23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2015/01
Būti ar nebūti? Štai klausimas...
  • Nelė JURKĖNAITĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Galima rasti įvairių mokslinių tyrimų, kuriuose žemės ūkio perspektyvos vertinamos remiantis oficialia statistika arba ūkių apskaitos rodikliais. Tačiau šie tyrimai neatsako į klausimą, kaip savo verslo perspektyvas vertina patys ūkininkai. Straipsnyje pateiktas ūkininkų požiūris į esminius aspektus, kurie yra svarbūs gyvybingam Lietuvos žemės ūkiui išsaugoti.

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) 2014 m. atliko ūkininkų anoniminę anketinę apklausą, kurios tikslas - išsiaiškinti respondentų požiūrį į esminius ūkio gyvybingumo klausimus. Apklausoje dalyvavo 937 ūkininkai, ūkininkaujantys didesniuose kaip 1 ha ūkiuose. Tyrimui buvo atrinkti respondentai iš visų Lietuvos apskričių. 35,6 proc. apklaustų ūkininkų buvo jaunesni negu 40 metų.

Ūkio specializacijos nustatymui pasitelkta pajamų struktūra. Javų, gyvulininkystės, daržininkystės ir sodininkystės ūkiams buvo priskiriami ūkiai, kuriuose pajamos už atitinkamos produkcijos pardavimą viršijo 50 proc. Didžiausią dalį respondentų - 44,7 proc. - sudarė javų augintojai, 26,8 proc. ūkių orientavo savo verslą į gyvulininkystės produkciją, mišrių ūkių buvo 17 proc., daržininkystės ir sodininkystės - 4,5 proc., kitų - 7 procentai.

Rezultatai priklauso nuo tyrėjo požiūrio

Ūkių ekonominio gyvybingumo problema sprendžiama ES bendrosios žemės ūkio politikos priemonėmis jau keletą dešimtmečių, todėl ji susilaukė daugelio mokslininkų dėmesio. Dažniausiai išskiriami du svarbūs ūkio ekonominio gyvybingumo aspektai: ilgalaikis ir trumpalaikis. Ir ilgalaikio, ir trumpalaikio ūkio ekonominio gyvybingumo vertinimui siūloma daug įvairių rodiklių arba jų rinkinių, tačiau pasirinktas tyrimo būdas paskatino taikyti paprastus ir suprantamus ekonomiškai gyvybingo ūkio nustatymo kriterijus.

Ūkio trumpalaikio ekonominio gyvybingumo samprata dažnai siejama su einamųjų metų finansinės veiklos rezultatais. Tiriant Lietuvos žemės ūkio situaciją, buvo daroma prielaida, kad ūkis yra gyvybingas, jeigu jis generuoja pakankamai pajamų (be subsidijų) veiklos išlaidoms padengti.

Tyrimo rezultatai rodo, kad 2013 m. gyvybingiausi buvo ūkiai, auginantys javus (negyvybingi ūkiai sudarė 44,4 proc.), kitų specializacijų ūkių situacija labai sunki. Aukštą negyvybingų ūkių skaičių galima aiškinti tuo, kad buvo vertinama jų padėtis be subsidijų. Kitas svarbus aspektas - net 54,1 proc. respondentinių ūkių buvo mažesni kaip 30 ha. Trys svarbiausi finansavimo šaltiniai, naudojami minėtų ūkių gyvybingumui palaikyti, yra pajamos iš ūkio veiklos, ūkininko ir jo sutuoktinio(-ės) pajamos iš kito mokamo darbo, valstybės parama žemės ūkiui. Mažesniuose negu 30 ha ūkiuose buvo itin didelė dalis respondentų, kurie pažymėjo, kad neūkininkautų, jei nebūtų mokamos tiesioginės išmokos.

Didesni kaip 30 ha ūkiai buvo labiau gyvybingi ir sugebėjo pritraukti lėšų iš išorės. Respondentai pažymėjo, kad trys pagrindiniai ūkio veiklos finansavimo šaltiniai, svarbūs ūkio gyvybingumui išsaugoti, yra ūkio veiklos pajamos, valstybės parama žemės ūkiui ir skolintos lėšos. Šioje ūkių grupėje mažiau ūkininkų pasisakė, kad nutrauktų ūkio veiklą, jei negautų tiesioginių išmokų.

Daug mokslinių tyrimų įrodo, kad jauni ūkininkai sugeba uždirbti didesnį pelną, todėl galima būtų daryti prielaidą, kad jaunų ūkininkų ūkiai yra labiau gyvybingi. Tačiau ši prielaida nepasitvirtino. Tyrimas parodė, kad gyvybingų ūkių dalis ūkiuose, kuriuose ūkininkauja jaunesnis kaip 40 m. asmuo, ir dalis ūkiuose, kur ūkininkaujantis asmuo yra vyresnis kaip 40 m., beveik nesiskiria, t. y. trumpalaikis ūkio gyvybingumas nepriklauso nuo ūkininko amžiaus.

