Kiaulių produktyvumą apibūdina ne tik penėjimosi-mėsinės savybės, mėsos kokybė, bet ir reprodukciniai rodikliai.

Pagrindiniai paršavedžių reprodukciniai (vaisos) rodikliai yra šie: bendras atvestų (gyvų ir negyvų) paršelių skaičius; 21 dienos amžiaus (d. a.) paršelių skaičius ir vados svoris; atjunkytų paršelių skaičius ir jų individualus svoris; paršelių išsaugojimo procentas. Visi šie rodikliai tarpusavyje glaudžiai susiję. Atskirų reprodukcinių savybių paveldimumo koeficientas yra 0-20 proc., taigi, didelę įtaką vaisos rodikliams turi aplinkos (šėrimo, laikymo) sąlygos.

Paršavedžių reprodukcinio panaudojimo trukmė, o kartu ir optimalaus produktyvumo pasiekimas, tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, kuris trumpėja ir tampa pasauline kiaulininkystės problema. Dėl tam tikrų priežasčių išbrokavus ankstyvo amžiaus aukštą genetinį produktyvumo potencialą turinčias veislines paršavedes, tiek kiaulių veislynai, tiek prekiniai ūkiai patiria ekonominius nuostolius.

Apsiparšiavimų skaičiaus įtaka vaisos rodiklių kitimui ir skirtingų veislių paršavedžių efektyvaus reprodukcinio naudojimo amžius analizuotas ir nustatytas moksliniame tyrime Šiaulių universitete.

Tyrimo metodika

Pasirinktuose veislynuose laikomų pagerintų Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų, landrasų veislių 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir daugiau kartų apsiparšiavusių paršavedžių analizuoti šie reprodukciniai (vaisos) rodikliai: atvestų (gyvų ir negyvų) paršelių skaičius; 21 d. a. paršelių skaičius, vados ir individualus svoris; atjunkytų paršelių amžius, skaičius, vados ir individualus svoris; iki atjunkymo kritusių paršelių skaičius; paršelių išsaugojimo procentas. Susisteminti ir išanalizuoti 2012 m. sausio 1 d. - gruodžio 31 d. laikotarpio rodikliai.

Iš viso ištirta 1 511 įvairaus apsiparšiavimo vadų, iš jų 721 - Lietuvos baltųjų, 162 - didžiųjų baltųjų ir 628 landrasų paršavedžių vados. Pagal galiojančias taisykles reprodukcinių savybių duomenys kaupti tik tų veislynuose laikomų paršavedžių, kurių vislumas (atvestų gyvų jauniklių skaičius) buvo ne mažesnis negu 7 paršeliai.

Veislynuose buvo taikomas kiaulaičių ir paršavedžių sėklinimas. Veislinių kiaulaičių, paršingų ir laktuojančių paršavedžių, žinduklių ir atjunkytų paršelių laikymo ir šėrimo sąlygos visuose veislynuose atitiko zootechninius reikalavimus.

Tyrimui reikalingi duomenys rinkti per ekspedicijas ir remiantis statistika, sukaupta AB „Kiaulių veislininkystė" informacinėje sistemoje. Apdorojus reprodukcinių savybių duomenis, nustatytas jų patikimumas. Skirtumas patikimas tada, kai p<0,05.

Rezultatai

Lietuvos baltosios. Daugiausia buvo pirmo ir antro apsiparšiavimo (atitinkamai 23,4 ir 23,4 proc.), mažiausia - penkto ir šešto apsiparšiavimo (atitinkamai 7,3 ir 8 proc.) vadų.

Palyginti su pirmaparšėmis, 2-7 ir daugiau kartų apsiparšiavusios paršavedės atvedė 0,08-0,72, iš jų gyvų iki 0,25 ir negyvų 0,06-0,47 paršelių daugiau. Taigi, 2-6 apsiparšiavimo paršavedės buvo vislesnės (daugiau atvedė gyvų paršelių). Didėjant vislumui, didėjo ir atvestų negyvų paršelių skaičius vadose. Tačiau, palyginti su pirmaparšėmis, 7 ir daugiau kartų apsiparšiavusių pagrindinių paršavedžių pastarasis rodiklis taip pat didesnis, nors vislumas buvo toks pats (11,22 paršelių).

Imant Lietuvos baltųjų paršavedžių visų apsiparšiavimo vadų (n = 721) vidurkį, 21 d. a. paršelių skaičius siekė 11,27 vnt., vados svoris (pieningumas) - 61,13 kg ir individualus svoris - 5,42 kg. Bendras atjunkomų paršelių amžius siekė 32,03 dienos (1-7 ir daugiau kartų apsiparšiavimų vadose buvo nuo 31,38 iki 33,24 dienų). Atjunkomo paršelio svoris svyravo nuo 10,67 kg (antro apsiparšiavimo vadose) iki 11 kg (penkto apsiparšiavimo vadose). Mažiausias kritusių paršelių skaičius iki atjunkymo nustatytas pirmaparšių vadose (0,18 paršelio), didžiausias - 7 ir daugiau kartų apsiparšiavimų vadose (0,46 paršelio, p<0,01). Atitinkamai ir paršelių išsaugojimas 7 ir daugiau kartų apsiparšiavimų vadose buvo 2,49 proc. mažesnis (p<0,01) negu pirmaparšių. Imant visų apsiparšiavimo vadų (n = 721) vidurkį, Lietuvos baltųjų veislės paršelių išsaugojimas iki atjunkymo sudarė 97,27 procento.

