Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja, aktyvi lauko dienų, seminarų dalyvė ir lektorė, „Mano ūkiui" rašo nuo pirmojo žurnalo numerio. 1985 m. baigė Vilniaus universitetą, Gamtos mokslų fakultetą, biologiją, 1998 m. apgynė disertaciją ir tapo Biomedicinos mokslų srities Agronomijos krypties daktare. Pagal FAO projektą 2002 m. stažavosi Kanadoje, Lavalio universitete. Pagrindinės tyrinėjimų kryptys: bioekologiniai, diagnostiniai dominuojančių ir naujai Lietuvoje plintančių žemės ūkio augalų patogeninių organizmų tyrimai agroekosistemose; ligų ir kenkėjų žalingo poveikio vertinimas ir valdymas; integruotos augalų apsaugos pritaikymas šalies daržininkystės ūkiuose, daržo augalų ligų ir kenkėjų prognozavimo sistemos tinklo diegimas, naujų, mažai kenksmingų aplinkai ir žmonėms augalų apsaugos produktų efektyvumo tyrimai. Mokslininkė svariai prisidėjo vertinant daržo augalo ligų ir kenkėjų kontrolės perspektyvas tausaus pesticidų naudojimo kontekste bei kuriant kenksmingų organizmų kontrolės metodus ir būdus ekologinės ir išskirtinės kokybės daržininkystės sektoriuje.

Kaip greitai bėga laikas... Prisimenu tą mažo formato žurnaliuką, į kurio pirmąjį numerį parašiau straipsnį apie daržovių ligas sandėliuose. Rašyti paragino mane tuometinė „Mano ūkio" vyriausioji redaktorė Laima Pilipavičienė, o ir pati jaučiau pareigą padėti naujai gimstančiam leidiniui: juk tuomet, be tiesioginio mokslininkės darbo Sodininkystės ir daržininkystės institute, dirbau dar ir specializuota konsultante Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Pamenu, rašydavome ranka, redaktorės tobulindavo tekstą iki begalybės, paskui jį surinkdavo kompiuteriu, vėl derindavome, ieškodavome tinkamų nuotraukų. Ilgas tais laikais buvo žodžio kelias į spaudą... Beje, man atrodo, labai įžvalgu buvo nuo pat pradžių straipsnių temas derinti prie sezono - tai padeda suaktualinti leidinį, o daugeliu atveju net ir užbėgti problemoms už akių.

Smagu, kad žurnalas taip keitėsi - išgražėjo, išdidėjo, išstorėjo, visas žaižaruoja spalvomis. Straipsniai keitėsi taip pat. Tas mano pirmasis rašinukas, dabartinėmis akimis žiūrint, buvo net ne straipsnis, o toks paprastas vadovėlinis tekstukas. Žinoma, tada ir ūkininkai buvo kiti, dauguma dar tik pradedantys savo verslą, gaudantys kiekvieną mokslininko ar konsultanto žodį. O kaip per tuos du dešimtmečius keitėsi ūkininkų sandėliai, kokios galimybės atsirado išsaugoti produkcijos kokybę - to net neįmanoma sulyginti. Kitos dabar ir augalų veislės, ir auginimo technologijos, ir apsaugos produktai.

Specialiai atsiverčiau ir pasižiūrėjau, kas buvo rekomenduojama augalų apsaugai prieš 20 metų - dabar visiškai kitas produktų spektras. Gavę leidimą naudoti anų laikų pesticidus, dabar daržininkai džiūgautų, nes tuomet jų buvo daug stipresnio poveikio ir daugiau. Tačiau kito kelio nėra - reikia išmokti užauginti produkciją su kuo mažiau augalų apsaugos produktų. Dabartinės tendencijos - naudoti kuo mažiau chemijos - vargu ar keisis. Ir tai logiška - juk visi norime gyventi sveikiau.

Kai kalbiesi su žmonėmis, tai kiekvienas sako norįs valgyti sveiką, neužnuodytą pesticidais maistą. Kuo mažiau cheminių ir kuo daugiau biologinių apsaugos priemonių turėtų būti naudojama ne tik laukuose, bet ir šiltnamiuose. Džiaugiuosi, kad būtent per „Mano ūkį" buvo paviešinta Geroji augalų apsaugos praktika, kad ūkininkams buvo diegiama mintis, jog reikia stengtis naudoti kuo mažiau chemijos, purkšti augalus tik tada, kai to tikrai reikia.

Beje, registruotų augalų apsaugos produktų sąrašas nuolat kinta. Geriausia kasmet, anksti pavasarį, dar prieš prasidedant darbymečiui, atnaujinti informaciją - kas registruota, kas išbraukta iš sąrašo, kokius pesticidų derinius rekomenduojama pasirinkti. Institutas taip pat nuolat atlieka registracinius naujų produktų bandymus ir turi ką pasakyti ūkininkams. Ypač svarbu atnaujinti informaciją tiems daržininkams, kurie augina produkciją pagal IKP schemas, mat ten itin griežtai sudaromas leistinų augalų apsaugos produktų sąrašas.

Iššūkį žemdirbiams metė ir gamta: kartu su besikeičiančiu klimatu, atsirado ir toliau randasi vis naujų ligų ir kenkėjų. Esame priversti ieškoti būdų, kaip nuo jų apsaugoti pasėlius. Sakysite, bepigu, juk daugybė informacijos yra internete. Taip, internetas daug padeda, bet ir sujaukia žmonėms protą, galima greitai pasiklysti tarp daugybės patarimų. Tik mokslininkai, atlikdami tyrimus vietinėmis sąlygomis, gali duoti tvirtą ir patikimą atsakymą žemdirbiui.

