Aleksandro Stulginskio universiteto prof. em. Liudvikas Špokas - dažnai sutinkama pavardė žurnalo „Mano ūkis" puslapiuose. Nė vienas leidinio numeris vasarą neapsiėjo be jo gausiai nuotraukomis ir schemomis iliustruotų patarimų. „Pusfabrikačių" autorius pateikti negalėtų, nes yra vokiškos tvarkos žmogus, parengiantis savo straipsnius preciziškai tvarkingai.

Ilgametis žurnalo talkininkas 1960-aisiais su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą. Po baigimo vienus metus dirbo konstruktoriumi Vilniaus žemės ūkio mašinų gamykloje „Neris". Nuo 1961 m. rugsėjo iki 2009-ųjų dėstė Žemės ūkio mechanizacijos fakultete (Žemės ūkio inžinerijos), Žemės ūkio mašinų katedroje. 1965-1966 metais tęsė aspirantūros studijas Vokietijos Dresdeno technikos universitete. Tyrė viso javų biologinio derliaus smulkinimo lauke procesą ir pjaustinio separaciją dengtoje aikštelėje. 1968 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją ir tęsė darbą Žemės ūkio mašinų katedroje asistento, vyr. dėstytojo, docento pareigose. Gilinosi į nupjautų javų suspaudimo į ritinius ir didelių matmenų stačiakampius ryšulius procesus, analizavo jų išardymo ir kūlimo aikštelėje galimybes. 1983-1984 m. kėlė kvalifikaciją Vokietijos Halės universitete. Nuo 1970-ųjų net 20 metų rinko duomenis apie javų kombainų darbą Zarasų rajono kalvotuose laukuose. Ten įsteigė mokslinių tyrimų laboratoriją. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, daug kartų lankėsi Halės, Dresdeno, Hohenheimo universitetuose, skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1995 m. mokslinių tyrimų rezultatai buvo apibendrinti habilituoto daktaro disertacijoje. 1997 m. L. Špokui suteiktas profesoriaus vardas. 2008 m. jis išrenkamas Lenkijos žemės ūkio mokslų akademijos Mechanizacijos skyriaus komisijos nariu, kuriuo išbuvo iki 2014-ųjų. L. Špokas yra Latvijos, Ukrainos, Lenkijos žemės ūkio universitetų Mokslo darbų redkolegijos, Vokietijos inžinierių sąjungos narys bei 11 išradimų bendraautoris.

Neteko į Jūsų žurnalą rašyti nuo pirmųjų numerių, tačiau sprendžiant iš rašinių „Mano ūkyje" kraičio, kurį sukaupiau nuo 1997 m., galiu viešai prisipažinti - aš Jus myliu. Su žurnalo skaitytojais pasidalinau 81 straipsniu. Iš viso, kartu su knygomis, pasaulį išvydo 504 rašytiniai mano darbai. Visi publikuoti straipsniai susiję su derliaus (javų ir žolinių augalų) dorojimu. Kita tematika nesu nieko parašęs. 

Mano, kaip pedagogo ir mokslo žmogaus, kelias nuo pat 1960-ųjų driekėsi per vešinčius būsimo derliaus laukus, į jokį kitą „lauką" nebuvau nuklydęs, tad, be abejonės, didžiausia mano meilė - kombainai. Derliaus dorojimo mašinoms esu paskyręs savo gyvenimą, o su savaeigiais kombainais dirbu nuo 1970-ųjų. Su jais nesiskiriu net ir dabar, nors jau šešti metai nebedirbu pedagoginio darbo, tačiau į kabinetą, kurį man kaip emeritui skyrė Universitetas, ateinu kasdien, net ir savaitgalį. Iki šiol rašau ir į žurnalą. Be to, aktyviai tebebendradarbiauju su derliaus dorojimo mašinas šalyje parduodančiomis įmonėmis, kurios geranoriškai dalijasi informacija, sudaro sąlygas įvertinti naujausių kombainų darbą.

Kodėl pradėjau rašyti? Reikėtų sugrįžti į 1970-uosius. Iki pat 1990-ųjų visas vasaras leidau Zarasų rajone, kur mano iniciatyva įkūrėme mokslinių tyrimų laboratoriją. Tyrėme javų derliaus dorojimo ypatumus kalvotuose laukuose: sukome galvas, kaip sumažinti grūdų barstymo nuostolius, kaip paruošti darbui kombainą, kokia kryptimi važiuoti kalvotu šlaitu. Turėjome tris kombainus. Beje, pirmieji savaeigiai kombainai į Lietuvą atvežti iš Rusijos gamyklos „Rostelmash". Tai buvo mašinos be kabinos, su stogeliu... Kūlimo nuostoliai dideli.

Tiriamųjų darbų pradžia nebuvo lengva, nors turėjome visą tam reikalingą techniką. Aplinkiniai į mus žiūrėjo kreivai, nepasitikėjo, piktinosi, kad trukdome dirbti (tyrimams buvo paskirti arčiausiai laboratorijos esančio kolūkio pasėliai). Nepamenu, ar mintis rašyti atėjo spontaniškai, ar tiesiog norėjau pasidalyti tuo, ką ištyrėme, tačiau vietinių žmonių ir ne tik jų reakcija į mano patarimus buvo iš dalies netikėta. Vietos laikraštyje skelbiau straipsnius, patarimus, kaip reguliuoti kombainus, kaip pasiruošti javapjūtei. Nepasitikėjimo ledai palengva tirpo ir maždaug po trejų metų mūsų komandai durys buvo atidarytos į bet kurį šalies kolūkį. Mus kvietė į respublikinės reikšmės seminarus. Tada aš supratau, kad nieko negali laikyti savo stalčiuose, tai, ką žinai, ką ištyrei, atiduok kitiems. Sugrįš su kaupu. Nuo tada rašau nuolat.

