Daugelis mokslininkų teigia, kad didžiausią įtaką karvių pieno produkcijai turi pašarai ir šėrimas (50-60 proc.) bei genetiniai veiksniai (25-27 proc.). Geriausi rezultatai gaunami tada, kai produktyvios pieninės aukšto genetinio potencialo karvės šeriamos pagal gerai subalansuotus racionus.

Sudarant racionus labai svarbu žinoti karvių mityboje naudojamų pašarų cheminę sudėtį, energinę ir mitybos vertę. Ištyrus pašarus, galima sudaryti šėrimo planus skirtingoms galvijų grupėms.

Lietuvoje kasmet gaminama daug siloso iš daugiamečių ir vienmečių augalų. Tai vienas iš pagrindinių pašarų melžiamoms karvėms tvartiniu laikotarpiu. Mokslininkų teigimu, žolės ir kukurūzų silosas yra sveikas, pigus, maistingas ir lengvai pasisavinamas pašaras. Apvytintos ar nevytintos žolės silosas, suslėgtas tranšėjose ir kaupuose, sukimštas į žarnas, susuktas į ritinius ar į stačiakampius ryšulius, turėtų būti ištirtas pagal cheminę sudėtį ir pašarinę vertę, praėjus ne mažiau kaip 30 dienų po šio pašaro pagaminimo.

Tam gali būti naudojama mobili pašarų tyrimo įranga - AgriNir analizatorius, tiriantis pašaro sausąsias medžiagas, neto energiją laktacijai, žalius baltymus, žalius riebalus ir žalius pelenus, neutraliame tirpale ištirpintą ląstelieną, rūgštiniame tirpale ištirpintą ląstelieną, krakmolą.

Žolių ir kukurūzų siloso tiriamieji rodikliai

Sausosios medžiagos (SM). SM - tai pašaro dalis, gauta išgarinus vandenį. Sudarant racionus, pirmiausia jie subalansuojami pagal SM, kurių kiekis pašare lemia jo kokybę. Teigiama, kad vienai karvei per dieną reikia 6 kg SM iš žolės siloso ir 5 kg SM - iš kukurūzų siloso (D. Aksinavičius, 2014).

Mokslininkų teigimu, viename kilograme pavytintos žolės siloso SM kiekis turėtų būti 30-40 proc. (J. Kulpys), o nevytintos žolės ar kitos žalios masės - 20-25 proc. (V. Juraitis). Jei žaliava per sausa (daugiau kaip 65 proc.), sunkiau ją suslėgti, lieka daugiau oro tarpų, o tai sudaro sąlygas mielėms ir pelėsiams daugintis, pašaras greitai kaista. Silosuojant  per daug drėgną masę, blogai vyksta fermentacija, pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išteka su sultimis.

Neto energija laktacijai (NEL) - tai apykaitos energijos dalis, panaudota organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir pienui sintetinti. Šis rodiklis naudojamas apskaičiuojant melžiamų karvių pašarų energinę vertę. Geros kokybės silose NEL turėtų būti apie 6 MJ (nuo SM kiekio).

Žali baltymai (ŽB) - pašaro maisto medžiagų komponentas, turintis azoto. Žali baltymai svarbūs gyvulio organizmui: aprūpina jį aminorūgštimis, reikalingi augimui, produkcijai (pienui, mėsai) gauti, reprodukcijai, normaliai virškinimo trakto mikrofloros veiklai. Žalių baltymų kiekis (nuo SM) geros fermentacijos silose turėtų būti 15-18 procentų.

Žali riebalai (ŽR). Pašaruose esantys riebalai yra energinė medžiaga, būtina didelio produktyvumo ir ankstyvos laktacijos karvių racionuose. Tačiau per didelis jų kiekis racione mažina struktūrinės ląstelienos virškinamumą, apetitą, sukelia viduriavimą, piene mažėja riebalų ir baltymų koncentracija. Be to, esant nesočiųjų riebalų rūgščių pertekliui, sutrinka prieskrandžio bakterijų veikla (E. Paulauskas). Silosuotuose pašaruose ŽR yra nedaug. Kukurūzų silose jų yra apie 3 proc. nuo SM kiekio.

