Atsakingi ir įžvalgūs miško savininkai, dirbdami bet kuriuos darbus savo miške, gali daryti įtaką savaiminiam miško atsikūrimui, perspektyvaus pomiškio (būsimosios miško kartos) atsiradimui, jo formavimuisi ir apsaugai. Kas tai yra? Kam to reikia? Kaip tai pasiekti? Straipsnyje bandysime į šiuos klausimus atsakyti. Miško atkūrimas, jo dar nenukirtus, tiesiogiai susijęs ne tik su medelių sodinimu, bet ir su miško naudojimu: ugdomaisiais, specialiaisiais ir pagrindinio naudojimo kirtimais.

Pirmiausia išsiaiškinkime dvi sąvokas - perspektyvus pomiškis ir miško ardas. Iš pradžių norėčiau atkreipti dėmesį, kad visa miško augalija išsidėsčiusi tam tikrais lygiais arba aukštais. Žemiausias aukštas yra tai, ant ko mes stovime miške, tai - kerpės, samanos, įvairios žolės, taip pat puskrūmiai arba pusiau sumedėję augalai, dažniausiai uogienojai: mėlynės, bruknės, avietės. Visa tai vadinama gyvąja miško paklote. Į gyvąją paklotę įsiterpia negyvoji miško paklotė, sudaryta iš nukritusių spyglių, šakelių, lapų ir kt. Ji dar vadinama miško kraiku. Tarp gyvosios ir negyvosios miško paklotės ir mineralinio grunto glūdi nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų storio humuso sluoksnis - pūvanti ar kitaip yranti kraiko dalis. Šioje aplinkoje gyvena milijardai nematomų mikroorganizmų: grybai, dumbliai, bakterijos, virusai. Aprašytoji visuma bendrai vadinama miško paklote.

Miško paklotė yra labai turtinga mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Būtent dėl to ji laikoma svarbiausia sudedamąja miško dalimi. Pavyzdžiui, eglės, be tiesiogiai ant jų šaknų apsigyvenančios grybienos, esančios miško paklotėje, negali pasiimti iš dirvožemio visų joms būtinų medžiagų, todėl nusilpsta, tampa neatsparios miško kenkėjams ir ligoms. Miesto gatvėse ir aikštėse, kur nėra miško paklotės, augančių vyresnių eglių branduoliai yra dažniausiai išpuvę, o pačios eglės išdžiūna nesulaukusios ne tik gamtinės (120 metų), bet ir techninės (70 metų) brandos.

Augavietė turi būti derlinga

Nuo žemės pakėlę akis aukščiau pamatysime krūmus ir mažus medelius. Jų rūšis ir gausą tiesiogiai lemia dirvožemio derlingumas. Nederlinguose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose, kur auga pušynai, krūmų bus labai nedaug - keli šaltekšniai, kadagiai, suvargusi eglutė ar menkas lazdyno, kurį pasėjo kėkštas, krūmelis. Apie šio tipo miškus daugiau ir nekalbėsime, kadangi atkurti prieš kirtimą galima tik derlingose arba vidutinio derlingumo miško augavietėse. Pastarosiose rasime daugelį vešlių ir tankiai sužėlusių medžių ir krūmų rūšių. Populiariausi yra lazdynai, šaltekšniai, ievos, šermukšniai, karklai, pasitaiko kriaušių ir obelų. Šiaurės Lietuvoje, Akmenės, Mažeikių rajonuose ypač gausu trešnių, jos čia traktuojamos kaip neišnaikinamos piktžolės. Visa ši bendrija, siekianti 2-5 m aukštį, vadinama traku. Trakas dar apibūdinamas kaip augalų visuma, kuri niekada netaps mišku, t. y. pagrindiniu (aukščiausiu) miško ardu (lygiu). Iš rimtų medžių geriausiai tarp tų krūmų jaučiasi eglės, kurios, ypač jauno amžiaus, pakenčia dalinį pavėsį; retesnėse vietose gali augti pavieniai kleveliai, ąžuoliukai, guobos.

Užvertę galvas aukštyn pamatysime didžiųjų medžių vainikus, kurie vadinami lajomis, ir pro juos šmėžuojantį dangų. Tai pagrindinis arba pirmas miško ardas. Jį sudaro visų medžių rūšių viename lygyje augančios lajos. Gali būti, kad kai kurie pavieniai medžiai nesiekia pagrindinio ardo, yra žemesni, o kai kurie daug žemesni - vos išlindę virš trako. Visi tie medžiai, kurie pagal ūgį yra tarp trako ir pirmojo ardo, vadinami pomiškiu. Jeigu tų pomiškinių medžių yra daug, vienodo ūgio, tai jie vizualiai sudaro lyg žemutinį miško aukštą. Tas aukštas vadinamas antruoju miško ardu.

