23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/01
Žieminių kviečių sėjomainos su ankštiniais
  • Dr. Vytautas SEIBUTIS, LAMMC Žemdirbystės institutas
  • Mano ūkis

Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis neišvengiamai auginami didžiausią pelną duodantys augalai - žieminiai kviečiai bei rapsai, garantuojantys žemdirbių verslo rentabilumą. Tačiau vos 2-3 rūšių augalų auginimas gali sukelti sunkumų sudarant sėjomainų rotaciją ir kritiškais pasėlių priežiūros tarpsniais didinti darbų įtampą.

Augalininkystės ūkiuose įsigalėjus miglinių ir bastutinių augalų deriniui, o neretai tą patį augalą sėjant toje pačioje vietoje antrus metus iš eilės (atsėliuojant), neigiamai veikiamas tiek augalas, tiek dirvožemis. Pernelyg didelis tų pačių žemės ūkio augalų plotas sėjomainoje pablogina pasėlių fitosanitarinę būklę, menkina dirvožemio bei žemės ūkio augalų derlingumą. Augintojams labai aktualu išlaikyti dirvos derlingumą, nenualinti ir nenuskurdinti jos, kontroliuoti piktžoles. Todėl, auginant žieminius kviečius bei žieminius rapsus, sėjomainai ,,atsigauti" reikėtų išskirti lauką ankštiniams - žirniams.

Trilaukėse sėjomainose augalų (ir žirnių, ir žieminių kviečių) derliai išliko stabiliai aukštesni, palyginti su dvilaukėmis sėjomainomis. Tačiau trilaukėje sėjomainoje yra viena išlyga: derinyje su žirniais, atsėliuojant žieminius kviečius, derlius sumažėja 0,5 t ha-1.

Gauti rezultatai siejasi su žieminių kviečių sugrįžimo į tą pačią vietą laiko tyrimais Joniškėlyje, sunkaus priemolio dirvožemyje. Ten nustatyta, kad po 5 ar 2 metų pertraukos į tą pačią vietą sėti kviečiai derėjo vienodai - po 4,98 t ha-1, po vienų metų - 4,62 t ha-1, o monokultūroje - 4,15 t ha-1.

Taigi žieminiams kviečiams reguliarioje sėjomainoje naudinga ne trumpesnė kaip dvejų metų pertrauka. Ten pat, Joniškėlyje, žieminių kviečių grūdų derlingumas, auginant juos po žirnių, sudarė 5,39 t ha-1, atsėliuojant - 4,64 t ha-1, o didinant javų plotą sėjomainose 50, 67, 83, 100 proc., žieminių kviečių grūdų gauta atitinkamai 5,52, 5,21, 5,28 ir 4,86 t ha-1.

Tausoti maisto medžiagas

Siekiant gauti stabilius ir gausius derlius, didelės įtakos turi dirvožemyje sukaupti maisto medžiagų kiekiai. Dar svarbiau yra juos tausoti. Konkrečiu atveju, įrengus sėjomainos rotacijų tyrimus, dirvožemiai pagal sukauptus judriojo P2O5 kiekius vertinami kaip vidutinio fosforingumo (vyraujantis judriojo P2O5 kiekis neviršijo 150 mg kg-1), o judriojo K2O kiekius - kalingi (vyraujantis judriojo K2O kiekis viršijo 150 mg kg-1).

Ištyrus dirvožemių pHKCl paaiškėjo, kad prieš bandymo įrengimą (rotacijos pradžioje) atskirose sėjomainose jis kito nuo 7,0 iki 7,4, panašus (6,9-7,1) išliko ir baigiantis rotacijoms (praėjus 9 metams). Pagal skirstymą, priimtą mūsų šalyje, tokie dirvožemiai yra neutralūs.

Apibendrinant galima teigti, kad sėjomaininiai augalai, nepriklausomai nuo pasėlių struktūros bei sėjomainos trukmės, dirvožemio pH veikia minimaliai - pH pokyčiai nors ir išliko neigiami, tačiau sumažėjimas minimalus.