Toks aukštas negyvybingų ūkių skaičius 2013 m. nėra išskirtinis Lietuvos atvejis, kitose ES šalyse susiklosčiusi panaši situacija. Tačiau trumpalaikio ekonominio gyvybingumo vertinimo kriterijais reikia remtis atsargiai. Dažnai ūkininkai išsaugo ūkio veiklą net ir tuo atveju, kai negauna pelno, todėl mokslininkai siūlo papildomai vertinti ilgalaikį ūkio gyvybingumą, kuris rodo, ar ūkininkui adekvačiai atlyginama už jo ir šeimos narių darbą ir kitų neatlyginamų išteklių naudojimą žemės ūkyje.

Įvairūs ilgalaikio gyvybingumo vertinimo rodikliai leidžia skirtingais aspektais įvertinti žemės ūkio veiklos, kaip verslo, patrauklumą. Tačiau pasirinktas tyrimo metodas neleido įtraukti šių rodiklių į anketą. Kita vertus, siūlomi ilgalaikio ekonominio gyvybingumo rodikliai dažnai neatsižvelgia į ūkininkų motyvaciją. Dėl šios priežasties, vertinant ilgalaikį gyvybingumą, ūkininkų buvo prašoma atsakyti į klausimą, ar jie planuoja tęsti savo veiklą po 5 metų. Buvo daroma prielaida, kad teigiamas atsakymas iš esmės parodys žemės ūkio veiklos patrauklumą, palyginti su kitomis alternatyvomis.

Respondentų atsakymai parodė, kad ilgalaikėje perspektyvoje geriausia gyvybingumo situacija yra javų ir gyvulininkystės ūkiuose. Daugiau negu penktadalis daržininkystės ir sodininkystės, mišrių ir kita ūkininkavimo veikla užsiimančių ūkių neplanuoja tęsti veiklos po 5 metų. Įdomu, kad tik 6 proc. ūkininkų pažymėjo planuojantys keisti savo specializaciją, todėl artimiausiu metu struktūriniai pokyčiai žemės ūkyje bus susiję su nepopuliarių specializacijų ūkių skaičiaus mažėjimu.

Ar bus kam perimti ūkius?

Lietuva viena iš nedaugelio ES šalių, kurioje smulkiesiems ūkiams tenka svarbus vaidmuo. Tačiau 2003 ir 2010 m. žemės ūkio surašymo duomenys rodo reikšmingą ūkių skaičiaus mažėjimo ir visai ES būdingą ūkių dydžio stambėjimo tendenciją. Taigi šiandien svarbu žinoti, ar Lietuvos ūkiuose yra jaunimo, kuris galėtų užtikrinti šeimos verslo tęstinumą.

Į šį klausimą atsakys tik ūkio demografinio gyvybingumo rodikliai. Jų yra daug, tačiau galima išskirti du esminius aspektus: ekonominę riziką prisiimantį asmenį, kuris juridiškai ir fiziškai atsakingas už ūkį, ir dirbančius ūkyje ūkininkaujančio asmens šeimos narius, kurie sudaro ūkio demografinio gyvybingumo potencialą. Įvairius ūkio demografinio gyvybingumo rodiklius galima surasti pasitelkus statistiką, tačiau šie duomenys ir reali situacija ūkyje gali skirtis. Statistika neatsakys į klausimą, kiek jaunų šeimos narių iš tikrųjų potencialiai galėtų perimti ūkio valdymą ir išsaugoti šeimos verslą.

Tyrimo metu demografiškai negyvybingiems ūkiams buvo priskirti tokie, kuriuose nėra nė vieno šeimos nario (įskaitant ir ūkininkaujantį asmenį), jaunesnio kaip 40 m., kuris galėtų perimti ūkio valdymą. Respondentų atsakymai rodo, kad labiausiai gyvybingi ūkiai, auginantys javus. Kitų specializacijų ūkiai irgi turi labai didelį jaunimo potencialą. Tačiau ar Ar ūkis tęs veiklą po 5 m.?, % jaunimas, turintis žinių ir įgūdžių, perims šeimos verslą, parodys tik laikas.

Įdomu ir tai, kad patys ūkininkai traktuoja ūkininkavimą kaip šeimos vertybę, kuri turėtų būti perduodama iš kartos į kartą. Ūkininkų norą išsaugoti šeimos verslą rodo ir jų planai po pasitraukimo iš ūkininkavimo veiklos. Parduoti žemę planavo tik 20,1 proc. apklaustų respondentų.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad ateityje Lietuvoje ūkių skaičius mažės (net 15,8 proc. respondentų pažymėjo, kad jie neplanuoja tęsti savo veiklos po 5 metų.). Situacija žemės ūkyje puikiai iliustruoja ES ir nacionalinės paramos žemės ūkiui svarbą: šiandien geriausiais gyvybingumo rodikliais gali didžiuotis ūkiai, auginantys javus. Vykdomos politikos ir priemonių tęstinumas neskatina galvoti apie kardinalius verslo pokyčius (keisti specializaciją planavo tik 6 proc. respondentų).

Tyrimas parodė labai aukštą ūkių demografinį gyvybingumą, t. y. Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kurie turi pakankamai žinių ir įgūdžių perimti ūkio valdymą, tačiau, jeigu nebus sukurtos tinkamos politinio poveikio priemonės, labai tikėtina, kad dalis jaunimo atsisakys ūkininkavimo ir pasirinks patrauklesnes alternatyvas.