Pirmas mano straipsnis „Mano ūkyje" pasirodė 1997 m. liepos mėnesio numeryje - „Renkamės javų kombainą". Tuo metu rinkoje jau buvo užsienietiškų ir naudotų, ir naujų javų derliaus nuėmimo mašinų. Beje, šaliai atgavus nepriklausomybę, net užsimota gaminti lietuvišką derliaus nuėmimo mašiną. Niekas netikėjo, kad užsienietiškos mašinos pasieks mūsų rinką taip greitai. Jokie atstumai ir jokios jūros nebuvo kliūtis technikai įvežti, o lietuviška javų derliaus nuėmimo mašina negalėjo konkuruoti net ir su naudotais užsienietiškais kombainais. Pati lietuviško kombaino idėja gal ir nebuvo bloga, bet mašina konstrukciškai tikrai toli gražu negalėjo prilygti užsienietiškai technikai. Pusiau pakabinamo tipo kombaino Nemunas darbo įvertinime dalyvavau ir aš, bet nuo pat pradžių abejojau jo perspektyva. Visų pirma dėl to, kad per javapjūtę kiekvienas traktorius buvo reikalingas grūdams transportuoti, o ne naudojamas javų kombainui traukti. Be to, platforminiai kratikliai gerokai atsiliko nuo klavišinių. Tas laikotarpis buvo labai įdomus.

Jei vertinti kombainų konstrukcijos progresą, tai mašinos pasikeitė kardinaliai. Jais dirbantys žmonės taip pat, tačiau šiuolaikiniai javų kombainai vis tiek lenkia operatorius. Mašinų variklio galingumas artėja prie 600 AG, automatinės sistemos pačios atlieka kombaino nustatymus, reguliuoja kūlimo procesą, sukinėja technikos vairą. Svarbiausia, mašinos galimybes maksimaliai išnaudoti. Deja, nors šiuolaikiniai Lietuvos ūkininkai labai išprusę, tačiau žinių moderniems kombainams valdyti jiems dar trūksta. Kuliant javus, sąlygos juk keičiasi, reikia prie jų pritaikyti ir mašinos darbą. Trūksta ir kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų tokią modernią techniką prižiūrėti.

Mano nuomone, negalima aklai vadovautis gamintojų deklaracijomis apie kombainų produktyvumą. Juk skirtingomis sąlygomis skirsis ir našumas. Aš įsitikinęs, kad, prieš pradedant mašinas siūlyti mūsų žemdirbiams, reikėtų jų darbą įvertinti Lietuvos sąlygomis. Kad ūkininkas galėtų orientuotis, kiek jis per sezoną su įsigytu kombainu padarys, kiek kainuos jo eksploatacija, koks bus našumas, kiek degalų mašina sunaudos. Mes šitą darbą darėme septynerius metus su bendrove „Lytagra". Galėjome tiksliai pasakyti, koks realus New Holland kombainų našumas, darbo kokybiniai rodikliai, degalų sąnaudos. Dabar bendradarbiauju ir su kitomis kombainų prekybos ir serviso įmonėmis. Kai kurie ūkininkai numoja ranka į visus jutiklius, drėgnomačius ir kitas sistemas, tačiau, išmokus naudotis, jos gali būti labai naudingos. Svarbiausia, žmonėms pasakyti, kaip su išmaniosiomis sistemomis elgtis, kaip pasiekti, kad degalų sąnaudos būtų racionalios. Technikos tobulinimas gana brangus. Net pakeisti bet kurios mašinos dalies matmenis atsieina nemažai, nes reikia keisti jos gamybą. Nepaisant didelių modernizacijos išlaidų, kombainuose dar yra ką tobulinti, ir jie tebetobulinami. Iki šiol bendrauju su Vokietijos mokslininkais, kurie kuria visiškai naujas derliaus dorojimo technologijų koncepcijas, niekuo nepanašias į šiandienines. Manoma, kad didieji kombainai lauke negali atlikti visų darbų kokybiškai. Galvojama, kaip atskirti šiaudus, kurie šiandien yra energetinis produktas, o visa kita pervežti į aikšteles ir nuokulų separaciją patikėti labai laidžioms mašinoms. Vėl grįžtama prie abiejų mano disertacijų temų, tik naujame lygmenyje, su šiuolaikinėmis technologijomis.

Dar daug dalykų yra nežinoma, daug nežinau ir aš, bet nežinojimas ir yra mano gyvenime varomoji jėga. Ateinu į šį kabinetą kiekvieną mielą dieną. Jei dėl kokių nors priežasčių negaliu praverti jo durų, nesijaučiu gerai. Man reikia sekti naujienas, man reikia sužinoti. Toks mano gyvenimo būdas. Neleidžiu laiko tik naršydamas internete, rašau straipsnius ir į tarptautinius leidinius, o dabar... kyla vis didesnis noras parašyti savo šeimos istoriją...