Žemės ūkio mašinas, skirtas ražieninei dirvai įdirbti, reikia rinktis labai atsakingai. Prieš pradedant darbus, būtina gerai pasirengti, išskirti pagrindinius pirminio žemės dirbimo tikslus, įvertinti vietovę, kurioje yra įdirbami laukai. Be to, svarbu išanalizuoti prieš tai augusių augalų ir jų liekanų specifines savybes, numatyti būsimus augalus, pasirinkti tinkamiausią žemės dirbimo ir sėjos technologiją, jai įgyvendinti reikalingas technologines operacijas. Straipsnyje pateikiama trumpa ražienoms įdirbti naudojamų žemės dirbimo mašinų ir technologijų apžvalga bei rekomendacijos.

Jau baigiant nuimti užaugintą derlių tenka galvoti apie naujų augalų auginimą ir būsimą derlių. Negalima prarasti laiko, todėl, kai tik derliaus nuėmimo kombainai palieka lauką, į jį turi įvažiuoti traktoriai su ražienoms įdirbti skirtais padargais.

Įvairiuose ūkiuose, atsižvelgiant į auginamų augalų rūšį, ražienų įdirbimo tikslai gali būti labai skirtingi. Vienu atveju siekiama įterpti pabiras ir piktžolių sėklas, kitu atveju - būtina kuo tolygiau į dirvą įterpti praėjusio derliaus augalų liekanas, kad suaktyvėtų jų irimo ir mineralizacijos procesai. Trečiuoju atveju manoma, kad piktžolės neišlaikys gero paviršinio mechaninio žemės dirbimo ir savaime sunyks.

Susipynę tikslai

Daugiametė paviršinio žemės dirbimo praktika rodo, kad nepakanka ir neracionalu bandyti įgyvendinti tik vieną užsibrėžtą tikslą arba uždavinį. Ražieninėse dirvose dažniausiai vienu metu tenka spręsti kelis uždavinius, kurie gali būti numatyti skirtingiems tikslams įgyvendinti. Bene kiekvienam žemės ūkio darbuotojui yra aišku, kad viena žemės dirbimo mašina arba vienu važiavimu per lauką ne visada galima išspręsti visas ražieninėse dirvose kylančias problemas. Kai kuriais atvejais tikslai taip susipina, kad, siekiant vieno tikslo, galima padaryti neigiamą įtaką kitam, ne mažiau svarbiam, tikslui.

Pavyzdžiui, norint sunaikinti piktžolių sėklas, reikia seklaus paviršinio žemės dirbimo, skatinančio dygti piktžolių sėklas, nes kitu atveju gali būti sunku su jomis kovoti. Jeigu ražiena aukšta, o dirvos paviršiuje gausu praėjusio derliaus augalų liekanų ir pabirų, ne mažiau svarbus tikslas yra jas tolygiai įterpti ir sumaišyti su dirva. Tuomet negalima apsieiti be gilesnio žemės dirbimo.

Šiek tiek kinta ir mechaniniai kovos su piktžolėmis būdai. Pageidautina, kad piktžolių šakniastiebiai žemės dirbimo mašinų darbinėmis dalimis būtų išrauti, susmulkinti ir paskleisti dirvos paviršiuje, kur, veikiant aplinkos veiksniams, piktžolės sudžiūtų.

Dar vienas labai svarbus momentas yra tas, kad, nuėmus derlių, įvairūs dirvos sluoksniai būna labai sutankinti. Taigi, be to, kad reikia naikinti piktžoles, įterpti augalų liekanas, iškyla dar vienas tikslas - sumažinti dirvos sutankinimą.

Tikslų sąrašas ir jų sprendimo būdų eiliškumas turi būti nuolat koreguojami, atsižvelgiant į aplinkybes. Kadangi vienu važiavimu visko išspręsti nepavyksta, dauguma ūkių ražienines dirvas įdirba dviem arba trim mašinų su skirtingais agregatais važiavimais.

