Pieno žvaigždžių" Kauno filialu - jam pienas tiekiamas iki šiol. Pats gaminti pieno produktus kooperatyvas „Eko Žemaitija" pradėjo 2012 metais rugpjūtį ir dabar kasdien perdirba maždaug 500 l šviežio pieno.

„Iš tiesų tam ir kūrėmės, kad rastume galimybių perdirbti pieną. Tai buvo visų mūsų svajonė ir ją pavyko įgyvendinti", - pasakoja kooperatyvo administracijos vadovė Aldona Čiuteikienė. Konsultuodamiesi su KTU Maisto instituto specialistais, Telšių pienininkai sukūrė originalių receptūrų ir pradėjo gamybą. Visi iki šiol labai gerai atsimena, su kokiu džiaugsmu ir nerimu laukė pirmųjų produktų - kas išeis, ar bus skanu? „Su pirmaisiais sūriais sėdome į mašiną ir lėkėme rodyti visiems pažįstamiems, siūlydami paragauti. Ir džiugu buvo, ir kartu baisoka, - ar patiks, ar pirks", - anų laikų entuziazmą prisimena A. Čiuteikienė.

Įsiklausyti į pirkėjų norus

Iš pradžių daugiausia prekiauta turguose, o ten visada atsiranda laiko šnektelėti su pirkėjais, išgirsti jų nuomonę, pageidavimus. Bene labiausiai nustebino dažno žmogaus neigiamas požiūris į ekologiškus produktus - pirkėjus žodis „ekologiškas" tiesiog atbaidydavo. „Turguose labai aiškiai supratome, kad žmonės nebepasitiki ekologiška produkcija. Jau geriau sakyti, kad tai natūralus produktas, - palankesnės reakcijos susilauki", - pirmųjų metų pamokas prisimena A. Čiuteikienė.

Dabar prekybos turguose kooperatyvas atsisakė dėl žmogiškųjų resursų stokos ir produktus realizuoja specializuotuose ekologiško maisto parduotuvėse bei kai kuriuose stambiuose prekybos centruose, kur yra įkurtos tiesiai iš ūkininkų ūkių gaunamos produkcijos salelės. Geriausiai prekyba sekasi didžiuosiuose šalies miestuose, o štai pačiuose Telšiuose parduodama ne tiek jau ir daug. Gal suveikia laki frazė, kad pranašu savame kaime nebūsi? Greičiausiai koją kiša faktas, kad Telšių rajone yra daugybė karvių augintojų. „Mūsų rajone visi aplinkui laiko gyvulius, pasidaro savos produkcijos, aprūpina ja ir pažįstamus", - logišką paaiškinimą turi A. Čiuteikienė.

Į pokalbį įsijungusi kooperatyvo vyr. finansininkė Irena Pocienė tarsteli, kad gamybos nelabai yra kur didinti, nes viskas atsiremia į kainą. „Žmonės dažniausiai renkasi, kas pigiau. Lietuvoje yra gal 5 proc. gyventojų, kurie rūpinasi sveikata ir yra pajėgūs įpirkti ekologiškus produktus", - patikina I. Pocienė.

Žinoma, niekam ne paslaptis, kad kaina, kurią gauna kooperatyvas, gerokai (dažnai dvigubai) skiriasi nuo tos, už kurią produkcija parduodama prekybos vietose - ten viskas gerokai brangiau. Tad realybė tokia, kad pirkti ekologiškus produktus gali sau leisti tik pasiturintys žmonės. Kooperatyvo produkcijos galima įsigyti Telšiuose, Plungėje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kuršėnuose, Raseiniuose, Kelmėje, Kaune bei Vilniuje.

Pasak A. Čiuteikienės, kiekvienai savarankiškai veikiančiai organizacijai labai svarbu turėti gerą buhalterijos specialistą. „Anksčiau „Eko Žemaitija" naudojosi tik buhalterinėmis paslaugomis, bet kai priimi savo nuolatinį darbuotoją - visai kitas reikalas: ir pataria, ir pakonsultuoja, nėra net ką lyginti", - skirtumą paaiškina administracijos vadovė.

Ar kooperatyvo veikla pelninga? „Į finansines smulkmenas leistis nesinori. Kam labai reikia, visą informaciją gali susirasti viešajame įmonių registre. Pasakysiu tik tiek - viskas gerai, dirbame pelningai, niekam neskolingi - tai šiais laikais labai svarbu", - apibendrina buhalterė I. Pocienė.

Atsiskaitymas už pieną vyksta kas dekadą, taip numatyta sutartyse. „Pabandytume ūkininkams reguliariai neatiduoti pinigų - tai būtų košmaras. Juk žmonės dažniausiai ir gyvena iš jų", - ūkininkų rūpesčius supranta A. Čiuteikienė. Ji ir pati ūkininkauja - kaipgi kitaip gyvenant kaime. „Koks čia tas mūsų ūkelis - 20 karvių", - kuklinasi Aldona. Žinoma, pradėjo nuo mažiau - buvo 5-6 karvutės, tiek dar pajėgdavo pamelžti rankomis. Prisimena, kaip pieną tuomet atvėsindavo įleisdama bidoną į kūdrą. Dabar technologiškai viskas pasikeitė - pieną melžia aparatais, jis iš karto keliauja į šaldiklius, kur atvėsinamas iki reikiamos temperatūros.

Nuo šešių iki pusantro šimto karvių

Pieną kooperatyvas iš savo narių surenka kas antrą dieną: nors abu pienovežiai važiuoja kasdien, bet maršrutas sudarytas taip, kad į kiekvieną konkretų ūkį pienovežis užsuka kas antrą dieną. Tik iš stambiausio karvių augintojo pienas imamas kasdien. Kiekvieną dieną bendras surenkamo pieno kiekis siekia per 10 tonų.

Pagal sąrašus kooperatyve yra 47 nariai, iš jų 42 pieno statytojai. Kooperatyvui priklauso Telšių, Šilalės ir Raseinių rajonuose ūkininkaujantys žemdirbiai. Smulkiausias pieno statytojas laiko 6 karves, stambiausias, kasdien tiekiantis 2 t pieno, - pusantro šimto.

Buvo laikas, kai visi pieno statytojai gaudavo vienodą kainą už pieną, bet šiuo metu kainos šiek tiek diferencijuojamos pagal pieno kokybę ir atstumą iki ūkio. „Anksčiau gyvendavome pagal principą: baltas pienas yra visur baltas, ir jo vertė vienoda. Bet dabar taip skaičiuodami nebeišgyventume. Mano pačios ūkis irgi mažesnis, ir aš nė minties nedrįsčiau teigti, kad galėčiau gauti tiek, kiek stambieji pieno statytojai", - atvirai kalba Aldona.

Didžiausią nerimą kooperatyvo valdybai kelia nuo sausio kritusios ekologiško pieno kainos. „Iki šiol tikrai gaudavome aukštesnę kainą, negalime skųstis. Bet dabar neturime kur dingti. Perdirbėjų argumentai nepajudinami: niekas neperka ekologiškų produktų, ekologiškas pienas pilamas į bendrą katilą ir gaminami įprastiniai produktai. Bijomės, kad dėl kainų kritimo neišsilakstytų žmonės", - nuogąstauja A. Čiuteikienė.

Kuriami nauji produktai

Perdirbimui į kooperatyvo cechą atvežamas 2-3 ūkių pienas, pasirenkamas pats kokybiškiausias, nes iš bet kokio neįmanoma gauti geros produkcijos. Ypač pieno kokybė svarbu gaminant naujausią gaminį - fermentinius sūrius. Tai vyriausiosios specialistės Elenos Stasiulienės kūryba. Gamybos paslapčių pamokė mokslų daktaras Raimondas Narkevičius, kuris specializuojasi sūrių gamybos technologijose. O patirties E. Stasiulienė jau turėjo - kažkada ji taip pat gyveno ūkiškai, melžė karves ir iš pieno visokių skanių gaminių pasidarydavo. Pradėjusi dirbti kooperatyvo ceche, Elena daug eksperimentavo ir bandė įvairiausias receptūras.

Pasak jos, pirkėjai palyginti konservatyvūs, renkasi vis tuos pačius produktus, tačiau jai pačiai labai įdomu sukurti kažką naujo. Iš viso ceche gaminama 17 skirtingų pavadinimų produktų. Populiariausi išlieka sūriai su kmynais ir be jokių priedų, noriai žmonės perka ir mažyčius džiovintus sūriukus. Pradėjo gaminti išvalytą lydytą sviestą „ghee", nes atsirado jo paklausa: ypač gerai šį produktą perka Vilniuje. Artimiausiuose planuose - mocarelos sūris ir grūdėtoji varškė. Pastarieji produktai jau išbandyti, tik reikia užtvirtinti technologiją. O firminiu ir, ko gero, pačiu mylimiausiu kooperatyvo produktu galima laikyti natūralų jogurtą. „Tai pats geriausias maistas iš ryto, po kurio net akys, atrodo, tokios linksmos, šviesios pasidaro", - sako A. Čiuteikienė.

Cechui pernai buvo nupirktas naujas 200 l talpos pieno kaitinimo katilas - tada ir atsirado galimybė daryti fermentinius sūrius. Mat anksčiau turėtas katilas tik užkaitindavo, o naujasis gali ir atšaldyti, ir palaikyti reikiamą temperatūrą. Katilas, kainavęs 72 tūkst. Lt, kooperatyvui buvo beprotiškai didelė investicija, tačiau, pasak Elenos, jis atlaisvino darbuotojų rankas ir atvėrė kelią naujiems gaminiams.

Ceche yra visa reikalinga įranga: 800 l pieno šaldytuvas, separatorius, sviesto muštuvai - didelis ir mažas, išpilstymo į butelius mechanizmas, vakuumavimo aparatas. Įranga paprasta, reikia daug rankų darbo, tad galima sakyti, kad produktai gaminami senoviškais būdais. Tarkime, lydytas sviestas „ghee" ruošiamas labai paprastai - mažesnis puodas įstatomas į didesnį su vandeniu ir kaitinama ant lėtos ugnies. Iš 1 400 gramų paprasto sviesto gaunama apie 1 kg lydyto.

Jogurtai daromi tik natūralūs, be jokių priedų. Nes jei būtų dedama, tarkime, uogų ar uogienės, tai reikėtų, kad ir jos, ir cukrus būtų ekologiški. Kad produktai būtų skanūs, svarbu turėti kokybišką raugą. Jogurtui pagaminti užtenka 4-5, kefyrui reikia 8 valandų. Sūriai daromi rankomis, varškė sukrečiama į sūrmaišius ir paslegiama. Sūriai palyginti maži (200-300 g), nes tokie patraukliausi pirkėjams. Džiovinti sūriukai daromi taip, kaip Elenos močiutė kažkada darydavo: kelias dienas vis pavartant džiovinami. Ceche yra ir sūrių rūkykla. Ruošiama atskira brandinimo patalpa fermentiniams sūriams. Dabar gaminami tik minkšti fermentiniai sūriai, o turint galimybę juos brandinti 2-3 mėnesius, bus galima gaminti ir kietuosius.

Kaip padidinti realizaciją?

Kaip padidinti realizaciją - štai didysis galvosūkis. Kooperatyvas dalyvauja Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrimuose, kartu ieško atsakymo, ką reikėtų padaryti, kad būtų galima plėstis. „Specialistai mums pataria tęsti prekybą turguje. Tiesioginis kontaktas su pirkėjais - tai didžiulis pliusas. Neatmetu galimybės, kad taip ir padarysime, vėl grįšime į turgus, nuo ko ir pradėjome", - svarsto A. Čiuteikienė.

Jos svajonė - kad „Eko Žemaitijos" produktai būtų dar labiau žinomi, užsitikrintų savo vietą rinkoje, kad kooperatyvas gyvuotų dar daug metų. „Sunkiausia jau padaryta: nupirkome pastatą, subūrėme žmones, pradėjome ekologiškų produktų gamybą. Dabar reikia naujų jėgų, naujų idėjų. Noriu užleisti savo vietą jaunam žmogui. Manau, puikiai kooperatyvui vadovautų jau dabar čia dirbanti Kristina Lukoševičiūtė, vietinių ūkininkų dukra", - atvirai kalba Aldona. Mergina baigusi maisto technologiją, dabar studijuoja magistrantūroje.

Iš patirties A. Čiuteikienė žino, kad sunkiausia rasti gerą kooperatyvo vadovą. Kokių asmeninių savybių reikia? Pirmiausia, degti idėja ir įkvėpti kitus. „Kristina puikiai susidoros su šiomis pareigomis. Jauna, drąsi, kūrybinga. Mano silpnoji pusė - nieko blogo negaliu pasakyti darbuotojams. O ji šaunuolė - viską pasako tiesiai ir dalykiškai. Tada ir žmonės kitaip reaguoja", - pastebi A. Čiuteikienė patikindama, kad ramiai atiduotų kooperatyvo vairą į jaunas rankas.