Judriųjų P2O5 bei K2O pokyčius lėmė pasėlių struktūra. I trilaukėje sėjomainoje, miežius auginant po žieminių kviečių, judriųjų P2O5 bei K2O pokyčiai išliko neigiami, kaip ir II trilaukėje - atsėliuojant kviečius nustatytas judriojo P2O5 sumažėjimas.

Minimi maisto medžiagų nuostoliai atsiranda tuomet, kuomet rotacijose javų koncentracija padidėja iki 67 procentų. Dvilaukėje sėjomainoje po žieminių kviečių, kaitomų su žieminiais rapsais, ženkliai (45 mg kg-1) sumažėjo judriojo K2O kiekis. Pastarojo elemento išauginti 1 tonai rapsų reikia 40-60 kg/ha v. m., o fosforo pakanka 20-35 kg/ha v. m., į tai svarbu atsižvelgti auginant minėtus augalus.

Gauti tyrimų duomenys susiję ir su specializuotų agrofitocenozių tyrimais. Ten, kur vyravo varpiniai javai, dviejų rotacijų pabaigoje dirvožemio pHKCl išliko beveik nepakitęs - 5,2 (prieš bandymą - 5,1), P2O5 padaugėjo iki 286 mg kg-1 (200 mg kg-1), o K2O kiekis sumažėjo iki 235 mg kg-1 (266 mg kg-1). Minėtas kalio kiekio skirtumas siejamas su augalinės produkcijos išvežimu iš lauko.

Sėjomaina yra veiksminga piktžolių mažinimo priemonė, jos laikantis auginami augalai nustelbia piktžoles su jomis konkuruodami arba dėl alelopatinio poveikio. Skirtingose augalų auginimo sistemose išplitusių piktžolių rūšių dominavimą lemia sėjomaininių augalų tarpusavio sąveika, piktžolių naikinimo intensyvumas ir žemės dirbimas. Naudojant herbicidus, sėjomainos įtaka piktžolėtumui šiek tiek sumažėja, tačiau išnaikinti tas piktžoles, kurios plinta atsėliuojant, be sėjomainos tampa sudėtinga. Tinkamas augalų kaitaliojimas ne tik sumažina piktžolėtumą, bet ir padeda sutaupyti nemažai lėšų, skirtų apsaugai nuo piktžolių. Žieminius javus kaitaliojant su vasariniais, iki 25 proc. sumažinamas piktžolių tankumas ir atskirų rūšių įvairovė.

Žiemkenčių pasėliuose vyrauja daugiametės piktžolės, daug yra dvimečių, žieminių ir žiemojančių piktžolių, tačiau daug mažiau vienamečių. Ir priešingai - vasarinių žemės ūkio augalų pasėliuose vyrauja vienametės piktžolės, o daugiamečių, dvimečių bei žiemojančių kur kas mažiau.

Toks piktžolių pasiskirstymas priklauso nuo žemės ūkio augalų biologinių savybių: daugiametės, dvimetės ir žiemojančios bei žieminės piktžolės sudygsta kartu su žieminiais javais iš rudens, su jais peržiemoja ir pavasarį toliau vystosi. Sudygusios rudenį vienametės piktžolės žūva nuo šalčio, o pavasarį yra nustelbiamos greitai besivystančių žiemkenčių.

Bene palankiausios piktžolių augimo ir derėjimo sąlygos susiklosto vasariniuose javuose, nes būtent javų pasėliuose jos šimtmečiais augo ir dauginosi. Piktžolės yra puikiai prisitaikiusios prie javų augimo ir derėjimo biologinio ciklo. Varpiniai augalai turi siaurus lapus, mažai užstoja šviesą, todėl tokiuose pasėliuose susidaro geros sąlygos piktžolėms vystytis. Pavasarį vasarojuje jos gausiausiai dygsta vėlai, apie gegužės pabaigą-birželio pradžią, jau po vasarojaus sėjos, kai vidutinė temperatūra dirvoje pasiekia apie 14 oC.