Eiliškumas

Atsižvelgiant į pasirinktus dirbimo tikslus, sudaromas atskirų važiavimų žemdirbystės mašinomis eiliškumas. Įdirbant ražienas, pagrindinis pirmo važiavimo tikslas dažniausiai būna suaktyvinti praėjusio derliaus pabirų ir piktžolių sėklų dygimą. Siekiama žemės dirbimo mašinų darbinėmis dalimis paveikti viršutinį dirvos sluoksnį, įdirbant jį iki 5 cm gyliu. Nepatartina pabirų ir piktžolių sėklų įterpti per giliai, nes jos gali nespėti sudygti reikiamu laiku ir, važiuojant antrą kartą, sėklos vėl gali būti iškeltos į dirvos paviršių ir sudygti iš naujo. Dėl šių priežasčių dirvoje gali atsirasti vadinamosios sudygusių pabirų arba piktžolių sėklų „žaliosios salelės", kurios vėliau ima kenkti naujai auginamiems augalams.

Pradėtus kovos su piktžolėmis darbus būtina atlikti iki galo. Nepakanka vien tik susmulkinti šakniastiebines piktžoles, nes jos ne taip greitai žūsta. Jeigu susmulkintos piktžolės bus sumaišytos su dirva ir paliktos, tai galutinis rezultatas gali būti dar blogesnis negu visai neįdirbus dirvos. Patartina pasirinkti tokias žemės dirbimo mašinas ir jų darbines dalis, kad piktžolės būtų iškeltos į dirvos paviršių, kur nepalankiomis aplinkos sąlygomis jų šaknys sudžiūtų ir nebeturėtų jokių sąlygų sudygti.

Ūkiuose auginamų augalų sėklų dygimui labai didelę reikšmę turi viršutinio dirvos sluoksnio įdirbimo tolygumas. Po žemės dirbimo dirvoje negali likti neįdirbtų ruožų. Per sėją sėklos, patekusios ant neįdirbtos ražieninės dirvos paviršiaus, dažniausiai taip ir lieka gulėti ten arba augalų liekanose. Tuomet sėklos negali pasinaudoti dirvoje sukaupta drėgme ir turi labai nedaug galimybių sudygti. Jeigu dirvos įdirbimo tolygumui pasiekti neužtenka 5 cm gylio, reikėtų jį padidinti. Būtina prisiminti, kad žemės dirbimo mašinomis keičiamos dirvos fizinės ir mechaninės savybės. Tinkamas ir ne per didelis dirvos sutankinimas gali turėti teigiamos įtakos augalams pasiekti dirvos drėgmę.

Antruoju žemės dirbimo važiavimu siekiama įterpti šiaudus ir kitas augalų liekanas, sudygusias pabiras ir piktžoles.

Šiuo atveju dirva įdirbama jau gerokai giliau negu pirmą kartą, maždaug nuo 10 iki 15 cm gyliu. Augalų liekanos turi būti tolygiai sumaišytos su dirva. Neturėtų būti sluoksninių augalų liekanų įterpimų, nes gali susidaryti nelaidžios zonos. Be to, viena iš gilaus žemės dirbimo neigiamų pasekmių - suardyti dirvos kapiliariniai kanalai, vadinasi, dirva per viršutinį sluoksnį nesugebės išgarinti sukauptos drėgmės.

Skirtingi tikslai - skirtingi sprendimai

Skirtingi ražienų įdirbimo tikslai labai konkuruoja vieni su kitais. Analogišką situaciją galima stebėti ir vertinant inžinerinius- techninius bei agrotechninius ražienų įdirbimo mašinoms keliamus reikalavimus. Jų konstrukcija turėtų būti tokia, kad vienu važiavimu ražienos būtų įdirbtos vienodu gyliu, įdirbimo kokybė būtų tolygi sekliuose dirvos sluoksniuose, ir būtina, kad tuo pačiu važiavimu darbinės dalys išlygintų dirvos paviršių.

Ražiena ir dirvos paviršiuje esančios augalų liekanos turi būti įterptos į dirvą, o šakniastiebinės piktžolės atvirkščiai - iškeltos į dirvos paviršių. Įvertinant visa tai, dar reikia užtikrinti, kad augalų liekanos būtų gerai sumaišytos su dirva. Negalima pamiršti ir vieno iš pagrindinių tikslų - sudaryti palankias sąlygas pabiroms ir piktžolių sėkloms sudygti.

