Kaimo gyvensenos kaita arba agrarinės reformos Lietuvoje buvo vykdomos keletą kartų. Tai Valakų ir P. Stolypino reformos, skirstymas į vienkiemius ir dvarų parceliacija, kolektyvinių ūkių kūrimas sovietmečiu, restitucinė reforma ir privačių ūkių kūrimas atgavus nepriklausomybę. Kiekviena jų paliko savo žymę Lietuvos kaimo ekonominiame ir socialiniame landšafte.

Valakų reformos, vykdytos 1547-1570 m., tikslas buvo konsoliduoti valdovo žemių naudojimą, kad iždas gautų daugiau pajamų. Peržiūrėtos ir nubrėžtos didžiojo kunigaikščio žemių ribos, nes daug jo pavaldinių pamažu užimdavo ir naudodavo valdovo žemes. Valakų reforma padarė didelę įtaką pertvarkant valstiečių gyvenimą ir jų ūkininkavimo būdą. Plačiai išsimėtę valstiečių žemės sklypeliai buvo konsoliduoti į tvarkingesnę žemės valdymo sistemą, sklypus sukeičiant ar sujungiant į patogesnius žemės darbui masyvus. Taip pat buvo nustatyta, kad valakas yra žemės valdymo vienetas, o jo dydis apie 20 ha. Jei žemė prastesnės kokybės, valako dydis galėjo būti atitinkamai didesnis. Valako žemės plotas nebuvo ištisinis, o padalytas į tris sklypus, kurių vienas apsėjamas žieminiais javais, kitas vasarojumi, o trečias paliekamas pūdymui (vasaros pirmoje pusėje jame dar ir gyvulius ganydavo). Taip buvo įdiegta trilaukė sėjomaina visam kaimui. Kiekvienas tos sėjomainos laukas, priklausomai nuo ūkių skaičiaus, buvo suskirstytas į rėžius - taip siekta suvienodinti valakininkams žemę pagal jos kokybę ar rūšį. Gausėjant augalų įvairovei, jau nepakako trilaukės sistemos, todėl žemės plotus pradėta dalyti į keturis laukus, o XIX a. pradžioje -ir į šešių, septynių ir daugiau laukų sėjomainą.

Įgyvendinant Valakų reformą buvo pertvarkytas valdymas ir teismai. Vieninteliu teisėju valstiečiams pasidarė dvarininkas, kurio nuosavybe jie buvo. Susidarė prielaidos tolesnei gamybinių jėgų plėtotei. Reformos metu įtvirtinti feodaliniai agrariniai santykiai gyvavo iki baudžiavos panaikinimo. Valakų reforma savo apimtimi ir reikšme yra viena iš pačių svarbiausių žemės reformų, įvykdytų Lietuvos teritorijoje.

Valstietį norima paversti savininku

Kitas svarbus veiksnys, keitęs kaimo gyvenseną, buvo 1861 m. caro patvirtintas reformos įstatymas, skelbiantis baudžiavos panaikinimą. Pagal įstatymo nuostatas valstiečiams buvo suteikiama asmeninė laisvė, teisė disponuoti turtu, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kreiptis į teismą, savo nuožiūra kurti šeimą, bet žemė liko dvarininkų nuosavybe. Tačiau dvarininkas negalėjo žemės iš valstiečių atimti. Valstiečiams buvo palikta visa iki reformos turėtoji žemė su teise naudoti neterminuotai paveldimai, išskyrus laikinai naudotąją. Įstatymu valstiečiams net buvo suteikta teisė žemę išpirkti. Žemę išpirkus, valstiečių prievoliniai santykiai su dvarininku nutrūkdavo, valstietis tapdavo žemės savininku ir pereidavo į valstiečių savininkų kategoriją. Žemę išpirkti valstiečiai galėjo tik dvarininkui leidus arba jam reikalaujant. Įstatymas nenumatė termino, per kurį reikėjo susitarti dėl žemės išpirkimo. 1861 metų įstatymai buvo skirti dvarininkų valstiečiams. Vėlesni normatyviniai aktai apėmė buvusius jėzuitų dvarų, lėnų, majoratų, valstybinius ir karališkuosius valstiečius bei laisvuosius žmones, jų prievoles, žemės išpirkimą bei perdavimą valdytojų nuosavybėn. Lietuvoje didesniąją valstiečių dalį sudarė tie, kurie iš karto pradėjo mokėti išperkamuosius mokesčius.

