Prancūzija ir Ispanija yra ne tik kaimynės, bet ir vienos didžiausių ES žemės ūkio paramos gavėjų. Apmokestindamos pajamas, abi šalys taiko progresinius mokesčius. Ispanijoje esama tam tikrų lengvatų ir investicijų skatinimo priemonių, kurios yra bendros mokesčių sistemos instrumentai. Prancūzija taiko specialią lengvatinę žemdirbių apmokestinimo sistemą.

Prancūzijos mokesčių istorijoje iš daugelio reformų išsiskiria 1959-aisiais įvestas bendras progresinis pajamų mokestis, pakeitęs įvairius lig tol buvusius mokesčius. Kiekvieno mokesčių mokėtojo pajamų mokestis skaičiuojamas nuo visų jo metinių pajamų, o kai kuriais atvejais apima ir kitų šeimos narių pajamas (mokestinę šeimą sudaro mokėtojo sutuoktinis, partneris, mažamečiai vaikai, pilnamečiai nesusituokę vaikai iki 21 arba 25 metų amžiaus, jeigu studijuoja, taip pat vaikai, atliekantys karo tarnybą, ir neveiksnūs asmenys, nepriklausomai nuo amžiaus, bei negalią turintys asmenys, gyvenantys kartu su mokesčių mokėtoju, nepriklausomai nuo giminystės ryšio).

Pajamų mokesčiu apmokestinamos ne vien tos pajamos, kurias asmuo (ar jošeimos nariai) gauna tiesiogiai, bet ir pajamos, gaunamos iš įmonių, kurių veikla nėra apmokestinama pajamų mokesčiu, pavyzdžiui, žemės ūkio kooperatyvų.

Prancūzijos mokesčių sistemos išskirtinis bruožas - vadinamojo šeimyninio dalmens taikymas apskaičiuojant pajamų mokestį. Šeimos pajamų apmokestinimą lemia dalmenų skaičius, kuris atspindi ir šeimos padėtį, ir išlaikytinių skaičių, o kartu ir neapmokestinamąją pajamų dalį. Viena dalis tenka vienišam asmeniui, dvi - sutuoktiniams, po ½ kiekvienam iš pirmų dviejų vaikų, kuriuos išlaiko tėvai, ir po 1 dalį - kiekvienam kitam vaikui.

Jeigu žemės ūkio veiklą vykdo vienas iš sutuoktinių, iš šios veiklos gaunamos pajamos apmokestinamos kaip abiejų ir pateikiamos bendroje šeimos pajamų deklaracijoje, o asmuo, gaunantis šias pajamas, turi nurodyti jas, kaip gaunamas iš profesinės veiklos.

Mokesčių taikymo požiūriu ūkiai yra skirstomi į tris kategorijas pagal žemės ūkio naudmenų valdymo pobūdį: naudmenos priklauso ūkininkui nuosavybės teise (ūkininkas yra savininkas), naudmenos nuomojamos (ūkininkas yra nuomininkas), žemę dirba bendrai savininkas ir ūkininkas (ūkininkas moka savininkui nuomą arba dalijasi gautu derliumi). Jeigu žemę dirba tiesiogiai savininkas arba jo samdyti (įdarbinti) asmenys, pajamų mokestį moka ūkio savininkas. Jeigu žemė išnuomota, pajamų mokestį moka ūkininkas nuomininkas, o išnuomotos žemės savininkas apmokestinamas, kaipJeigu žemę bendrai dirba savininkas ir nuomininkas (nuoma su naudos padalijimu), apmokestinami abu, proporcingai dalijant jų dalyvavimą arba pajamas.

Žemės ūkio įmonių dalininkai moka pajamų mokestį nuo pajamų, kurias jiems išmoka įmonė. Šios pajamos priskiriamos ne žemės ūkio pajamoms, o vertinamos kaip pajamos iš investicijų į kapitalą (dividendai) arba kaip atlyginimas, priklausomai nuo gavėjo įmonėje atliekamų funkcijų.

