Ten, kur baigiasi Kauno rajono prasčiausios žemės, prasideda Prienų geriausios - taip juokauja prieniškiai žemdirbiai. Tačiau net ir dirbdami ne pačias derliausias šalies dirvas, sumanūs ūkininkai sugeba dirbti rentabiliai. Vienas iš tokių - Ašmintos seniūnijoje, Strielčių kaime ūkininkaujantis Vidmantas Rasimas.

Ką tik pasibaigę 2014-ieji V. Rasimo ūkiui buvo neįprasti - iki šiol vertęsis tik augalininkyste, praėjusį pavasarį ūkininkas įsigijo 15 veršingų angusų veislės telyčių, kurios visos jau atsivedė veršelius. Pavasarį planuoja pirkti dar 15 telyčių, kad būtų suformuota vienam buliui reikalingo dydžio banda, mat geras bulius „aptarnauja" iki 40 karvių. Ir tai tik pradžia. „Mano vizija - 400 karvių žindenių. Toks kiekis būtų pats tas", - drąsiais ateities planais pasidalija ūkio šeimininkas.

Be mėšlo dirvos skursta

Pasak žemdirbio, imtis gyvulininkystės jį privertė pats gyvenimas. Pastaraisiais metais pradėjo ryškėti dirvožemio nualinimo požymiai, o kai kuriuose laukuose susiformavo tikros dykvietės, kuriose ne tik kultūrinių augalų, bet net ir piktžolių reikėtų su žiburiu ieškoti. Pastebima dirvožemių rūgštėjimo tendencija. Dalį laukų kartkartėmis tręšia kalktrąšėmis, bet tai nėra pigu.

„Plėtojant vien augalininkystę, ūkis susiduria su didelėmis problemomis. Ypač tai ryšku ūkininkaujant nederlingose žemėse. Jaučiame tai dabar, o ateityje pajausime dar labiau. Stengdamiesi išspausti maksimalius derlius, nenašias žemes su chemija ir mineralinėmis trąšomis tiek nualiname, kad greitai niekas nebeaugs. Kai paaugini javus dešimt metų, gali chemijos pilti nepylęs - atsiranda vietų, kur tikrai niekas neauga. Toks vaizdas, kad javai iš rudens dar bando dygti, o paskui tarsi sulenda atgal į žemę", - situaciją laukuose apibūdina V. Rasimas.

Žinoma, tokiais atvejais galima kalbėti apie sėjomainos naudą, bet ūkininkas atviras: „Pripažinkime, kokia ta šiuolaikiniuose ūkiuose sėjomaina - augini tai, kas ekonomiškai apsimoka, taigi praktiškai - tik kviečius ir rapsus." Žinoma, labai gerai turėti bent šiek tiek ankštinių augalų - pastaraisiais metais ūkyje jų plotai didėjo - pernai žirnių auginta 100 ha, pupų - 64 ha.

Įvairinti sėjomainos augalus ūkininkas bandė ir augindamas grikius. „Bet vis pataikau nesėkmingai: kai ką naujo pasėju, tai jų kaina iš karto atsiduria dugne. Ir tokiame dugne, kad net kulti vargiai apsimoka", - ne itin sėkmingą bandymą prisimena V. Rasimas. Be to, kuo daugiau ūkyje skirtingų augalų, tuo daugiau problemų kyla su derliaus dorojimu ir laikymu.

Pernai ūkininkas deklaravo 1 538 ha žemės. Augino 367 ha žieminių kviečių, 223 ha kvietrugių, 110 ha žieminių miežių, 242 ha žieminių rapsų, likusius plotus užėmė vasariniai augalai. Prieš kelerius metus rapsai sudarydavo apie pusę visų ūkio pasėlių, tačiau dabar jų plotai sumažinti.

„Derlius 2014-aisiais buvo normalus - nei labai geras, nei labai blogas", - trumpai drūtai apibendrina V. Rasimas pridurdamas, kad praktiškai visas derlius iki lapkričio vidurio buvo parduotas. Iš viso 2014 m. rudenį prikūlė 6 800 tonų, turimose saugyklose telpa ketvirtadalis derliaus. Tačiau ūkininkas talpesnių statytis neplanuoja. Jo nuomone, saugyklos skirtos ne tam, kad būtų galima ilgai saugoti ir parduoti tada, kada sulauki geriausios kainos. Jos reikalingos tik javapjūtės metu grūdams išdžiovinti ir trumpai pasaugoti. „Nelaikau grūdų ir negaudau geresnių kainų. Didžiausią dalį derliaus parduodu bendrovei „Agrokoncernas", - sako ūkininkas.

Natūralių pievų žolės nepakanka

Vidutinis jo dirbamos žemės našumo balas - 36-38. Jei pasitaiko 42 balų laukų, tai jau labai gerai, o 45 balų - ypatingai gerai, bet yra ir vos 28 balais vertinamų plotų. 200 ha užima pievos ir ganyklos. Nuosavos žemės plotas nesiekia 500 ha. Hektaro nuoma atsieina 220-250 Lt, yra ir po 300 Lt/ha. „Už prastesnes žemes moku mažiau. Kartais net pagalvoju, ar jas iš viso verta dirbti", - atvirai sako žemdirbys.