Archainę bendruomenę keičia vienkiemiai

Didžiulę įtaką Lietuvos agrariniam vystymuisi turėjo Rusijos reformatoriaus P. Stolypino reforma. Šios reformos nuostata buvo labai paprasta: valstiečiai įgijo teisę iš kaimo bendruomenės gausiuose rėžiuose suskaidytą žemės plotą „išsinešti" į vieną masyvą, į kurį iš kaimo „ūlyčios" jie perkėlė ir trobesius. Lietuvoje, Suvalkų gubernijoje, šis skirstymasis pradėtas dar XIX a. 3-iame dešimtmetyje, jis puikiai pasiteisino. Tai davė impulsą visoje Rusijoje imtis kaimo reformos - naikinti rusiškąją „obščiną" ir kurti vienkiemę ūkininkų ūkių sistemą. Reformą skatino ir Kėdainių krašte sparčiai progresuojantys ūkininkai (Šlapaberžėje buvo reformos iniciatoriaus P. Stolypino dvaras). Vienkiemiuose buvo galima ne tik patogiau pasistatyti statinius, bet juose galėjo atsiskleisti atskiro ūkininko verslumas, savarankiškumas, individualumas, ekonominis lankstumas.

Kaimų skirstymui į vienkiemius Lietuvos ūkininkai buvo pribrendę, ypač jei prisiminsime savarankišką jų skirstymąsi į vienkiemius dar prieš 1906 metus. Tai buvo naujas kaimo ir viso kraštovaizdžio raidos etapas, nauja gyvenviečių forma, nes keitėsi vidinė kaimo bendruomenių teritorinė organizacija, t. y. sodybų išsidėstymas joms priklaususioje teritorijoje. Kiekviena šeima gavo suvestinį sklypą, atitinkantį iki tol turėtą žemės kiekį, į kurį perkeldavo ir savo sodybas. Taip kaimai su kompaktiškomis gyvenvietėmis transformavosi į vienkieminius kaimus. Iš rėžių į vienkiemius valstiečiai išsikėlė su nevienodu turimos žemės kiekiu, nes po XVIII a. demografinės krizės, atsikuriant gyventojų skaičiui, valstiečiams už činšą (nuomą) buvo dalinama laisva žemė, siekiant taip atstatyti suirusį krašto ūkį. Tokia žemė buvo vadinama priimtine, ir tai buvo laisvi rėžiai tuose pačiuose ar gretimuose kaimuose. Kadangi duokles imdavo nuo kiemų, tai šeimos vengdavo skirstytis, o didesnės imdavo ir daugiau priimtinės žemės. Vėliau ši žemė nebuvo perdalijama ar atimama, todėl pamažu, dar rėžinei žemėnaudai tebesant, vyko valstiečių turtinė diferenciacija. Su taip įgyta žeme XIX a. pab.-XX a. pr. buvo keliamasi į vienkiemius. Vienkiemiais išsisklaidžiusieji kaimai pagal sodybų išsidėstymą taip pat nebuvo vienodi. P. Stolypino reformos metu pertvarkomuose kaimuose žemė sklypais dažnai būdavo padalijama taip, kad jie siektųsi su kaimu, t. y. gyvenvietėje esančiomis sodybomis ir nereikėtų jų perkelti.