Labiausiai paplitusi organizacinė veiklos forma Prancūzijos žemės ūkyje yra ūkininkų ūkiai. Kita pagal dažnumą veiklos forma - organizacijos, įkurtos partnerystės arba ūkininkų bendrijų pagrindais (nors ši veikla yra korporacinio pobūdžio, jų nariai apmokestinami individualiai pagal bendrą pajamų apmokestinimo tvarką). Juridiniai asmenys sudaro 14 proc. agrarinio sektoriaus subjektų. Įmonė pripažįstama žemės ūkio subjektu, jeigu bent 30 proc. pajamų gauna iš žemės ūkio veiklos.

Apmokestinama tokia žemės ūkio veikla: augalų auginimas ūkiuose, visų rūšių gyvūnų auginimas, žemės ūkio produktų ir gyvūnų pardavimas, pajamos iš miškų produkcijos, grybų auginimo, naujų augalų rūšių, iš patalpų nuomos, biomasės ir atsinaujinančiosios energijos, bitininkystės, paukštininkystės, žuvų, moliuskų ir vėžiagyvių auginimo. Jeigu žemės ūkio veikla yra tik papildoma prekybos arba pramonės įmonių veiklos sritis, tuomet pajamos iš žemės ūkio apmokestinamos kaip prekybos pajamos.

Vienkartinio mokesčio schema naudojasi apie 60 proc. šalies ūkininkų, 20 proc. - supaprastintų, o dar 20 proc. - bendrąja mokesčių schema. Apmokestinimo formos pasirinkimas priklauso nuo metinių pajamų dydžio. Vienkartinio mokesčio schema naudojasi išskirtinai tie ūkiai, kurie gamina produkciją asmeninėms reikmėms. Vienkartinio mokesčio schemą renkasi ūkininkai, kurių vidutinės metinės pajamos per dvejus mokestinius metus yra mažesnės kaip 76 300 eurų (vidutinės metinės pajamos skaičiuojamos apimant subsidijas ir atlyginimus iš papildomų verslų). Ūkininkai, kurių pajamos viršija 76 300 eurų, bet yra mažesnės negu 350 000 eurų, privalo taikyti supaprastintų mokesčių schemą, tačiau remtis faktiškai gautomis pajamomis. Kai ūkio metinės pajamos didesnės kaip 350 000 eurų, apmokestinama bendraisiais pagrindais, o ūkiui yra privaloma pilnutinė buhalterinė apskaita. Skatinant ūkius vykdyti buhalterinę apskaitą, yra taikoma lengvatų sistema, pavyzdžiui, jeigu ūkininkas veda Didžiąją buhalterijos knygą, apmokestinamosios žemės ūkio veiklos pajamos gali būti mažinamos 20 proc.

Mokesčių schemos

Vienkartinio mokesčio pagrindas - pajamos iš hektaro, kurios skiriasi priklausomai nuo ūkio, naudmenų, regiono. Jis nustatomas įvertinus derlių ir ūkio pajamas per kalendorinius metus ir patirtas sąnaudas. Praktikoje vidutinės pajamos iš hektaro dažnai nustatomos atsižvelgiant į žemės nuomos kainą. Siekdami užtikrinti mokesčių vienovę, mokesčių administratoriai paiso nuostatos, kad įmokos už hektarą kaimyniniuose departamentuose (ypač ūkių, kurių naudmenų kokybė panaši ir jie augina tos pačios rūšies produkciją) negali labai skirtis. Kai naudmenos yra mišrios, leidžiama išskirti keletą departamento arba regiono kategorijų ir nustatyti kiekvienos iš jų hektaro apmokestinimo dydį.

Ši schema taikoma ūkininkams, kurie laisva valia ją pasirinko, kuriems ji privaloma įstatymu, bei tiems, kurių vidutinės metinės pajamos per 2 metus viršija 76 300 eurų, bet neperžengia 350 000 eurų ribos. Taikantys šią schemą ūkininkai privalo teikti nustatytas deklaracijas, dokumentų priedus, tarp jų ir buhalterinį balansą.

Bendroji mokesčių schema taikoma ūkininkams (individualiems arba gamintojų grupėms), kurių vidutinės metinės pajamos yra didesnės kaip 350 000 eurų. Ši schema mažai skiriasi nuo tos, kuri taikoma pramonės bei prekybos įmonėms, tačiau apmokestinamųjų pajamų dydis žemės ūkyje gali būti mažinamas pritaikius tam tikras lengvatas ir atskaitymus.