Vartydama žurnalą nuolat pasidomiu, ką rašo mano kolegos iš Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro, ir labai džiaugiuosi jų profesionalumu, mokėjimu dėstyti mintis, įdomiais atliekamais tyrimais. Šaunu, kad mokslininkai pateikia ne tik teorinę medžiagą, bet ir savo atliktų konkrečių tyrinėjimų rezultatus. Tarkime, diegiamus ligų ir kenkėjų prognozavimo modelius tai pat būtina adaptuoti Lietuvai, nes tai, kas apskaičiuota Italijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, mums netiks ir prognozės nebus teisingos. Kad ir kokia maža mūsų šalis, bet joje orų sąlygos labai skiriasi ir tikslioms prognozėms tikrai nepakanka vienos automatinės meteorologinės stotelės duomenų.

Ūkininkai per du dešimtmečius taip pat labai keitėsi. Įgijo brandos, patirties, ne vieno jau ir vaikai savarankiškai ūkininkauja. Beje, labai gerai prisimenu, kaip vaikai, ypač paaugliai, anais laikais purtydavosi ūkininkavimo ir sakydavo, kad niekada ūkyje nedirbs. Mat labai gerai matė, kokia sunki žemdirbio duona. Dabar, kai ūkininkai prakuto, gyvena gražiuose namuose, važinėja geromis mašinomis, vaikai kitaip vertina tėvų verslą ir patys žemės ūkį mato kaip patrauklią darbo vietą. Juk ir agronomijos, veterinarijos, žemės ūkio ekonomikos studijos dabar labai populiarios.

Žemdirbiai akivaizdžiai profesionalėja, auga jų žinių bagažas. Seminarai, mokymai, kelionės, parodos ir, žinoma, „Mano ūkis", - visa tai padeda gilinti žinias ir kaupti patirtį. Vis tik mokslininko žodis ūkininkams labai reikalingas. Man atrodo, kad tie, kurie sako, kad jiems nieko nereikia, giliai klysta. Kaip žemdirbys, taip ir mokslininkas negali manyti, kad jau viską žino.

Mokslininkui svarbiausia visur ir visada ieškoti priežastingumo. Kodėl vienos ligos pasiduoda augalų apsaugos produktams, o kitos ne? Pirmiausia reikia galvoti apie savo žemę, jos dirbimą, sėjomainą. Ką tu auginai, ką darei, kad tavo žemė dabar taip užteršta, jog niekas nebeauga? Konsultuoti ūkininkus, ko gero, - mylimiausia mano darbo dalis. Man apskritai labai patinka bendrauti su žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kokio dydžio ūkio šeimininkas kreipiasi patarimų. Pavyzdžiui, žmogus 10 arų braškių plotelį užsisodino - džiugu, kad pradeda nuo 10 arų, o ne nuo 10 hektarų. Juk tai verslas, kurio reikia išmokti. Ir aš su malonumu tokį augintoją konsultuoju.

Tik svarbu, kad ūkininkas nebijotų klausti, kad pats ieškotų atsakymų. O pastarieji dažnai slypi ne kur kitur kaip dirvoje. Tarkime, tuose laukuose, kur gruntinis vanduo yra aukštai, labai prastai auga šakniavaisiai: morkos būna šakotos, daugiapirštės, barzdotos. Gali atrodyti, kad laukas užkrėstas nematodais, tačiau iš tiesų kaltas gruntinio vandens lygis. O štai kopūstai puikiai tokiuose laukuose dera, nes jie imlesni drėgmei. Daug problemų kyla nesilaikant sėjomainos. Ligos irgi agresyvėja: anksčiau buvo rekomenduojama tuos pačius augalus į lauką grąžinti po 3-4 metų, o dabar - tik po 5-6 metų. Nes dirva nespėja apsivalyti, nesusitvarko.

Liga paprastai neprasideda žaibiškai, vienu metu visame lauke. Jei jau pamatėte, kad serga visas laukas, tai reiškia pavėlavote savaite ar dviem. Nes liga dažniausiai prasideda tam tikrame židinyje, „karštuose" lauko taškuose. Galbūt tai užmirkęs plotas, galbūt labai piktžolėtas lauko pakraštys arba laukas ribojasi su aukštesne augmenija.

Pasikeitė ir mokslinių tyrimų metodai. Mano tyrinėjimo sritis - patogeniniai grybai. Reikia juos išskirti, atpažinti, identifikuoti, priskirti kažkokiai rūšiai, išsiaiškinti, ar populiacija dominuojanti, ar tik lydinti, kas buvo pirminis sukėlėjas, ligos iniciatorius. Į tyrinėjamus objektus lendame labai giliai, molekuliniu lygmeniu. Įranga tokiems tyrimams labai brangi, o pats jų atlikimas - nesudėtingas. Įsigijome labai gerus mikroskopus, kurie leidžia fotografuoti. Anksčiau juk būdavo fotoaparato objektyvą priglaudi prie mikroskopo okuliaro ir bandai pagauti kadrą, o dabar pačiame mikroskope yra integruota fotokamera.

Anksčiau tekdavo paplušėti, kol pasiruošdavome bandymams reikalingą mitybinę terpę - pamenu, skusdavome, trindavome ir virdavome bulves, kol gaudavome bulvinį agarą. Dabar viskas paprasčiau - galima nusipirkti paruoštą mišinį, kurį belieka atskiesti vandeniu. Paruošiamieji darbai paprastesni, bet mokslininko akys turi nemeluoti. Vis tik svarbiausia, kaip mokslininkas sugeba interpretuoti ir paaiškinti tai, ką jis mato.