Paviršinis seklus arimas

Žemės ūkyje tai gana gerai žinomas kovos su šakniastiebinėmis piktžolėmis žemės dirbimo būdas, kuris ypač dažnai taikomas ekologinės žemdirbystės ūkiuose. Paviršiniam arimui naudojami verstuviniai skutikliai. Pagrindinis šių žemės dirbimo mašinų skirtumas nuo tradicinių klasikinių plūgų yra tas, kad naudojami mažesnių parametrų korpusai, tarp jų daromi mažesni atstumai ir taip padidinamas persidengimo laipsnis, kad per darbo procesą nebūtų praleistas nė vienas dirvos paviršiuje augantis augalas.

Svarbu yra tai, kad verstuviniai skutikliai gali dirbti gana sekliai, 5-8 cm gyliu. Atsižvelgdami į tokį žemės dirbimo poreikį, kai kurie tradicinių žemės dirbimo mašinų gamintojai siūlo klasikinių plūgų modelius, kuriais taip pat galima atlikti paviršinį žemės dirbimą. Pabrėžtina, kad tokių mašinų darbinis gylis paprastai prasideda nuo 10 cm. Būtina pabrėžti, kad verstuviniai skutikliai ne supjausto dirvos sluoksnį, o jį padalija ir apverčia. Tuomet piktžolių sėklos ir praėjusio derliaus pabiros patenka į dirvą, o piktžolių šaknys persisluoksniuoja ir iškeliamos į paviršių. Per kitą žemės dirbimą, kuris atliekamas 3 ar daugiau centimetrų giliau, piktžolių sėklos yra įterpiamos į dirvą.

Šios technologijos privalumas yra tas, kad taupomos energinės degalų sąnaudos, nes, dirbant sekliai, dirvos pasipriešinimas yra mažesnis, palyginti su tradiciniu giliu arimu. Dėl mažesnio traukos jėgos poreikio technologinei operacijai atlikti gali būti naudojamas mažesnės galios traktorius. Kitas seklaus arimo privalumas yra tas, kad tai gana naši technologija. Dėl to mažėja darbo laiko sąnaudos, o sutaupytą laiką galima panaudoti kitoms technologinėms operacijoms arba kitiems svarbiems žemės ūkio darbams atlikti.

Diskinės mašinos

Trumpa konstrukcija rodo, kad žemės dirbimo mašinų ilgis nedidelis, o darbinės dalys yra išdėstytos kuo mažiau eilių. Prie tokių mašinų priskiriami kultivatoriai ir diskinės akėčios bei skutikliai, kurių pagrindinės darbinės dalys, susiliečiančios su dirva, montuojamos 2 ar 3 eilėmis.

Diskinės (lėkštinės) mašinos skiriasi nuo kitų žemės dirbimo mašinų tuo, kad yra labai našios. Tad, kai reikia atlikti pirminį ražienų dirbimą, šios mašinos yra bene vienos iš pačių populiariausių. Didelis mašinos darbo našumas pasiekiamas dėl to, kad, dirbant panašiu darbiniu gyliu (nuo 5 cm), diskinių akėčių arba skutiklių darbinis plotis ir darbinis greitis gali būti daug didesnis negu sekliai ariant verstuviniu skutikliu. Šių mašinų privalumas dar ir tas, kad jas mažiau užkemša augalų liekanos, ir tai kelia mažiau problemų dirbant akmenuotose dirvose.

Taigi, jeigu dažnai tenka dirbti dirvose, kuriose gausu praėjusio derliaus augalų liekanų, reikėtų įsigyti diskinį žemės dirbimo padargą, kuriame atstumas tarp gretimų diskų būtų optimalus. Šiuo atveju labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad trumpos konstrukcijos žemės dirbimo mašinos, kurių dideli atstumai tarp gretimų darbinių dalių, gali palikti ir nemažus neįdirbtus dirvos plotus (juostas). Ypač tai gali pasireikšti, kai dirbama didelio skersmens diskais ir nedideliu gyliu. Technologinio proceso sėkmę lemia ne tik darbinis gylis, bet ir diskinių darbinių dalių gebėjimas įsigilinti į dirvą.