Apmokestinimo formos turi įtakos mokesčių surinkimui, kaip ir ūkio dydis bei tipas, kuriam ji taikoma. Tyrimai rodo, kad vienkartinio mokesčio taikymo atveju apmokestinamųjų pajamų dydis yra mažesnis negu apmokestinant pagal sąskaitas. Mažesnė apmokestinamoji suma, kaip maži administravimo kaštai, yra pagrindiniai motyvai, lemiantys vienkartinio mokesčio schemos pasirinkimą. Prancūzijoje diskutuojama, kad nors ši sistema palyginti paprasta, tačiau nėra skaidri. Valdžia žada permainų, ketindama pagrįsti vienkartinio mokesčio sistemą realiomis pajamomis, kurių apmokestinamąjį dydį galima būtų mažinti lengvai identifikuojamomis pajamomis (gautomis išmokomis), buhalteriniais dokumentais.

Kaip papildomus mokesčius galima traktuoti vietines rinkliavas, kurios renkamos už aplinką, t. y. susijusios su energijos ir gėlo vandens naudojimu.

Ispanijoje nėra atskirų teisės aktų, reglamentuojančių žemės ūkio subjektų apmokestinimą - jie integruoti į bendruosius mokesčių įstatymus. Pagrindinė Ispanijos specifika yra ta, kad šalis padalyta į 17 autonominių vienetų, kuriuose mokesčiai skiriasi, pavyzdžiui, išskirtinę mokesčių srities autonomiją turi Navaros ir Baskijos regionai. Vietinė valdžia turi teisę bendruosius mokesčius didinti iki 4 procentinių punktų.

Apmokestinamosios pajamos yra skirstomos į 4 kategorijas, atsižvelgiant į kilmės šaltinį: pajamos iš darbo, pajamos iš ūkinės veiklos (tarp jų ir žemės ūkio), pelnas iš kapitalo, pajamos iš žemės ūkio įmonių ir gamintojų grupių.

Mokesčių mokėtojų pajamos, kurias jie gauna iš skirtingų šaltinių, yra skirstomos į specialiąsias (pelnas, pajamos iš aktyvų pardavimo) ir įprastąsias, kurios gali būti mažinamos įvairiais atskaitymais ir lengvatomis. Įprastosioms pajamoms apmokestinti netaikomi progresiniai tarifai. Juridinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinamos pajamos yra mažinamos jų gavimo sąnaudomis. Gauti dividendai nėra apmokestinami atskirai, o tik kaip dalis apmokestinamojo pelno.

Mokesčių tarifai

Pajamų mokesčiams taikomi progresiniai tarifai. Be visuotinio pajamų mokesčio, nuo 2011 m. kai kuriuose regionuose (Andalūzijoje, Katalonijoje, Astūrijoje, Kantabrijoje ir Estremadūroje) taikomi vietiniai mokesčiai, kurie yra 1-3 procentinio punkto didesni, palyginti su kitų regionų mokesčiais. Visoje Ispanijoje yra nustatyta neapmokestinamoji dividendų suma, kuri sudaro 1 500 eurų.

Pajamų mokesčiu neapmokestinamos mažesnės negu 5 151 euro metinės pajamos. Asmenims, vyresniems kaip 65 metų amžiaus, taip pat nepilnamečiams taikoma didesnė neapmokestinamųjų pajamų kvota. Mokesčių mokėtojams leidžiama papildomai išskaičiuoti iš apmokestinamųjų pajamų iki 40 proc. pajamų, gaunamų iš darbo (ne daugiau kaip 300 tūkst. eurų kasmet), nenuolat ilgiau kaip 2 metus. Lengvatos yra taikomos ir nekilnojamajam gyvenamajam būstui įsigyti (15 proc.) bei dovanoms (iki 10 proc., neviršijant tam tikros sumos).

Ūkininkų apmokestinamosios pajamos gali būti vertinamos trim metodais. Tiesioginių pajamų metodu - tik esant buhalterinei apskaitai, kai apmokestinamas skirtumas tarp pajamų ir dokumentais pagrįstų išlaidų. Jis taikomas ūkiuose, kurių metinė apyvarta didesnė kaip 600 tūkst. eurų, tačiau šį metodą gali taikyti ir kiti ūkiai. Pajamoms priskiriamos pajamos iš žemės ūkio produkcijos pardavimo, subsidijos (įskaitant BŽŪP paramą), draudimo išmokos.