Žali pelenai. Šis rodiklis nusako bendrą mineralinių medžiagų kiekį pašare. Geros fermentacijos silose jų turėtų būti mažiau negu 9 proc. Jei šis rodiklis viršija 10 proc., galima įtarti, kad į silosuojamą žaliavą pateko žemių, o tai turi įtakos siloso kokybei.

Žalia ląsteliena (ŽL). Ląsteliena randama augalų ląstelių sienelėse ir yra sudaryta iš celiuliozės, hemiceliuliozės ir lignino. Karvių prieskrandžiuose visiškai suskaidoma tik celiuliozė, truputį skaidoma ir hemiceliuliozė, o ligninas visai nevirškinamas. Hemiceliuliozė ir ligninas trikdo virškinimo procesus.

Prieskrandžiuose ląsteliena skyla iki lakiųjų riebalų rūgščių (acto, sviesto, propiono), kurios dalyvauja pieno riebalų sintezėje. Vertinant ląstelieną, išskiriamos jos struktūrinės frakcijos: rūgštimis skaidoma ląsteliena (ADF) ir neutraliais tirpalais skaidoma ląsteliena (NDF). Mokslininkai (A. Edwards ir kt.; Y.T. Zhu ir kt.; M. Oba, M. Allen) nustatė, kad didžiojo prieskrandžio veiklą skatina NDF, o ADF veikia pašaro virškinamumą. Karvėms vidutinė NDF reikmė - 28 proc., o ADF - 21 proc. nuo raciono SM. Silosuotuose pašaruose žaliosios ląstelienos kiekis turėtų būti 22-24 proc. nuo SM kiekio (J. Kulpys).

Krakmolas. Žoliniuose pašaruose krakmolo randama labai maži kiekiai, tačiau kukurūzuose jo yra žymiai daugiau. Kartu su kitais tirpiaisiais angliavandeniais krakmolas mikroorganizmų dėka dalyvauja siloso fermentacijos procesuose. Yra nustatyta (B. Butkutė, R. Gaurilčikaitė), kad kukurūzų silose krakmolo vidutiniškai gali būti 22,7 proc. nuo SM kiekio.

Gaminkime tik kokybišką silosą

Norint pagaminti geros kokybės silosą, reikia naudoti tinkamą žaliavą ir laikytis tam tikrų technologinių gamybos reikalavimų.

Siloso fermentacijai būtinos sąlygos

* Silosavimo talpa turi nepraleisti vandens ir oro. Todėl, prieš kraunant silosuojamą masę į tranšėją, ją privaloma ne tik išvalyti ir dezinfekuoti, bet ir betono skiediniu užtaisyti  įtrūkimus bei plyšius. Tranšėjose ir kaupuose reikia įrengti sulčių surinkimo rezervuarus.

* Prieš pradedant krauti silosuojamą masę, tranšėjos dugne reikėtų paskleisti sausų šiaudų ar žolės sluoksnį (40-50 cm storio) ir jį suminti (V. Juraitis). Tuomet mažiau ištekės sulčių ir bus mažesni maisto medžiagų nuostoliai.

* Žolė silosui turi būti pjaunama, kai sulaukia tam tikro augimo tarpsnio: miglinės (varpinės) žolės - prieš plaukėjimą, pupinės (ankštinės) - butonizacijos pabaigoje-žydėjimo pradžioje. Vienmečių žolių mišiniai gerai silosuojasi,  kai avižų, miežių grūdai yra pieninės-vaškinės brandos, o vikiai, žirniai, pupos, lubinai turi gerai išsivysčiusias ankštis, bet jos dar būna žalios. Kukurūzai (ypač ankstyvųjų veislių) turi būti silosuojami vaškinės brandos tarpsnyje (V. Juraitis).

* Silosui žoles reikia pjauti tinkamu aukščiu. Jei žolė pjaunama per žemai - žemiau 6-8 cm nuo žemės - masė užteršiama žemėmis (R. Samalionienė). Tačiau kiti autoriai teigia (L. Špokas), kad ganyklines žoles silosui reikia pjauti, paliekant iki 5 cm aukščio ražieną. Palikta per daug trumpa ražiena sąlygoja blogą žolės atžėlimą, sumažėja jos atsparumas sausroms ir trumpėja žolyno amžius. Per daug aukštos ražienos lemia didesnius žaliosios masės derliaus nuostolius. Kukurūzų ražienų aukštis lygioje dirvoje yra apie 15 cm (E. Paulauskas).