Skirstytini buvo kaimai, bajorkaimiai, bažnytkaimiai ir miesteliai. Skirstymo į vienkiemius metu tarp kaimų ir bajorkaimių skirtumų nebuvo, tačiau bajorkaimiai senesnės kilmės. Jų gyventojai - smulkieji bajorai (šlėktos) seniau buvo privilegijuotas luomas. Šio luomo atstovai dar didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais ir vėliau, per amžių grandinę už įvairias karines ir kitokias valstybines tarnybas įgijo asmens ir turto privilegijų. Šis smulkiųjų bajorų luomas taip pat išvengė baudžiavos ir jos padarinių. Žemės tvarkymo požiūriu tarp paprastų valstiečių kaimų ir bajorkaimių buvo didelis skirtumas. Per Valakų reformą, taip pat ir vėlesniais laikais, didelė dalis Lietuvos kaimų ir miestelių įgavo šablonines formas. Jiems buvo suteiktas vienodas (gatvinis) sodybų išdėstymas ir taisyklingų rėžių laukų santvarka. Bajorkaimiai, priešingai, nebuvo paliesti valakinės reformos ir savo žemės valdymo santvarką paveldėjo nuo neatmenamų, gal pradinio įsikūrimo laikų. Juose nebuvo taisyklingų rėžių, o žemė buvo valdoma dažniausiai netaisyklingo pavidalo tarpusavyje persipinančiais sklypais ir rėžiais.

Dalijant dvarus stiprinami ūkiai

Pagal 1922 metų žemės reformos įstatymą kaimų skirstymas vienkiemiais buvo privalomas visam kaimui, jei skirstytis nutarė ne mažiau kaip vienas trečdalis to kaimo ūkininkų. Pirmiausia buvo skirstomi tie kaimai, kur to reikalavo dauguma valstiečių. Skirstant kaimus, pirmiausia buvo naikinami žemės rėžiai, sudaromi kompaktiški sklypai, likviduojami servitutai ir bendros ganyklos, ištiesinamos ribos. Vienas iš svarbiausių tikslų tvarkant žemę buvo kiekvieno atskiro ūkio rėžius sutelkti į vieną sklypą, kurio tinkamiausioje vietoje (geriausia centre) buvo įkurdinama sodyba.

Iki 1929 metų prašymų skirstytis į vienkiemius buvo paduota daug daugiau negu buvo spėta atlikti darbų.

Šis procesas tęsėsi ir toliau, tačiau duomenų apie pateiktų prašymų ir išskirstytų kaimų skaičių nepavyko rasti.

Dvarų parceliacija buvo pagrindinis žemės reformos akcentas valdžioje buvusiems krikščionims demokratams, todėl jų valdymo laikotarpiu (1920-1926 m.) šis procesas labai ryškus, nes išparceliuota 65 proc. visos parceliuotinos žemės. Į valdžią atėjus tautininkams (nuo 1926 m.), svarbiausias reformos akcentas tapo kaimų skirstymas vienkiemiais. Pagrindinis vaidmuo čia teko J. Aleksai, ilgamečiam žemės ūkio ministrui (1920-1923 m. ir 1926-1935 m.), kuris jau 1925 metais, kalbėdamas apie žemės reformos vykdymą, taip paskirstė darbų svarbą: dvarų parceliavimui - 20 proc., kaimų skirstymui vienkiemiais - 60 proc., servitutų likvidavimui ir kitiems žemės reformos darbams - 20 proc. Į vienkiemius išskirstytas žemės plotas sudarė 38 proc. 1930 metų Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės.

Kartu su kaimų skirstymu vienkiemiais ir dvarų parceliavimu buvo panaikinti miško medžiagos ir ganiavų servitutai tarp kaimo ir dvaro bei valstybinių žemių. Iki 1926 m. panaikintų servitutų plotų statistika nebuvo tvarkoma. Apytikriai skaičiuojama, kad iki 1926 m. tokių servitutų plotas galėjo būti apie 20 tūkst. ha. 1926-1937 metais buvo panaikinti 3 374 servitutai, apėmę 73,3 tūkst. ha.

Apie 90 proc. Lietuvos kaimų 1944 metais buvo išskirstyta į vienkiemius. Žemės reforma nebuvo vykdoma autonomijos teisėmis tvarkytame Klaipėdos krašte, taip pat Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvos dalyje (čia darbai pradėti tik po 1939 m., Lietuvai atgavus Vilniaus krašto dalį).

Kolektyvinio ūkininkavimo dešimtmečiai

Sovietų sąjungai inkorporavus Lietuvą į savo sudėtį, ūkininkų padėtis iš esmės pasikeitė. Jie neteko ūkių, buvo suvaryti į valstybinius ir kolektyvinius ūkius. Nyko buvusių ūkininkų ūkių ribos, sodybvietės, vakarykščiai ūkininkai turėjo arba apsigyventi gyvenvietėse, arba viską palikę išsikelti į miestą. Kaimo gyventojų mažėjimas, naujų gyvenviečių kūrimas naikino buvusius kaimus. Keitėsi ir žemės išteklių naudojimo kryptys. Anksčiau buvo siekiama kuo daugiau žemės naudmenų skirti žemės ūkio tikslams, ūkininkų ūkiams plėtoti ir stiprinti. Naujuoju laikotarpiu didėjo žemės išteklių poreikis miestų plėtrai, kelių tinklo plėtojimui, miškų ūkio reikalams. Žemei dirbti naudojant vis galingesnę techniką, kai kurių žemės plotų eksploatacija darėsi neefektyvi. Visi šie pokyčiai iš pagrindų pakeitė kaimo gyventojų darbo ir gyvenimo būdą. Suformavus stambias įmones, pertvarkytas jų teritorijų organizavimas, likviduota vienkieminė gyvenimo sistema. Taip stambiose žemės ūkio įmonėse keitėsi ne tik gamybos būdas. Pereinant iš individualaus ūkininkavimo į kolektyvinį, keitėsi ir gyvensena.

Restitucija ir privačių ūkių kūrimas

Atkūrus nepriklausomą Lietuvą 1990 metais, iškilo reali galimybė ūkininkijai atsigauti. Tačiau naujoji žemės reforma nebuvo paprasta ir lengva. Ši reforma nuo kitų skiriasi tuo, kad jungia restitucinius (grąžinimo į anksčiau buvusią būklę) ir reforminius (naujos kokybės kūrimo) pradus. Jos tikslas - atkurti iki 1940 metų Lietuvoje buvusius privačius žemės ir kito nekilnojamojo turto nuosavybės santykius, dominavusią individualią ūkininkavimo sistemą. Be to, buvo numatyta reformuoti ūkininkavimo mechanizmą ir sudaryti sąlygas atsigauti ūkininko savimonei bei jai toliau ugdyti.

Dėl didelės interesų priešpriešos agrarinės reformos pagrindu priimtas dalinės restitucijos variantas. Dalinės restitucijos variantas (restitucija per reformą) - grąžinti savininkams ar turto paveldėtojams natūra tik laisvą (neužimtą) žemę bei išlikusį kitą nekilnojamąjį turtą. Jeigu nuosavybės teise valdyta (arba paveldėta) žemė bei kitas turtas užimti, savininkams kompensuoti ekvivalentine natūra arba mokėti pinigines ar kitokias kompensacijas.

Žemės reforma pradėta vykdyti taip, kad sodybinių ūkių naudotojams reikalinga žemė būtų paliekama arčiau gyvenviečių bei vienkiemių, kur žemės ūkio darbuotojų bei pensininkų šeimoms buvo skiriama iki 3 ha žemės ūkio naudmenų plotas, o kitiems kaimo gyventojams - iki 2 ha plotas. Visuomeniniams ūkiams žemės naudojimosi teise buvo paliekama tiek, kad bent minimaliai tenkintų jų gamybinius poreikius, atsižvelgiant į jų turimus pastatus, gyvulius ir t. t. Kitą pageidaujamos žemės dalį žemės ūkio bendrovės nuomojosi iš valstybės (iš neprivatizuotos žemės fondo dalies) bei žemę atgavusių, tačiau dar nepradėjusių jos dirbti žemės savininkų.

