Dauguma žmonių nepatikliai žiūri į technologines naujoves ir tam turi gerą priežastį. Pramonines revoliucijas geriausia vertinti iš laiko perspektyvos. Jos neabejotinai turėjo įtakos žemės ūkiui. Trečiosios - skaitmeninės - revoliucijos liudininkai esame ir mes.

Pirmoji technologinė revoliucija, prasidėjusi XVII a., išstūmė nagingus amatininkus ir pakeitė juos armijomis ne tokių nagingų fabrikų darbuotojų. Tiesa, patiems geriausiems teko labai gerai apmokami darbai - staklių priežiūra ir derinimas.

Po šimto metų atėjusi antroji pramoninė revoliucija, susijusi su elektra, vidaus degimo varikliais ir radijo ryšio išradimu, taip pat paliko daug žmonių be darbo. Trečioji - skaitmeninė revoliucija, kurios liudininkai esame mes visi, gali panaikinti 47 proc. dabar žinomų profesijų. Nepaisant to, dauguma žmonių nemeta lauk išmaniųjų telefonų, netrina Facebook' o profilių, nenori atsisakyti naujų technologijų sukurtų patogumų ir malonumų (priešingai negu pirmosios revoliucijos aukos luditai). Greičiausiai todėl, kad mes žinome, jog prieš tai buvusios pramoninės revoliucijos sukūrė daugiau būdų užsidirbti negu sunaikino ir gerokai pagerino gyvenimo sąlygas.

Deja, mes gyvename pradiniame skaitmeninės revoliucijos etape, kai senieji būdai užsidirbti pragyvenimui nyksta, o nauji atsiranda, bet toli gražu jų nėra tiek daug, kad kompensuotų praradimus. Žinome apie naujuosius turtuolius, pralobusius iš kompiuterinių technologijų, girdime apie ekonomikos augimą ir nepatenkintus žmones, nes realios paprastų mirtingųjų pajamos nekyla, kai kur net mažėja (ne tik Lietuvoje). Tai yra pradinio pramoninės revoliucijos etapo simptomai: nepaisant technologijų proveržio, BVP dalis iš darbo pajamų mažėja, kapitalo dalis didėja.

Ekstremalios permainos

Nereikia net minėti, kaip pirmos dvi pramoninės revoliucijos pakeitė žemės ūkį: pramoninėse šalyse populiacijos dalis, užimta žemės ūkyje, sumažėjo nuo 40 iki mažiau kaip 5 proc. Iš istorijos knygų taip pat žinome, kad progresas eina kilpomis. Naujos technologijos palieka žmones be darbo, didelė pigios darbo jėgos pasiūla neskatina investuoti į technologijas, tačiau laikui bėgant naujos technologijos sukuria visai naujų, iki šiol negirdėtų, specialybių poreikį ir vėl pradeda stigti pigios darbo jėgos.

Tik laiko klausimas, kada atsiras bedarbių taksistų ir krovininių automobilių vairuotojų, kurie mielai užpildys kvalifikuotų žemės ūkio mechanizatorių trūkumą. Tikėtina, kad atsilaisvins ir kitų profesijų atstovai (buhalteriai, auditoriai, telemarketingo specialistai ir pan.). Deja, šiuo metu kvalifikuotų mechanizatorių labai trūksta, tai skatina investuoti į robotus, kurie padeda didinti dabartinių mechanizatorių darbo našumą. Paklausa augina pasiūlą, todėl kasmet atsiranda naujų žemės ūkiui skirtų technologijų. Dabar jau nieko nebestebina ir dronai - nepilotuojami mechanizmai. Jau yra sukurti nepilotuojami traktoriai.

Nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumas (didžiausias JAV dėl griežtėjančių imigracijos iš Pietų Amerikos taisyklių) paskatino sukurti robotus, galinčius ravėti ir retinti daržoves.

Nepilotuojami malūnsparniai purkštuvai pirmiausia paplito Japonijoje ir Australijoje. Tai visiškai suprantama, nes vidutinis ūkininko amžius Japonijoje yra daugiau kaip 50 metų, todėl purkšti vaismedžius jiems fiziškai per sunku, o Australijoje yra žmonėms pavojingų vietų, kuriose knibžda įvairių gyvių.

Ir tai tik pradžia. Mažiau negu prieš 10 metų manyta, kad žmonėms nesunku vairuoti automobilį mieste, tačiau neįmanoma kompiuteriui. Dabar kompanijos, pavyzdžiui, „Google", jau įrodė, kad tai įmanoma. Reikia nepamiršti, kad kompiuterių pajėgumas dar nepasiekė net pelės smegenų lygio. Prognozuojama, kad kompiuteriai pasieks pelės smegenų lygį po metų, žmogaus - po 8 metų, o po 20 metų jau viršys visų žmonių smegenų pajėgumą.