* Silosuojama masė prieš slėgimą turi būti susmulkinama tinkamo ilgio pjaustiniais. Tuomet ji gerai susislėgs, neliks oro tarpelių ir pašaras neges. Vieni autoriai (L. Špokas) rekomenduoja silosuojamas žoles smulkinti 2-4 cm ilgio gabaliukais, užsienio mokslininkai (J. Moran) teigia, kad silosuoti geriau trumpesnes, 1-3 cm ilgio, augalų daleles. Daugelis autorių kukurūzus silosui rekomenduoja smulkinti 0,5-0,8 cm ilgio pjaustiniais.

* Silosuojama masė turi būti gerai suslegiama. Prieš slegiant ši masė tranšėjoje tolygiai paskleidžiama ir pradedama slėgti sunkiais traktoriais, kai  masės sluoksnis būna 30 cm storio. Gerai suslėgus šį sluoksnį, paskleidžiamas naujas 30 cm storio sluoksnis ir vėl slegiama. Per dieną nepripildžius tranšėjos, nakčiai suslėgtos masės paviršius pridengiamas polietileno plėvele. Rekomenduojama tranšėją pripildyti per kuo trumpesnį laiką (per 2-3 dienas), o kiekvieną dieną slėgti ne plonesnį kaip 0,8 m storio suslėgtos žolės sluoksnį (V. Juraitis ir kt.).

* Suslėgtą siloso masę tranšėjoje reikia kuo greičiau uždengti polietileno plėvele, prieš tai gerai išlyginus masės paviršių. Rekomenduojama (L. Špokas) siloso paviršių dengti 40 µk storio plėvele, ant jos kloti 150 µk storio plėvelę, po to - dar ir armuotą plėvelę. Plėvelės kraštai turi būti gerai užsandarinami, padarant latakus lietaus vandeniui nutekėti. Plėvelė prispaudžiama presuotais šiaudų ryšuliais arba naudotomis automobilių padangomis ir pan. Šiuo metu pradėti gaminti trijų sluoksnių  tranšėjų dangalai, pasižymintys ilga naudojimo trukme bei atsparumu saulės ir šalčio poveikiui.

* Siloso kokybei įvertinti svarbu teisingai paimti ėminius. Jie imami praėjus ne mažiau kaip 30 dienų po pašaro suslėgimo, naudojant specialius ėmiklius (grąžtus). Ėminiai imami iš įvairių vietų ir sluoksnių, gerai sumaišomi. Pasveriama 1 kg pašaro, kuris dedamas į polietileno maišelį, išspaudžiamas oras, užsandarinama, užrašomi reikiami duomenys ir kuo greičiau siunčiama į laboratoriją tyrimams. Norint gauti tikslesnius duomenis, ėminių paėmimą reikia retkarčiais pakartoti.

* Svarbu stebėti siloso suslėgtos masės temperatūrą. Ji neturi pakilti aukščiau 38 °C. Esant aukštesnei temperatūrai, suaktyvėja azoto junginių ir cukrinių medžiagų cheminės reakcijos, susidaro sudėtingi junginiai - melanoidai, kurie suteikia silosui tamsią spalvą, medaus ar ruginės duonos kvapą. Nors toks pašaras gyvulių dar gerai ėdamas, tačiau jo maisto medžiagos prastai įsisavinamos (V. Juraitis).

* Svarbus siloso kokybės rodiklis yra jo rūgštingumas (pH). Šį tyrimą apytiksliai galima atlikti ūkyje su pH-metru ir universaliu indikatoriumi arba paprasčiau - naudojant indikatorinį popierėlį. Nustatyta, kad gero siloso rūgštingumas turi būti pH 3,7-4,5 ribose. Viename kg siloso SM turi būti: pieno rūgšties - 35-100 g, acto rūgšties - ne daugiau kaip 30 g, sviesto rūgšties - ne daugiau 1g, laisvųjų rūgščių - 20-60 gramų.