Vėliau pradėtas laisvos žemės grąžinimas pretendentams natūra (turėtoje vietoje) arba ekvivalentine natūra (skiriant žemę kitoje pretendentų neturinčioje vietoje, dažniausiai iš pradžių žemę tik išnuomojant naudoti). Užimta, todėl savininkams negrąžintina žemė laikyta, jeigu ji užstatyta miestais, gyvenvietėmis, skirta pramonės ar transporto reikalams, parduota ar išnuomota namų valdoms, sodininkų bendrijoms, sodybinių ūkių naudotojams, skirta valstiečių ūkiams, kai kuriems specialiosios paskirties žemės ūkio subjektams (mokslo tyrimų, mokymo tikslams).

Nuo 1991 m., pradėjus rinkti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, prašymus žemei ar miškui atgauti pateikė apie 700 tūkst. pretendentų bendram 4 mln. ha plotui. Apie 80 proc. šio ploto pretendentų pageidavo atgauti natūra arba (esant žemei užimtai ar dėl kitų priežasčių) gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje. 20 proc. pretendentų pageidavo kompensacijos už žemę (bendra priskaičiuotų kompensacijų suma - 1,1 mln. Lt).

Sparčiausiai žemės reformos darbai vyko geriausių žemių rajonuose (Marijampolės, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse). Tai lėmė didesnis pretendentų aktyvumas, atsiimant žemę žemės ūkio tikslams, ir geriau išlikę nuosavybės faktą garantuojantys dokumentai. Daug sudėtingiau buvo žemės reformą vykdyti Rytų Lietuvoje, ypač rajonuose, kurie tarpukario metais buvo Lenkijos okupuoti. Čia stokota nuosavybės teisę įrodančių dokumentų (didelė jų dalis buvo Baltarusijos, Rusijos ar Lenkijos archyvuose). Kita šio krašto problema - rėžiniai kaimai, kurių žemių tvarkymas kur kas sudėtingesnis negu vienkieminių kaimų (Vilniaus apskrities teritorijoje net 36 proc. kaimų žemė buvo rėžiuose).

Šių laikų kaime klostosi kitokia ūkininkų struktūra negu buvo tarpukario Lietuvoje. Viena grupė - tai ūkininkai, kurie įkūrė savo ūkius kolektyvinių ūkių bazėje, kiti - ėmę ūkininkauti susigrąžintose žemėse. Dar viena grupė - tai žemdirbiai, turintys 2-3 ha žemės, kuriems ūkininkavimas yra būdas išgyventi netekus darbo. Atskirą grupę sudaro išlikusių ir naujai įkurtų žemės ūkio bendrovių nariai.

***
Valakų reforma įtvirtino feodalinę žemės nuosavybę - valstybiniai valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais, o didysis kunigaikštis tapo jų žemės savininkas. Įsigalėjo baudžiaviniai santykiai: valstybės piliečiais kaime imta laikyti tik bajorus, visi kiti dvaro ir valsčiaus gyventojai, per reformą gavę skirtingus sklypus, tapo prastojo luomo žmonėmis; magnatai ir šlėktos savo nuožiūra galėjo disponuoti žeme ir baudžiauninkais, o laisvi liko tik tie, kurie neėmė valakų. Įvykdžius reformą buvo suvienodintas valstiečių ūkių pajėgumas: sumažėjo nieko neturinčių ir turtingų valstiečių skaičius. Po reformos išaugo iždo pajamos, nes buvo sutvarkyta mokesčių ir prievolių sistema, padidintas ariamosios žemės plotas, o įvedus trilaukę sėjomainą, pagerėjo žemės naudojimas.

***
Kauno gubernijoje 1907-1914 m. apie 4 000 kaimų kreipėsi į žemėtvarkos įstaigas, prašydami juos išskirstyti. Oficialiosios to meto statistikos duomenimis, Kauno gubernijoje išskirstyti 1 743 kaimai, t. y. 428,7 tūkst. ha plotas. Vilniaus gubernijoje išskirstyti 717 kaimų, su 158,9 tūkst. ha. Lietuvoje 1918 m. neišskirstytų į vienkiemius kaimų buvo 9 604, su 1,97 mln. ha plotu.