Ūkininko manymu, minimalus augalininkystės ūkis, kad apsimokėtų įsigyti visą technikos komplektą, yra apie 200 ha. „Turėti 15-20 ha užsiimant augalininkyste - tai labiau hobis, o ne verslas", - tarsteli ūkininkas.

Pradėjęs auginti gyvulius, žemdirbys pamatė, kad būtinai reikia ir kultūrinių žalienų. „Atrodo - kam, juk šitiek natūralių pievų! Bet kai pradedi šienauti, tai to šieno labai jau skystai. Penkiolikai karvių iššerti prireikė šieną ir šienainį ruošti iš 60 ha! Atrodytų, žolės yra - karvės net pasislepia joje, bet bendra jos masė nedidelė", - paaiškina ūkininkas. Pavasarį planuoja sėti keliasdešimt hektarų kultūrinių pievų, kad iš jų būtų galima pasiruošti kokybiško pašaro.

Minėtieji 200 ha natūralių pievų - panemunių, pelkėtų vietų - taip pat buvo stimulas pradėti verstis mėsine galvijininkyste. Daug metų tuos plotus V. Rasimas prižiūrėjo pagal programą „Kraštovaizdžio tvarkymas" - tik nušienaudavo, ir viskas. O štai gyvuliai leidžia išnaudoti turimas pievas.

„Normali karvė tokiose pievose iš bado numirtų, tačiau maniškės laimingos ir patenkintos. Jos braido po tikrus džiunglynus, kur veši vingiorykštės, šaltekšniai, kiti pelkiniai augalai, ir sugeba prasimaitinti", - geru pasirinkimu patenkintas augintojas. Jo įsigyti angusai yra vengriškos kilmės, pirkti iš Estijos. Už veršingas telyčias ūkininkas mokėjo po maždaug 6 000 Lt (po 1 750 eurų).

Ieškojo kuo ekstensyvesnės veislės

Prieš įsigydamas galvijus, V. Rasimas ilgai svarstė, kokią veislę rinktis, - ieškojo kuo ekstensyvesnės. „Limuzinai, šarolė, belgų mėlynieji - jau iš intensyvesnių. Žinoma, yra ir dar ekstensyvesnių už angusus - hailendai, galovėjai. Tačiau aš rinkausi viduriuką tarp laukinio ir naminio gyvūno", - paaiškina ūkininkas.

Jam teko skaityti, kad geriausi kepsniai yra būtent iš angusų mėsos. Nors lankydamasis Ispanijoje pastebėjo, kad ten labiausiai vertinami steikai iš belgų mėlynųjų veislės galvijų. „Žinoma, visi veisėjai giria savo auginamą veislę. „Angusų mėsos skonio dar nepajutau ir nelabai noriu pajusti. Svajoju, kad mano išauginti galvijai būtų parduoti veislei. Juk prie gyvo daikto prisiriši ir paskui jį tarsi išduotum..." - sako ūkininkas vildamasis, kad prieauglio nereikės skersti mėsai.

Angusai - sena mėsinių galvijų veislė, sukurta Škotijoje. Šie gyvuliai nereiklūs, ištvermingi ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų, nedideli, greitai subręsta. Jų mėsos išeiga apie 60 procentų. Veršeliai gimsta nestambūs, 28-32 kg svorio. Karvės sveria 450-500 kg, buliai - 850-900 kg. Karvės veršiuojasi lengvai, be jokio žmogaus įsikišimo. „Tiesiog atėjus laikui įlenda į krūmus ir, žiūrėk, jau ateina su veršeliu prie šono", - prisimena V. Rasimas.

Ūkininko manymu, šeimininkai apskritai per dažnai nori kištis į gyvulių gyvenimą. Net ir kai ūkininkavimo pradžioje jis augino pienines karves, laikėsi tokios pozicijos: pamatei, kad jau karvė nori veršiuotis, uždarei tvarto duris ir nevarstyk jų bent jau kokias keturias valandas. Bet koks pašalinių buvimas gyvuliui sukelia stresą.

„O štai gyvulių charakteris priklauso nuo šeimininko, - įsitikinęs V. Rasimas. - Maniškiai - tikrai jaukūs. Visų pirma, jie beragiai. Žinoma, glostomi nelabai nori būti - tokia jau jų laukinė prigimtis."

Angusų priežiūra minimali. Jei nebūtų žiemos, tai, galima sakyti, priežiūros ir visai nereikėtų. Vasarą pakanka tik paleisti juos į lankas - laisvai braidydamos po ganyklas karvės ėda šakas, krūmus, net jaunus klevukus apskabo. Ganyklose ūkininkas yra įrengęs girdyklą, kur karvės pačios prisipumpuoja vandens. O žiemą jau reikia pastogės ir pašaro.