Didžiosios baltosios. Tyrimo duomenimis daugiausia buvo šios veislės 2, 3 ir 4 apsiparšiavimo (atitinkamai 25,9, 21,6 ir 19,8 proc.) vadų, mažiausia - 7 ir daugiau kartų bei 6 apsiparšiavimo (atitinkamai 1,2 ir 4,3 proc.) vadų.

1 lentelė. Lietuvos baltųjų veislės paršavedžių reprodukcinės savybės

Paaiškinimai: * p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001 (palyginti su pirmojo apsiparšiavimo rodikliais)

2 lentelė. Didžiųjų baltųjų veislės paršavedžių reprodukcinės savybės

Paaiškinimai: * p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001 (palyginti su pirmojo apsiparšiavimo rodikliais)

Didžiųjų baltųjų veislės paršavedės išsiskyrė gana dideliu atvestų paršelių skaičiumi. Visų apsiparšiavimų paršavedžių (162 vadų) vidutinis atvestų paršelių skaičius siekė 13,5 vnt., iš jų 12,15 paršelių buvo gyvi ir 1,35 paršelio - negyvi. Palyginti su pirmaparšėmis, 2-7 ir daugiau kartų apsiparšiavimų paršavedės atvedė 1,47-3,92 (iš jų 0,92-1,7 gyvų ir 0,29-2,5 negyvų) paršelių daugiau.

Iki 5-o apsiparšiavimo pastebimas visų atvestų paršelių skaičiaus didėjimas. Nors 7 ir daugiau kartų apsiparšiavusių paršavedžių pastarasis rodiklis didžiausias (15,5 paršelių), tačiau dėl šio amžiaus mažo paršavedžių skaičiaus jis buvo statistiškai nepatikimas. Gerėjant paršavedžių vislumui, taip pat didėjo ir atvestų negyvų paršelių skaičius vadose.

Visų vadų (n = 162) vidutinis atjunkytų paršelių amžius buvo 21,85 dienos. Todėl paršavedžių vadų rodikliai 21 d. a. ir atjunkymo metu praktiškai sutampa. Pagal didesnį paršelių skaičių ir vados svorį 21 d. a. bei atjunkymo metu išsiskiria 3 apsiparšiavimo pagrindinės paršavedės. Palyginti su pirmaparšėmis, šie skirtumai statistiškai patikimi (p<0,05). 21 d. a. paršelio individualus svoris svyravo nuo 7,16 kg (2 apsiparšiavimo vadose) iki 7,29 kg (šešto apsiparšiavimo vadose). Tai geras šio rodiklio rezultatas.

Nors kritusių paršelių skaičius iki atjunkymo 1-7 ir daugiau kartų apsiparšiavimo vadose vizualiai nevienodas, tačiau skirtumai statistiškai nepatikimi (dėl mažoko lyginamų vadų skaičiaus). Mažiausias paršelių išsaugojimas iki atjunkymo nustatytas 7 ir daugiau kartų apsiparšiavusių paršavedžių (80 proc.) vadose.

Landrasai. Tai ir motininių, ir tėvinių kiaulių veislė. Ne veltui šalies veislynuose tarp grynaveislių kiaulių landrasai yra labiausiai paplitę. Daugiausia buvo pirmo (39,5 proc.), mažiausia - 7 ir daugiau kartų (4,9 proc.) bei 6 (5,6 proc.) apsiparšiavimų vadų.

Nors landrasai Lietuvoje yra vieni iš raumeningiausiųjų, jie pasižymi ir geromis reprodukcinėmis savybėmis. Visų apsiparšiavimų paršavedžių (628 vadų) vidutinis atvestų paršelių skaičius siekė 11,27 vnt., iš jų 11,02 paršelių buvo gyvi ir 0,25 paršelio - negyvi. Palyginti su pirmaparšėmis, 2-5 bei 7 ir daugiau kartų apsiparšiavusių paršavedžių vislumas (atvestų gyvų paršelių skaičius) buvo 0,37-1,02 (2-oje, 3-ioje ir 5-oje vadose p<0,05-0,001) paršelio didesnis.