Apskaičiuotųjų tiesioginių pajamų metodas taikomas, kai pajamos neviršija600 tūkst. eurų per metus. Tam reikalinga vesti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Pajamų nustatymas taikant koeficientus yra labiausiai supaprastintas būdas, kuris gali būti taikomas įmonėse, kurių: 1) metinė apyvarta neviršija 450 tūkst. eurų, iš jų žemės ūkio veiklos - 300 tūkst. eurų; 2) parduotų prekių vertė neviršija 300 tūkst. eurų per metus. Pasirinkę šį metodą mokesčių mokėtojai privalo jį taikyti nepertraukiamai bent 3 metus.

Ūkio subjektų gaunama ES finansinė parama yra apmokestinama visais atvejais. Ūkininkaujančių asmenų atveju į apmokestinamąsias pajamas leidžiama įskaičiuoti tik 60 proc. ES paramos.

Ispanijos mokesčių sistemos pertvarkymo būtinybė argumentuojama tuo, kad dabartinė sistema, ypač apmokestinant juridinius asmenis, nėra skaidri, dalis pajamų yra nuslepiama. Kita siekiamybė - sudaryti baigtinį mokestinių lengvatų katalogą ir padidinti pajamų mokesčio tarifus. Taip pat planuojama atsisakyti gyvenamojo būsto kreditų palūkanų pripažinimo tinkamais atskaitymais. 

***

Prancūzijoje žemės ūkiu verčiasi bemaž pusė milijono subjektų (479 tūkst. - 2010 m.), kurių daugumą sudaro šeimos ūkiai. Žemės ūkio naudmenos užima 29,6 mln. ha arba 55 proc. šalies teritorijos. Vidutinis ūkio dydis - 45,3 ha, tačiau yra nemažai didesnių kaip 300 ha ūkių, kurie augina grūdus, ir vos kelių hektarų dydžio vynininkystės ūkių. Agrariniame sektoriuje užimti apie 4 proc. dirbančiųjų. Tik kas dešimtas ūkis samdo 1 arba daugiau darbuotojų. Prancūzijos ūkių specifika - kviečiai, miežiai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, tabakas, apyniai, trūkažolės, vaisiai, daržovės ir kiti augalai. Augalininkystės sektoriuje sukuriama apie 50 proc. žemės ūkio produkcijos vertės, antra tiek - gyvulininkystės sektoriuje. Ūkiuose laikoma 23 mln. galvijų, 12 mln. avių, 11 mln. kiaulių.

***

Ispanijoje 2010 m. buvo 989 800 ūkių. Jie dirbo 23,75 mln. ha žemės ūkio naudmenų, kurios sudarė 46,9 proc. šalies teritorijos. 67,4 proc. ūkių buvo mažesni kaip 10 ha, didžioji dauguma jų - šeimos ūkiai. Didesnių kaip 100 ha ūkių dalis sudarė 5,2 proc. Žemės ūkio gamyboje dalyvavo 889 tūkst. visą darbo dieną dirbančių asmenų, t. y. 1,9 proc. šalies gyventojų. Tad daugumos kaimo gyventojų pajamų šaltinis yra ne žemės ūkio gamyba, o paslaugos. Pagrindinės organizacinės žemės ūkio sektoriaus formos - tai didžiulės latifundijos šalies pietuose ir nedideli šeimos ūkiai šiaurės vakaruose. Tik 4 proc. ūkių yra juridiniai asmenys, dominuoja šeimos ūkiai. Tad pagrindinė žemės ūkio mokesčių dalis surenkama iš fizinių asmenų pajamų mokesčio.

***

Ispanijos žemės ūkio subjektų apmokestinimo sistemą sudaro:

• pajamų mokesčiai (fizinių asmenų pajamų mokestis, juridinių asmenų pajamų mokestis, kapitalo prieaugio mokestis);
• turto mokesčiai (žemės mokestis, paveldėjimo ir dovanojimo, nuosavybės teisių perdavimo, turto vertės netto mokestis, iždo mokesčiai);
• vartojimo mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis (PVM), akcizai.