Informacijos lobynai

Bet kuris dabartinis išmanusis telefonas turi kur kas daugiau kompiuterinės galios negu šeštojo dešimtmečio superkompiuteriai (ką kalbėti apie funkcionalumą ir kainą). Dabartiniai įperkami kompiuteriai ir automatikos komponentai pajėgūs vairuoti traktorių lygiagrečiomis linijomis, autonominis traktorius pigesnis negu pritaikytas žmogui vairuotojui, bet tai dar ne svarbiausia skaitmeninės revoliucijos dalis.

Svarbiausias skaitmeninių technologijų privalumas yra galimybė apdoroti milžiniškus informacijos kiekius per atstumą. Čia jau taikomasi į „švenčiausią" ūkininko amatą. Nieko nenustebinsiu teiginiu, kad globalus sėklininkystės milžinas kompanija „Monsanto" valdo didžiulę sėklų duomenų bazę. Kompanija žino, kokios veislės, kokiame dirvožemyje, kokiomis oro sąlygomis duoda geriausią derlių.

Dviejų buvusių „Google" darbuotojų įkurta įmonė „Climate Corporation", naudodama nuotolinio stebėjimo sistemas ir kitas kartografijos technologijas, sukūrė visų JAV laukų dirvožemio žemėlapius. Turimus duomenis sujungė su sinoptine informacija, kurią galėjo gauti. Taip iki 2010 metų įmonė jau turėjo 150 milijardų dirvožemio mėginių tyrimų ir 10 trilijonų orų simuliacijos taškų. Planuota panaudoti šį įrankį drausti pasėlius, tačiau kompanija „Monsanto" nupirko „Climate Corporation". Dar anksčiau ji nupirko bendrovę „Precision Plant", gaminančią tikslias sėjamąsias, galinčias pagal specialiai parengtą schemą sėti skirtingų veislių sėklas skirtingu gyliu ir skirtingais tarpais.

Susieję žinias apie sėklas, dirvožemį, orų prognozes ir galimybę gautus duomenis pritaikyti sėjai, gausime didžiausią perversmą augalininkystėje po genų inžinerijos. Pernai ši technologija buvo išbandyta praktiškai, o šiemet tokia paslauga jau siūloma keturiose JAV valstijose. Žinoma, ūkininkai tokią technologinę naujieną sutiko nepatikliai. Pirmiausia todėl, kad ši technologija eliminuoja kelių ūkininkų kartų kauptą patirtį. Be to, mainais už šią paslaugą kompanija tikisi ūkininkų laukų derlingumo žemėlapių ir kitų duomenų, o tai jau įtraukia ūkininkus į jiems svetimą duomenų nuosavybės ir privatumo apsaugos sferą. Labiausiai ūkininkus baugina tai, kad iš jų gauta informacija bus panaudota didžiausių konkurentų - kaimynų - naudai. Tokia informacija taip pat suteikia didžiulį pranašumą, prekiaujant grūdais biržoje. Tai irgi ūkininkams nenaudinga.

Kad ir kaip ten būtų, džinas jau išleistas iš butelio ir atgal jo nebesugrūsi. Ūkininkai, išbandę „Monsanto" sistemą, tvirtina, kad jų derlius per dvejus metus išaugo 5 proc. ir manoma, kad augs dar. Kitos korporacijos taip pat nežiopso. Atsirado ir daugiau tokių kelių įmonių sąjungų, siekiančių panašių galimybių. Taip pat susikūrė nemažai įmonių, siūlančių ūkių duomenų valdymo paslaugas. Būtina paminėti, kad tai, kas pasiteisina JAV, kur auginami genetiškai modifikuoti augalai, nebūtinai bus veiksminga Europoje, kur GMO uždrausti. Auginant genetiškai modifikuotus augalus mažiau nežinomųjų, tokių, kaip ligos, kenkėjai ar piktžolės. Be to, ir Europoje ne visur situacija vienoda, pavyzdžiui, Vakarų Europoje labai populiarūs skeneriai, dozuojantys azoto trąšas pagal žalios spalvos intensyvumą, nebus naudingi piktžolėtuose arba prastai melioruotuose laukuose.

Informacinės technologijos žemės ūkyje

Visi minėti pavyzdžiai rodo, kad skaitmeninė revoliucija neaplenkė žemės ūkio. Technologijos skverbiasi į seniausią pasaulio verslą ir jų nesustabdysi. Svarbiausias žemės ūkio, kaip ir bet kurio kito verslo, tikslas yra pasiekti kuo daugiau kuo mažesnėmis sąnaudomis. Jeigu ūkiai arba korporacijos, valdančios ūkius, sugebės technologijas „prijaukinti" ir pasiekti geresnių rezultatų, jie laimės konkurencinę kovą. Ūkiams, iš principo nepriimantiems technologijų, kapitalas (žemės nuosavybė) padės taip pat, kaip padėjo XIX a. dvarininkams.