Pagal tai, kaip žemės ūkio augalai sugeba konkuruoti su piktžolėmis, jie skirstomi į tris grupes:

  • aukštų konkurencinių galimybių - žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, daugiametės žolės;
  • vidutinių galimybių - miežiai, avižos, kukurūzai;
  • menkų konkurencinių galimybių - cukriniai runkeliai, žirniai, linai, bulvės.

Tačiau augalų konkurencingumas priklauso ne tik nuo biologinių savybių (greito dygimo, pradinio aukščio), bet ir nuo taikomos agrotechnikos.

Priešsėlis, varpinių javų plotas sėjomainoje ir žemės ūkio augalo biologinės savybės daro įtaką piktžolėtumui. Žirniai laikomi lepesniais augalais, mažiau sugebančiais konkurencinėje kovoje stelbti piktžoles. Visų tirtų sėjomainų žirnių pasėliuose piktžolėtumo lygis nustatytas didžiausias.

Taip pat žirniuose, priešingai negu kituose sėjomaininiuose augaluose, išliko didesnis labai nepageidaujamų daugiamečių piktžolių kiekis. Ypač tai atsispindėjo dvilaukėje sėjomainoje žirnius kaitant su žieminiais kviečiais.

Žirniai piktžolėtumo mažinimo požiūriu buvo šiek tiek geresnis priešsėlis vasariniams miežiams, palyginti su žieminiais kviečiais.

Didinant žieminių kviečių plotą sėjomainoje nuo 33, 50 iki 67 proc., piktžolėtumas turėjo tendenciją didėti.

Žieminių kviečių bendras piktžolėtumas, o ypač trumpaamžių piktžolių kiekis, gerokai padidėjo II trilaukėje sėjomainoje, kuomet kviečiai antrus metus paeiliui atsėliuoti, o ir žieminių kviečių koncentracija pastarojoje sėjomainoje išliko pati didžiausia - 67 procentai.

Kuo daugiau sliekų, tuo geriau

Dirvožemio derlingumo išlaikymo bei pagerinimo garantas yra naudingos dirvožemio faunos gausinimas. Sliekai pagerina dirvožemio agregatų stabilumą, padidina vandens infiltraciją, inkorporuoja organinę medžiagą, sukuria augalų geriau pasisavinamas maisto medžiagas, didina dirvožemio poringumą bei spartina augalo požeminės dalies augimą.

Atliktų tyrimų duomenimis, sliekų skaičiaus kitimas priklausė nuo augalo rūšies. Trilaukėse sėjomainose, kaip ir dvilaukėse, auginant žieminius kviečius po žirnių, sliekų skaičius bei masė išliko stabiliai aukšta.

Tačiau sliekų skaičius priklausė ne tik nuo paties augalo rūšies, bet ir nuo priešsėlio parinkimo. Gerokai, kone trečdaliu, sliekų skaičius sumažėjo vasarinius miežius pasėjus po žieminių kviečių.

Dvilaukėse sėjomainose, žieminius kviečius auginant po žieminių rapsų, sliekų skaičius bei masė tarp visų tirtų sėjomainų nustatyta pati didžiausia.

Apibendrinus tyrimų duomenis, galima teigti, kad žieminiams kviečiams reguliarioje sėjomainoje naudinga ne trumpesnė kaip dvejų metų pertrauka. Tokiu būdu išvengsime pagrindinių, augalų augimui taip reikalingų maisto medžiagų praradimo, sumažinsime piktžolių paplitimą pasėliuose, ir galiausiai viską apvainikuos stabiliai aukštas žieminių kviečių derlius, pasiektas su žemiausiomis auginimo sąnaudomis.