Suginus į tvartą, karvėms šviežio pašaro duodama kokius du kartus per savaitę - ir joms užtenka. „Kadangi karvės skirtos veislei, joms nėra reikalo nutukti, nes tada sunkiau veršiuojasi. Visą vasarą jos mito prasta žole, tad nemanau, kad žiemą joms reikia kokio nors ypatingo pašaro, juolab kad apribotas gyvulių judėjimas", - svarsto augintojas. Žiemai ūkininkas pasiruošė šienainio ir šieno. Ir jau spėjo pastebėti, kad šieną gyvuliai ėda geriau negu šienainį. Nors žolę pjovė vėlokai ir šienas išėjo toks truputį „prie malkų", bet galvijams ir toks labai patinka.

Įsigijęs mėsinių galvijų, Vidmantas nusipirko ir visą šienavimo bei pašarų ruošimo techniką. „Skaičiuojant ekonomiškai, tokiam mažam gyvulių kiekiui tai yra absoliuti nesąmonė. Galima sakyti, kad šios karvės - auksinės. Tačiau viskas daryta galvojant apie bandos didinimą", - sako ūkininkas skaičiuodamas, kad atsipirkti mėsinė gyvulininkystė pradeda maždaug po 10 metų, ne anksčiau.

Postūmį plėtrai davė parama

Pati Vidmanto ūkininkavimo pradžia labai panaši, kaip ir kitų žemdirbių. Baigęs miškininkystę, po studijų dirbo girininku, paskui kolūkyje miškininku. 1991 m. pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavo 3,04 ha žemės, iš jų 96 arai ariamos, o kiti - miškai ir pelkės. Nusipirkęs dar 25 ha, Vidmantas jautėsi esąs stambus ūkininkas. Ūkininko pažymėjimą gavo 1998 m. Laikė pienines karves, turėjo medelyną, augino braškes. „Na, toks natūrinis ūkis", - taip dabar su šypsena vertina pats šeimininkas. Buvo sunku: vaikai (jų net keturi!) maži, o dienos darbais užpildytos nuo ryto iki vakaro.

„Tiesiog kartais reikia pamatyti, kad galima gyventi ir kitaip, nebūtina taip vargti. Man akis atvėrė apsilankymas paprastoje lauko dienoje - ten pamačiau, kad demonstruojami kviečiai niekuo ne geresni negu mano ūkelyje. Tas faktas įkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis, pasukau tik į augalininkystę", - sako ūkininkas.

Didelis postūmis ūkio plėtrai buvo europinė parama. 2004 m. įgyvendintas SAPARD projektas tapo staigmena net pačiam ūkininkui - tada Vidmantas dirbo apie 100 ha žemės ir jam atrodė, kad parama tikrai ne jam, kur jau ten lygiuotis į vieną gretą su stambiaisiais ūkininkais. „Tačiau pastūmėjo „Agrokoncerno" vadybininkų padrąsinimas - ruošk projektą, ir viskas. Tai buvo teisingas žingsnis - per metus žemės plotas padvigubėjo. Pinigine išraiška parama nebuvo itin didelė, 100 tūkst. litų, tačiau davė stiprų postūmį", - prisimena ūkininkas.

Antrasis ūkininko parengtas projektas nebuvo patvirtintas, tačiau žemdirbys rankų nenuleido. „2008 m. ūkis gavo 622 tūkst. Lt paramos, 2009 m. - per 600 tūkst. Lt. Skaičiuoju, kad iš viso apie 1,4 mln. Lt paramos į ūkį atėjo - tai tikrai nemažas postūmis plėtrai", - pripažįsta žemdirbys.

Miškininko specialybė įpareigoja plėsti ir miškų plotus. Vidmantas turi 24 ha brandaus miško, dar 22 ha naujo pasodino. „Norėčiau iki 100 ha miško įveisti. Turėčiau ką veikti, kai išeisiu į pensiją" - šypteli ūkininkas.

O kaip ūkis? Gal kuris iš vaikų žada sekti tėčio pėdomis? Į šį klausimą Vidmantas atsakymo neturi. „Ūkio perėmėjai neparuošti. Jauniausias sūnus devintokas, visos trys dukros jau išėjusios iš namų: viena dar mokosi universitete, dvi jau baigusios. Matyt, nesugebėjau įskiepyti joms noro dirbti žemės ūkyje", - sako žemdirbys ir priduria, kad jo ateities vizija kitokia: dirbsiąs kol pajėgsiąs, o kai jėgų pradės stigti, ūkį parduosiąs.

„Pasiliksiu gal gyvuliukus, mišką ir toliau gyvensiu savo gyvenimą. Kodėl reikia atitempti vaiką per prievartą į ūkį, o paskui jam priekaištauti, kad blogai tvarkosi? Klaidinga manyti, kad ūkį būtinai perims vaikai. Gal jie visai kitaip įsivaizduoja savo gyvenimą", - mąsto Vidmantas, širdies kertelėje vis tik vildamasis, kad ūkio perėmėjas iš keturių atžalų ims ir atsiras.