Nedaug šalyje yra tokių žemės ūkio bendrovių, kurios stabiliai, beveik nekeisdamos gamybos apimčių, dirba jau kelis dešimtmečius ir net yra išsaugojusios tą patį pavadinimą. Pasvalio r. ŽŪB „Draugystė" - viena iš tokių. Stabilumo įvaizdį dar labiau sustiprina jos vadovas Juozas Jarašūnas, šias pareigas einantis beveik keturis dešimtmečius.

Nors ūkis turi ilgą istoriją, stagnacijos čia nė ženklo. Gal tik didžiulis administracinis pastatas mena senus laikus, tačiau ir laukuose, ir fermose dirbama taikant pačias moderniausias technologijas. „Kai manęs kas paklausia, kaip gyvenu, atsakau - gerai. Mes, lietuviai, gal įpratę per daug dejuoti. