Prieš 20 metų, gana šiltą 1995-ųjų vasarį, skaitytojus pasiekė pirmasis agroverslo žurnalo „Mano ūkis" numeris. Per visus leidybos metus žurnalas keitėsi, augo, brendo ir stengėsi pasiekti kuo daugiau šalies žemdirbių. Per šį laikotarpį užaugo ir dabartinė Lietuvos dvidešimtmečių ūkininkų karta.

Egidijus Baublys - vienas iš jų. Tėvų ūkyje Sauslaukyje (Šilalės r.) ūkininkaujantis vaikinas kai kada jau atsiverčia ir mobiliąją žurnalo versiją išmaniajame telefone. Tačiau vis dar mieliau į rankas ima paštininko atneštą „Mano ūkį", nes jam maloniau rankose laikyti „tikrą daiktą". Vaikinui žurnalas įprastas ir pažįstamas nuo mažens - Baublių namuose jis skaitomas nuo pirmojo numerio.

„Vaikystėje, kol skaityti nemokėjau, man įdomiausios būdavo traktorių nuotraukos, žurnalą vartydavau kaip knygutę. Vėliau, išmokęs skaityti ir paūgėjęs, pradėdavau nuo technikos naujienų", - pasakoja Egidijus.

„Mano ūkį" skaito visi Baublių vyrai. O jų nemažai: mišraus ekologinio ūkio savininkas Jonas Baublys su žmona Vida užaugino tris kaip ąžuolus sūnus - Andrių, Valdą ir Egidijų. Ir skaityti įpratino, nes namuose prenumeruojamas ne vienas periodinės spaudos leidinys.

Svarbiausios vyrams technikos naujienos

Jonas Baublys daug metų komplektavo visus „Mano ūkio" žurnalus, tvarkingai juos įrišdavo ir saugodavo. Žurnalą prieš 20 metų jis pradėjo skaityti ieškodamas žinių, nes buvo pati ūkių kūrimosi pradžia. Nors ir labai trūko laiko, tačiau svarbiems straipsniams perskaityti valandėlę kitą rasdavo.

„Leidinys tikrai įdomus ir naudingas. Dabar, atrodo, apie ūkininkavimą daugiau ar mažiau žinau viską, tačiau vis tiek žurnalą skaitau, nes jame nuolat randu naujų dalykų. Juk gyvenimas žemės ūkyje labai greitai keičiasi, atsiranda naujų technologijų, technikos, produktų. Tai apie juos ir sužinome iš „Mano ūkio", o paskiau, įvairiose žemės ūkio parodose, jau konkrečiai su sūnumis gilinamės į tai, ko mums reikia", - štai tokią teorijos ir praktikos sinergiją taiko J. Baublys.

Visi trys sūnūs sutartinai sako, kad „Mano ūkio" žurnalą pradeda skaityti... nuo pabaigos, t. y. nuo technikos rubrikos. „Esame tos srities specialistai, tad nuo to ir pradedame. Bet paskiau perskaitome viską - apie gyvulininkystę, agronomiją, buhalterines aktualijas ir t. t. Visada randame ką nors nauja", - sako vyriausias Baublių sūnus Andrius, ASU įgijęs mechaniko-inžinieriaus bakalauro ir biomasės inžinerijos magistro laipsnį. Jis bene garsiausias šeimos vyras - vienas geriausių Lietuvos artojų, šalies garbę jau gynęs ir pasaulinėse arimo varžybose.

Mechanikos inžinerijos studijas šiemet baigs ir Valdas - jis yra Kauno technologijos universiteto mechatronikos specialybės magistrantas.

„Mūsų namuose inžinierių, kaip ir vyrų, netrūksta", - šypsosi vyriausias ūkio šeimininkas  - tėtis Jonas Baublys.

Egidijui lygių nėra

Prieš pusantrų metų mokyklą baigęs Egidijus dar ieško savo gyvenimo kelio, svarsto, kur pasukti - ar į mokslus, ar likti prie ūkio. Kol broliai studijavo, jis buvo pagrindinis tėvo pagalbininkas. Visi ūkio darbai žinomi, tačiau ir jis labiausiai linkęs prie technikos. Vyresnieji broliai giria jaunėlį, kad jam nėra lygių dirbant su teleskopine kėlimo ir krovimo technika. „Čia jis nepakeičiamas, mes jam neprilygstame. Esame buvę ne viename ūkyje, bet iš tiesų nesame matę geriau už Egidijų šiuolaikines mašinas valdančio ir jas prižiūrinčio specialisto", - sako Valdas ir priduria, kad Egidijus sugeba viską iš visų kampelių ištraukti su technika, šakių jam niekada neprireikia mėšlo likučiams surankioti.

Jauniausiojo Baublių sūnaus ankstyva pažintis su vakarietiška technika prasidėjo „iš reikalo": broliai su tėvais išvažiavo į Andriaus šimtadienį, ūkio darbai buvo patikėti tuomet 13 metų Egidijui. „Sėdau už krautuvo vairo ir suvežiau ritinius. Dar kartą suvežiau, o tada jau broliai pradėjo darbų kratytis: kodėl tik mes turime tai daryti, jei ir Egidijus gali?" - juokiasi prisiminęs kelerių metų įvykius jaunas ūkininkas. „Mes anksti ūkio darbus dirbti pradėjome, tai ir jam teko. Pasieki pedalus - ir važiuoji, nebūtina laukti 16 ar 18 metų", - kalba Andrius ir Valdas.

Baublių ūkis didelis, tad veiklos visiems pakanka. Egidijaus svarbiausias darbas - gyvulių šėrimo organizavimas žiemą, o vasarą - ritinių vežimas. Jis gauna informaciją, kur ir kiek jų suvežti, reguliuoja traktorių maršrutus. Taigi jam reikia ir organizacinių įgūdžių.

Egidijus jau sukaupė nemažai reikalingų žinių ir patirties ūkininkaujant. Tėvai, esant reikalui, neilgam jau gali jį palikti ir vieną ūkio prižiūrėti. Tačiau kol kas Egidijus apie savarankišką ūkininkavimą nesvarsto, nes visiems kartu dirbti daug geriau, juolab kai visa šeima darbšti ir energinga. Tiesa, Jonas puse lūpų prasitaria, kad jau norėtų daugiau funkcijų sūnums patikėti. Vis dėlto Baublių vienybė ir bendras darbas daug prisideda prie ūkio sėkmės, o tai pats geriausias motyvas toliau stengtis.

Jonas ir Vida didžiuojasi savo sūnumis - jų niekada nereikėjo versti dirbti ar mokytis. „Traktoriuose gimę ir užaugę, tad kitaip būti ir negali. Ramiai galiu išvykti ir jiems palikti ūkį - susitvarkys", - su meile į sūnus žvelgia ūkininkas. Praėjusią vasarą rugiapjūtę teko užbaigti Egidijui su Valdu, nes Andriui su tėčiu tuo metu reikėjo išvykti į pasaulines artojų varžybas Prancūzijoje.

Atsinaujinančių išteklių energetiką studijavęs 26-erių Andrius Baublys neatmeta galimybės kada nors statyti ir biojėgainę, tačiau tai ne artimos ateities planai. „Mėšlo iš mūsų gyvulių kiekio biojėgainei neužtektų, be to, jai reikėtų ir energetinių augalų, pavyzdžiui, kukurūzų. O juos užauginti Žemaitijoje yra brangu, nes dirvos nepalankios kukurūzams augti - jos rūgščios, kalvotos, nedidelės, žemės našumas tik 20-25 balai. Bet ateityje gali atsirasti ir palankesnių veiksnių, pavyzdžiui, parama biojėgainėms, tad nesakau, kad niekada jos nestatysime", - kalba Andrius.

Sūnūs yra didžiausia paskata

Ekologinis Baublių ūkis - daugiašakis, o tai pats geriausias draudimas nuo įvairių stichijų, embargų ir kitų nuolat žemės ūkį kamuojančių problemų. Kritusias pieno kainas amortizuoja mėsiniai galvijai, kurie kol kas duoda pelno. Pajamų gaunama ir iš augalininkystės - kiek lieka ekologiškai užaugintų grūdų nuo pašarų, jie parduodami, nors tai ir nėra dideli kiekiai, pasak J. Baublio, tai net negalima pavadinti grūdų prekyba. Ketvirtoji atšaka - paslaugų teikimas kitiems ūkininkams.

„Galiu pasidžiaugti, kad mūsų ūkis finansiškai yra stabilus. Stabilumą užtikrina pajamos iš kelių veiklų", - sako Jonas.

Andrius ir Valdas jau turi įkūrę savo ūkius, tačiau dirba kartu su tėvais. Pagrindinė ūkio šaka - mėsinė galvijininkystė. Nuo 1998 m. J. Baublys augina aubrakų veislės mėsinius galvijus ir mišrūnus. Šiuo metu ūkyje yra per 300 mėsinių galvijų (iš jų 56 karvės žindenės) ir 44 melžiamos karvės. Šeima dirba 450 ha žemės.

Per metus iš karvės ūkyje vidutiniškai primelžiama apie 6,5 t pieno - ekologiniam ūkiui tai geras rezultatas. Mėsinių galvijų mėsos kokybė nebloga, dažniausiai R, o būna ir U raumeningumo klasės. Gyvulius, užaugintus iki 600 kg svorio, Baubliai parduoda Lietuvos perdirbėjams ir uždarbiu nesiskundžia.

Galvijai laikomi ant gilaus kraiko. Mėsinius daugiausia šeria šienu, karves - šienainiu. Dėl baltymų poreikio papildomai duoda grūdinių miltų. Mokydamasis auginti aubrakus, kad jų mėsa būtų kokybiška, Jonas daug važinėjo po užsienio šalis, domėjosi, kaip šie galvijai auginami kitur, iki šiol seka visą informaciją ir naujoves. Ūkininkas įsitikinęs, kad galimybių plėtoti gyvulininkystę Lietuvoje yra pakankamai, nes poreikis mėsiniams galvijams didelis - tik užaugink, parduoti problemų nėra.

Ūkyje yra trys iš vidaus ir iš išorės renovuoti tvartai. Visi jie atnaujinti savomis lėšomis. Vietoje langų uždėtas tankus tinklelis užtikrina gerą ventiliaciją tvartuose, todėl juose nesijaučia aštraus kvapo. Atnaujintas melžiamų karvių tvartas pasitarnavo jų gerovei - karvės laikomos palaidos. Dar vienas naujas tvartas bus statomas mėsiniams galvijams, bet jam J. Baublys laukia ES paramos. „Žemės ūkis nestovi vietoje, nuolat keičiasi, todėl vis reikia naujų investicijų, taip pat - ir žinių", - sako ūkininkas.

Plėsti ūkio Jonas neketina, jeigu norės, tai galės daryti vaikai. Darbas savame ūkyje - didelis džiaugsmas, juk daro tai, ką moka ir supranta. „Man nesunku, neįveikiamų darbų nėra. Jaučiu didelę laimę, kad verčiuosi širdžiai miela veikla ir dar iš to pragyventi, vaikus į mokslus išleisti galiu. Galų gale šis ūkis anksčiau ar vėliau užtikrins ir jų ateitį, tai bus jų turtas. Sūnūs yra didžiausia paskata dirbti", - šiltai sako ūkininkas.

Jis laimingas, kad visi trys vaikai sukasi prie ūkio ir tikrai nesvarsto laimės svetur ieškoti. Žinių troškimas, domėjimasis naujovėmis, savišvieta, tai, kas dabar vadinama mokymusi visą gyvenimą, turbūt ir leidžia vyresniesiems Baublių sūnums teisingai surikiuoti gyvenimo prioritetus, o jų pavyzdžiu, tikėkimės, paseks ir Egidijus.