Prognozuoti, kur pasuks technologijos ir kurios iš šiandieninių inovacijų prigis, kurios išnyks - nedėkingas reikalas. Istorijoje jau buvo matyta ir plaukiojančių, ir skraidančių automobilių. Girdėtos ir prognozės, kad tai yra individualaus transporto ateitis. Interneto eros aušroje buvo daug nuogąstavimų ir vos ne apokaliptinių anonimiškumo internete prognozių. Dabar matome, kad viskas yra atvirkščiai, didžiosios duomenų valdymo kompanijos apie mus, interneto vartotojus, žino daugiau negu mes patys apie save.

Taigi, ką patarti dabartiniams ūkininkams, kur žvelgti, ko mokytis, į ką investuoti, jeigu jie nori nepralošti. Kai kurie dalykai jau aiškūs ir pasitvirtino: įvairios automatinio vairavimo sistemos jau dabar palengvina mechanizatorių darbą, taupo laiką ir pinigus. Šiuolaikiniai kompiuteriai pajėgūs apdoroti milžiniškus duomenų kiekius ir sukurti gana patikimus duomenų analizės algoritmus, todėl verta rimčiau užsiimti dirvožemio tyrimais ir derlingumo žemėlapiais.

Didėjant derlingumui, didėja ir naudojamų trąšų ir pesticidų kiekiai. Kintamos tręšimo normos taikymas sutaupo 5-10 proc. trąšų. Net ir Lietuvoje priartėjome prie tokių trąšų sąnaudų, kai sutaupyti 5-10 proc. padengia išlaidas įrangai įsigyti. Per pastarąjį dešimtmetį derlius Lietuvoje gerokai išaugo, bet tai dar ne riba. Didėjant derliui, bus daugiau sunaudojama ir trąšų, ir augalų apsaugos priemonių. Taigi, didės ir įrangos, galinčios taikyti kintamą tręšimo normą, nauda.

Kita perspektyvi žemės ūkio naujovė - nepilotuojami skraidantys aparatai stebėti ir skenuoti laukus. Investicijos į juos atsiperka, tačiau šią technologiją gali pristabdyti teisiniai reikalavimai (konfliktai su civiline aviacija). Kol kas jie nesuderinti tarp valstybių ir labai skirtingi, kai kur jų naudojimas visai nereglamentuojamas (kol kas), kai kur (pvz., JAV) dronų operatoriai privalo turėti piloto licenciją. Todėl prieš investuojant į nepilotuojamą skraidantį aparatą (ypač profesionalų, kainuojantį dešimtis ar šimtus tūkstančių), reikėtų kiek palūkėti, kol bus aiški teisinė bazė, kad neatsidurtumėte situacijoje, kai negalėsite naudotis savo investicija, nepažeisdami įstatymų (tai šiandien daro nemažai JAV ūkininkų).

Dar viena technologija, į kurią dabar investuoja didieji žemės ūkio technikos gamintojai, yra telemetrija. Šios sistemos skirtos mašinų darbiniams parametrams transliuoti realiuoju laiku. Tai lengvina mašinų parko valdymą ir darbų organizavimą. Lietuvoje tokios sistemos taip pat gana paplitusios, bet labiau dėl degalų sąnaudų kontrolės, negu dėl darbų organizavimo. Gerėjant mobiliojo ryšio kokybei ir mažėjant kainoms, galima perduoti vis daugiau duomenų, tai atveria dar platesnes telemetrijos sistemų panaudojimo galimybes, pvz., mašinų gedimų diagnostika per atstumą, darbo užduočių persiuntimas tiesiai į mašinos kompiuterį ir pan. Kol kas vienintelis šios srities stabdys yra SIM kortelė. Mat kur kas patogiau turėti gamykloje integruotą, sandarią ir nekeičiamą SIM kortelę, nes taip sumažinama žmonių įtaka sistemai, tačiau tai prideda papildomų tarptinklinio duomenų perdavimo sąnaudų.

Kompanija „Apple" jau pristatė naujo pavyzdžio programuojamas SIM korteles, kurios persijungia iš vieno mobilaus operatoriaus tinklo į kitą automatiškai, atsižvelgiant į tai, kurio tinklo signalas stipresnis ir kaina mažesnė konkrečioje vietoje. Taip išvengiama tarptinklinio ryšio mokesčių, prisijungus prie kitos valstybės tinklo. Žinoma, ne visi operatoriai sutinka dalyvauti šioje schemoje ir baiminasi, kad toks šokinėjimas atims jų pelną. Be to, priėmus konkretų „Apple" standartą, išaugtų šios įmonės galia mobiliųjų telekomunikacijų rinkoje. Plečiantis vadinamajam daiktų internetui, programuojamų SIM kortelių klausimas neišvengiamai bus išspręstas.

Kokie tik būtų sprendimai dėl nepilotuojamų mašinų ar tarptinklinio duomenų perdavimo ir kitų ateities technologijų, sukaupti laukų derlingumo ir dirvožemio sudėties duomenys bei automatinių vairavimo sistemų taikymo patirtis tikrai pravers. Įvaldžius automatinio vairavimo sistemas ir duomenų apdorojimo programas, visos kitos technologinės naujovės bus lengviau įkandamos.