Tiek antrojo ardo, tiek pavieniai pomiškio medžiai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gali virsti mišku. Kitaip tariant, įsilieti tarp medžių arba tiesiog virsti pirmuoju ardu. Įsilieti pavieniai medžiai gali laikui bėgant paviję ūgiu vyresnius medžius ir radę nedidelį tarpelį įterpti savo šakas tarp senųjų lajų. Pagrindiniu ardu antrasis gali tapti nukirtus brandos amžiaus sulaukusius pirmojo ardo medžius.

Ko reikia, kad pomiškis taptų mišku

Taigi, pomiškis gali tapti arba netapti mišku (pirmuoju ardu). Tad ko reikia, kad pomiškis taptų mišku? Pirmiausia pomiškis turi būti perspektyvus, t. y. jauni medžiai turi turėti visas galimybes užaugti visaverčiais, sveikais, atitinkamų matmenų medžiais. Pateiksiu kelis pavyzdžius, kai vizualiai pomiškio reikalavimus atitinkantys medžiai niekada nebus perspektyvūs. Viena, pušyne augantis ąžuoliukas niekada neužaugs normaliu medžiu, nes smėlis pernelyg nederlingas. Čia jis bus panašus į bonsą, kuris nei auga, nei miršta. 80-ies metų medelis gali būti dviejų pirštų storio ir 3 m aukščio.

Kitas variantas - pomiškinė eglutė, auganti tinkamoje augavietėje, bet labai dideliame pavėsyje ir per 30 metų užaugusi tik 2 metrus. Miškininkystės mokslas skelbia, kad 30 ir daugiau metų amžiaus stelbta eglė negali užaugti kaip normalus medis, nes ji praranda augimo instinktą. Vertingas medis nebus ir mechaniškai pažeista eglė, nors ji auga tinkamoje augavietėje, yra normaliai išsivysčiusi.

Taigi eglė, kurios žievę nulupo elniai, taip pat normaliai augti negalės, joje įsiveis vidinis puvinys. O kokia gi nauda auginti supuvusius medžius? Tokiu atveju visi šie normaliai užaugti negalintys medžiai priskiriami trakui. Ir atvirkščiai, jeigu eglutė yra mažo ūgio, 1-2 m, bet atitinka visus perspektyvaus medžio reikalavimus, ji laikoma pomiškiu. Taigi natūraliai besiformuojantis perspektyvus pomiškis yra gamtos vykdomas miško atkūrimas. Tik štai kirtimas nėra gamtos procesas, ypač plynas kirtimas tą biogeocenozinę visumą, kurią mes vadiname mišku, visada užklumpa netikėtai. Labai retais atvejais plyna kirtavietė natūraliai atsikuria iš jau esamo pagrindinių medžių rūšių pomiškio. Po kirtimo natūraliai miškas pradeda atsikurti derlingoje augavietėje gana greitai, per 2-5 metus, tačiau paprastai formuojasi ne toks miškas, kokio mes norėtume. Dažniausiai vyrauja minkštieji lapuočiai: drebulės, baltalksniai, blindės, beržai. Jeigu žmonės neįsikištų, tokius miškus ir matytume visoje Lietuvoje. Gamta nuo to nenukentėtų, bet žmonėms norisi ąžuolynų ir eglynų, uosynų ir pušynų - tai ir gražiau, ir naudingiau.

Nebūtina miško kirsti plynai, ruošti dirvą ir sunaikinti beveik visą miško paklotę, sodinti brangius daigus iš medelyno, naudoti dar brangesnes apsaugos priemones. Nusižiūrėjus į gamtą, galima paskatinti perspektyvaus pomiškio atsiradimą, jį formuoti ir prižiūrėti. Nuo ko pradėti?

Kaip paskatinti pomiškio augimą

Pirmiausia reikia pasirinkti vietą arba, tiksliau, nuspręsti, ar turimas sklypas tinka pomiškiui formuoti. Lietuvoje vieninteliai medžiai, galintys augti po laja, yra eglės. Taigi, augavietė turi atitikti eglių augimo sąlygas: turi būti derlingas arba vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo arba laikinai įmirkęs dirvožemis, negali būti durpės. Augalai indikatoriai, rodantys, kad dirvožemis tinka eglėms augti: kiškio kopūstai, garšvos, ievos, lazdynai. Labai nepageidautinos dilgėlės, mat dilgėlynuose retai pavyksta įveisti eglyną. Augančio miško rūšinė sudėtis gali būti pati įvairiausia - nuo baltalksnyno iki ąžuolyno.