Patikimi skirtumai nustatyti ir lyginant kitus rodiklius. Palyginti su pirmaparšėmis, 21 d. a. paršelių skaičius buvo 0,63-1,08 vnt., šio amžiaus vados svoris - 4,26-5,57 kg, o atjunkytų paršelių skaičius - 0,62-0,91 vnt. ir vados svoris atjunkymo metu - 5,23-9,33 kg didesni 2 (p<0,05-0,001), 3 (p<0,001) ir 5 (p<0,01) apsiparšiavimo paršavedžių. Tačiau individualus paršelių svoris tiek 21 d. a., tiek atjunkymo metu tarp atskirų apsiparšiavimų buvo panašus ir statistiškai patikimai nesiskyrė.

3 lentelė. Landrasų veislės paršavedžių reprodukcinės savybės

Paaiškinimai: * p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001(palyginant su pirmojo apsiparšiavimo rodikliais).

Atjunkomo paršelio amžius svyravo nuo 29,46 dienų (2 apsiparšiavimo vadose) iki 30,89 dienų (6 apsiparšiavimo vadose). Nors 2 apsiparšiavimo paršavedžių paršeliai buvo atjunkyti 1,06 dienomis anksčiau (p<0,01) negu pirmaparšių, jų išsaugojimas (99,46 proc.) iki atjunkymo buvo didžiausias (tačiau pastarojo rodiklio skirtumas statistiškai nepatikimas).

Taigi, landrasų paršavedžių statistiškai patikimas pagrindinių reprodukcinių savybių - vislumo, vados svorio 21 d. a. (pieningumo) ir atjunkymo metu - gerėjimas pastebimas iki 5 apsiparšiavimo.

Išvados ir rekomendacijos

Palyginti su pirmaparšėmis, dviejų ir daugiau apsiparšiavimų paršavedės yra vislesnės (didesnis atvestų gyvų paršelių skaičius). Tačiau didėjant vislumui, daugeliu atvejų didėja ir atvestų negyvų paršelių skaičius vadose.

Didžiųjų baltųjų ir landrasų paršavedžių vislumo didėjimas nustatytas iki 5, o Lietuvos baltųjų paršavedžių - iki 6 apsiparšiavimo. Palyginti su pirmaparšėmis, šių veislių paršavedžių minėto rodiklio skirtumas statistiškai patikimas (p<0,05-0,01).

Skirtinguose veislynuose paršeliai buvo atjunkomi vidutiniškai 21,85 (didžiųjų baltųjų) - 32,03 (Lietuvos baltųjų) dienų amžiaus. Tiriamųjų veislių vidutinis paršelių išsaugojimas svyravo nuo 88,06 proc. (didžiųjų baltųjų) iki 98,91 proc. (landrasų). Taigi, ankstyvesnis paršelių atjunkymas susijęs su didesniu jų kritimu.

Nustatyta septinto ir vėlesnių apsiparšiavimų Lietuvos baltųjų, didžiųjų baltųjų ir landrasų veislių paršavedžių paršelių išsaugojimo mažėjimo tendencija.

Nors didėjant atvestų gyvų paršelių skaičiui daugeliu atvejų didėja ir atvestų negyvų paršelių skaičius (nepageidautinas koreliacinis ryšys), veislynuose laikomų paršavedžių selekcija ir toliau turi būti vykdoma jų vislumo ir pieningumo didinimo kryptimi. Paršavedžių pieningumas (21 d. a. paršelių vados svoris) tiesiogiai priklauso nuo tokio amžiaus paršelių skaičiaus ir jų individualaus svorio.

Atjunkytų paršelių skaičius ir jų išsivystymas yra ekonomiškai svarbus paršavedžių reprodukcinių savybių galutinis rodiklis. Intensyvinant paršavedžių panaudojimą, paršeliai pagal Europos Tarybos direktyvos 2008/120/EB reikalavimus turėtų būti atjunkyti ne anksčiau kaip 28 dienų amžiaus. Tačiau paršeliai gali būti atjunkyti ir ne daugiau kaip septyniomis dienomis anksčiau (ne mažiau kaip 21 d. a.), jeigu jie bus laikomi specialiose patalpose, kurios prieš įkurdinant naują grupę bus ištuštintos ir kruopščiai išvalytos, taip pat atskirtos nuo patalpų, kur buvo laikytos paršavedės, kad sumažėtų ligų perdavimo paršeliams galimybė. Paršelių išsaugojimo iki atjunkymo paveldimumo koeficientas yra apie 5-7 proc. Geras paršelių išsaugojimo procentas yra 90 ir daugiau, blogas - mažesnis negu 80.

Palyginti su pirmaparšėmis, didžiųjų baltųjų ir landrasų paršavedės optimalų ir statistiškai patikimą produktyvumą pasiekia iki 5, o Lietuvos baltųjų paršavedės - iki 6 apsiparšiavimo. Tai efektyvus šių veislių paršavedžių reprodukcinio naudojimo amžius. Taigi, sudarant zootechninius reikalavimus atitinkančias šėrimo ir laikymo sąlygas bei šalinant brokavimo priežastis, iki šio amžiaus (vidutiniškai 3,5 m.) tikslinga išlaikyti kuo didesnį intensyviai naudojamų paršavedžių skaičių.