Diskinių (lėkštinių) žemės dirbimo mašinų pagrindinė darbinė dalis yra 40-80 cm skersmens plieninis diskas arba išgaubta lėkštė. Keletas diskų arba lėkščių, sumautų ant vienos ašies, kai tarp diskų paliekami tarpai, sudaro diskinio padargo sekciją. Dažniausiai gaminamos vienaeilės ir dvieilės diskinės akėčios. Ir diskai, ir lėkštės būna lygiais ir karpytais ašmenimis. Karpyti ašmenys geriau negu lygūs purena ir pjausto velėną, todėl diskinės mašinos naudojamos ir sunkioms dirvoms dirbti. Diskinių (lėkštinių) žemės dirbimo mašinų darbinis gylis ir purenimo intensyvumas reguliuojamas keičiant diskų (lėkščių) atakos kampą arba apkraunant papildomu svoriu.

Atakos kampas keičiamas perstatant sekcijos galą rėmo atžvilgiu. Atakos kampas dažniausiai būna apie 10-25 °. Tarpuose tarp diskų (lėkščių) pritvirtinti valikliai, kurie darbo metu apsaugo darbines dalis, kad jos neužsikimštų augalų liekanomis ir neapliptų žemėmis. Lėkštinės akėčios yra skirstomos į lengvąsias ir sunkiąsias. Lengvųjų akėčių lėkščių ašmenys dažniausiai būna lygūs, o vienai lėkštei tenka vidutiniškai mažiau negu 35 kg viso padargo masės. Sunkiųjų akėčių lėkščių ašmenys būna karpyti, vienai lėkštei tenka daugiau kaip 45 kg padargo masės. Ražienoms skusti ypač gerai tinka lėkštiniai skutikliai, kurių sekcijos išdėstytos viena eile. Lėkštinių skutiklių atakos kampas būna didesnis negu lėkštinių akėčių ir su važiavimo kryptimi sudaro apie 25-40 °.

Universalumas

Kai tik norima pabrėžti žemės dirbimo mašinos universalumą, dažniausiai mintyse iškyla visiems gerai žinoma ir beveik kiekviename ūkyje sutinkama žemės dirbimo mašina - ištisinio dirbimo kultivatorius. Paviršiniam žemės dirbimui ir ražienų įdirbimui labiausiai tinka strėliškieji kultivatorių noragėliai, nes jie gerai pjauna piktžoles ir purena dirvą.

Pagrindiniai strėliškųjų noragėlių antgalių parametrai yra darbinis plotis, atakos kampas ir ašmenų kampas. Dažniausiai naudojamų strėliškųjų noragėlių antgalių darbinis plotis būna nuo 14,5 iki 33 cm. Atakos kampas, kurį sudaro antgalio plokštuma su horizontalia plokštuma, turi įtakos purenimo intensyvumui. Universaliųjų strėliškųjų antgalių atakos kampas dažniausiai būna apie 28-30 °. Ašmenų kampas, kurį sudaro antgalio ašmenys su ašine linija, turi įtakos nupjaunant piktžoles. Šis kampas parenkamas toks (apie 30-32,5 °), kad piktžolės būtų pjaunamos joms slystant noragėlio antgalio ašmenimis.

Gilesni dirvos sluoksniai įdirbami ietiškais arba kaltiniais purenamaisiais noragėliais, kurių antgaliai gali būti apverčiamieji ir vienpusiai. Nudilus vienam apverčiamojo antgalio galui, jis apsukamas kitu galu. Noragėliai prie kultivatoriaus rėmo tvirtinami šarnyriškai arba standžiai. Šarnyriškai pritvirtintų noragėlių privalumas yra tas, kad jie geriau kopijuoja dirvos paviršių ir tolygiau įdirba dirvą. Ištisinio dirbimo kultivatoriai, kurių noragėliai yra su standžiais kotais, gali turėti spyruoklinius saugiklius. Darbo metu, kai noragėlis sutinka kliūtį, spyruoklė deformuojasi ir noragėlis atsilenkia. Po to, kai noragėlis praeina pro kliūtį, spyruoklės grąžina jį į darbinę padėtį.