Kitas darbas yra įvertinti situaciją miške. Kokios būklės pagrindinis ardas, pomiškis, trakas? Ar yra sausuolių, atsilikusių, ligotų, žvėrių arba vabzdžių pažeistų medžių? Tokius reikia kuo skubiau išvežti iš miško. Pomiškį reikia įvertinti labai preciziškai ir visą neperspektyvų pašalinti. Po tokių valymo darbų miške atsiras daugiau erdvės ir šviesos, susidarys geresnės sąlygos atsirasti naujam, perspektyviam pomiškiui.

Atskiras klausimas yra trakas. Net jeigu jis negausus ir tankus, vis tiek labai apsunkina naujo pomiškio formavimąsi, o po tankiais lazdynais net jokia žolė neauga. Tad prieš imantis aktyvių veiksmų, reikia apsispręsti, ar su traku kovosite iki galo, mat jis turi savybę greitai ataugti - nepalyginamai greičiau, negu užsisės ir užaugs eglės. Norint užauginti eglutę iki 1,5 m aukščio, lazdynus reikės kapoti bent 4 kartus. Vienkartinis trako kirtimas jokios naudos neduos.

Reikšmingas yra augančio medyno tankumas, amžius ir rūšinė sudėtis. Jeigu miškas pusamžis arba pribręstantis, tankus (skalsumas 0,8-1) ir iki pagrindinių kirtimų liko 30 ir daugiau metų, jeigu vyrauja ūksmingų rūšių medžiai, pavyzdžiui, eglės, ąžuolai, drebulės, vargu ar verta skatinti atsirasti pomiškį. Tokiomis sąlygomis sudygusios eglaitės nuolat bus pavėsyje, ilgainiui praras augimo instinktą ir taps neperspektyviu pomiškiu. Pusamžiuose medynuose pomiškio augimą verta skatinti tik tuo atveju, jeigu jie reti, skalsumas 0,4-0,6. Tada atsiras perspektyva suformuoti tankų pomiškį, kuris ilgainiui taps antruoju ardu.

Dar viena reikšminga sąlyga - miško paklotė. Medžių sėklos sėkmingai sudygsta ir daigeliai toliau auga tik tuo atveju, jeigu patenka ant mineralinio grunto, paprasčiau tariant, ant žemės. Sudygti sėklos gali ir patekusios ant miško paklotės, įstrigusios samanose, kraike ar humuse. Pavasarį, kai labai drėgna, augalėliai išleis pirmines šakneles ir spygliukus, tačiau drėgmei pasitraukus - sunyks. Vadinasi, stora miško paklotė, kur vyrauja žaliosios samanos, yra intensyvaus savaiminio atžėlimo kliūtis. Tokiu atveju reikia iš dalies paruošti dirvą. Tam galima panaudoti turimus žemės ūkio padargus, ne ištisai, bet vietomis pradraskyti arba praarti miško paklotę. Galima prisirišti prie traktoriaus ir patampyti po mišką kokį šakotą sausuolį. Galima „pasikviesti" į talką ir šernus: jeigu pabarstysite miške kukurūzų arba žirnių, jie gana kokybiškai, profesionaliai suknis paklotę.

Galima sodinti arba sėti

Aptarėme pagrindines priemones ir sąlygas, kaip skatinti savaiminį medynų, kuriuose auga derančių eglių, ar bent jau jų yra gretimuose sklypuose, iš kur vėjas gali atnešti sėklų, atžėlimą. Ką daryti miškuose, kur eglių ir su žiburiu nerasi? Galimi du variantai: sodinti arba sėti. Sodinti gana brangu, todėl reikia ypač atsakingai parinkti vietas. Tam tinka retmės, aikštelės, miško pakraščiai. Sodinti irgi reikia į dirvožemį, o ne į paklotę. Jeigu dirva nebuvo specialiai ruošta, tiesiog prieš sodinant sodinimo vietoje kastuvu reikia nuimti paklotės sluoksnį. Sėti galima laisviau: berti sėklytes panašiai kaip sėjant žolę, stengiantis pataikyti į mineralizuotas vietas.

Sėklų galima nusipirkti sėklų stotyje, urėdijose, galima pasiruošti ir pačiam. Žiemą, iki vasario pabaigos, kirtavietėje reikia prisirinkti kankorėžių, tada maišus su kankorėžiais palaikyti šildomoje patalpoje, kol šie atsivers (1-2 savaites). Dalis sėklų savaime išbyrės, jas rasite maišo dugne, likusias galima išaižyti rankomis arba, jeigu turite didesnį kiekį, supilsčius po pusmaišį, tiesiog iškulti tvatinant spragilais arba pagaliais. Negalima kankorėžių dėti ant krosnies, nes aukštesnėje temperatūroje iš jų pradeda tekėti sakai, žvyneliai sulimpa ir sėklos lieka viduje. Vienaip ar kitaip išgliaudytų sėklų valyti nebūtina, galima sėti kartu su likusiais sparneliais ir kankorėžių žvynais.

Mažiau plynų kirtimų - didesnis miško našumas

Pomiškio įveisimas ir auginimas augančiame medyne labai panašus į kirtavietės želdinimą. Tad būtina savaiminukus prižiūrėti, ypač pirmaisiais metais, šienauti avietes, žoles, iškirsti ataugantį traką. Jeigu yra daug kanopinių žvėrių, naudoti apsaugos priemones. Be priežiūros darbų visas iki tol patirtas vargas gali nueiti niekais.

Kai miške yra perspektyvus antras ardas arba gausus, gyvybingas pomiškis, pati situacija siūlo nevykdyti plynų kirtimų, o subrendusį mišką kirsti atvejiniais arba atrankiniais kirtimais. Taip kirsdami mišką niekada neturėsime plynių, o miško našumas padidės bene dvigubai. Tačiau tokiam rezultatui gauti reikia kelių kartų darbo.

Ką galima padaryti pribręstančiame miške, kai iki brandos amžiaus liko 5-10 metų. Aiškiausia situacija, kai iki brandos lieka 2-5 metai, nes tada tinkamiausias metas įgyvendinti aprašytus žingsnius ir taip sudaryti sąlygas perspektyviam pomiškiui atsirasti. Tad, trumpai tariant, būtina iškirsti traką, jeigu reikia, supurenti miško paklotę, jeigu miške neauga eglės - paberti sėklų. Sudarę tinkamas sąlygas perspektyviam pomiškiui augti, išvengsime sodinimo rūpesčių ir keleriais metais pagreitinsime kirtavietės atkūrimą.

Miško savininko patirtis

Aprašysiu konkretų atvejį, kaip žmogus elgėsi apie 10 ha ploto gryname 50 metų amžiaus beržyne, t. y. likus 10 metų iki medynų brandos. Nepaisant to, kad beržynas buvo gana tankus, skalsumas 0,7-0,8, miško savininkas beveik visame plote (išskyrus įmirkusias vietas), pasodino eglių sodinukų, tokiu pačiu tankumu, kaip sodinama plynoje kirtavietėje - 3 500 vnt./ha. Kelerius pirmuosius metus aplink juos šienavo žolę. Repelentų (apsaugos priemonių) nenaudojo. Užpernai, kai beržai pasiekė brandą (60 metų), eglaitės jau buvo 1,5-2,5 m aukščio, tankumas apie 2 000 vnt./ha. Praėjusią žiemą, vietoje galimo plyno kirtimo, jis atliko atrankinį, paliko apie 50 proc. geriausių beržų maždaug 2,5 ha plote. Išretintame plote metinis eglių prieaugis buvo 2-3 kartus didesnis negu iki tol.

Be to, vasarą, liepą, kai beržai barsto sėklas, išretintame plote šeimininkas kuo žemiau nušienavo žolę ir ją sugrėbė, t. y. sudarė tinkamas sąlygas kuo gausiau beržams užsisėti, kad šie užimtų tarp eglučių esančius tarpus. Dešimčia metų jaunesni beržai neturėtų praaugti ir užplakti eglių. Prognozuojamas vienaardis, mišrus, našus ir atsparus ligoms, vėjovartoms ir sniegolaužoms medynas. Iš mūsų prognozių gamta dažnai pasijuokia, bet tai, kas pasiekta, akivaizdu: miško atkūrimas pagreitintas dešimčia metų.

***

Pravartu žinoti

Pagrindinė medžių rūšis - ekonomiškai naudingiausia iš konkrečioje augavietėje geriausiai augančių medžių rūšių.

Pagrindinio naudojimo kirtimai - kirtimai brandžiuose, techninės brandos sulaukusiuose ir vyresniuose medynuose.

Biogeocenozė - biologinis, geologinis bendradarbiavimas.

Skalsumas - medžių lajų glaudumo koeficientas, pvz., 0,6 reiškia, kad 60 proc. ploto paviršiaus užima medžių lajų projekcijos, likusi ploto dalis neužpavėsinta.