Palyginti su trumpos konstrukcijos diskiniais žemės dirbimo padargais, kultivatoriai daug geriau sumaišo derliaus liekanas ir viršutinį dirvos sluoksnį. Juo giliau įdirbta dirva, tuo geriau ji sumaišoma. Prisimenant kultivatoriaus darbo technologinį procesą, galima tik patvirtinti, kad geresnė mašinos darbo kokybė priklauso nuo to, kokio dydžio dirvos sluoksnį įdirba kiekvienas kultivatoriaus noragėlis.

Kad nesikimštų augalų liekanomis, populiariausiuose klasikiniuose kultivatoriuose purenamieji noragėliai išdėstyti 2-4 eilėmis, 40-50 cm atstumu. Noragėliai su strėliškaisiais antgaliais dažniausiai išdėstyti dviem eilėmis su 4-6 cm persidengimu, kad posūkiuose neliktų neįdirbtų dirvos ruožų. Spyruokliniai noragėliai pritvirtinti trim arba keturiom eilėmis taip, kad atstumas tarp noragėlių gretimų vagučių būtų nuo 6 iki 10 kartų didesnis už pačių noragėlių plotį. Taip išdėstyti noragėliai dirvą purena ištisai, nes dirva deformuojama gerokai plačiau negu pačių noragėlių plotis.

Kai kurie žemės dirbimo mašinų gamintojai siūlo kultivatorių modelius su 6-8 noragėlių eilėmis. Tačiau didesnis noragėlių ir jų eilių skaičius didina dirvos pasipriešinimą traukai, taip pat ir energijos sąnaudas. Dažnai pastebima tendencija, kad kultivatoriai su daugiau noragėlių dirba šiek tiek giliau, o tai didina dyzelinių degalų sunaudojimą. Be to, greičiau dyla ir kultivatoriaus darbinės dalys.

***

Pagrindinės pirminio žemės dirbimo rekomendacijos

Tolygumas

Ražienų įdirbimo kokybę lemia, kaip tolygiai dirvos paviršiuje prieš žemės dirbimą buvo paskleistos praėjusio derliaus augalų liekanos. Jeigu jos paskleistos netolygiai, gali kimštis žemės dirbimo mašinų darbinės dalys. Tokiais atvejais, nepriklausomai nuo to, koks pagrindinis žemės dirbimo tikslas (ražienų skutimas, priešsėjinis dirbimas ar pan.), dirvos įdirbimo kokybė bus bloga ir sėklos sudygs netolygiai.

Įdirbimo gylis

Pirminis ražieninės dirvos įdirbimas mechaninėmis žemės dirbimo mašinomis turėtų būti gana seklus ir neviršyti 5 cm gylio. Kitaip pabiros ir piktžolių sėklos gali būti įterptos per giliai. Be to, šakniastiebinės piktžolės turėtų būti iškeltos į dirvos paviršių, o ne įterptos ir sumaišytos su dirva.

Ištisinis dirbimas be praleidimų

Visos dygstančios pabiros ir piktžolių sėklos privalo būti pašalintos nuo dirvos paviršiaus ir įterptos, kad neatsirastų matomų neįdirbtų „žaliųjų salelių". Žemės dirbimas be praleidimų taip pat lemia ir dirvos kapiliarinės struktūros pokyčius visame dirvos horizonte.

Dirvos sutankinimas

Pirminiu žemės dirbimu nebūtina bandyti spręsti visas dirvos sutankinimą lemiančias problemas. Sutankėjusių dirvos sluoksnių problemas galima pradėti spręsti antro arba trečio mechanizuoto žemės dirbimo metu. Giluminis dirvos purenimas turėtų būti atliktas kuo vėliau, tačiau daug geriau stengtis nesutankinti dirvos sluoksnių, negu naikinti jo pasekmes.

Intensyvumas

Juo geresnis augalų liekanų ir dirvos sąlytis, tuo lengviau ir greičiau vyksta jų mineralizacijos procesai. Intensyvus mechaninis poveikis, pažeidžiantis augalų liekanas, jas lenkiant, maigant, nutraukiant, perpjaunant ar panašiai, taip pat spartina minėtus procesus. Siekiant užtikrinti liekanų ir dirvos sumaišymo tolygumą, būtina nustatyti reikiamą įdirbimo gylį, atsižvelgiant į tai, koks augalų liekanų kiekis turės būti įterptas ir sumaišytas su dirva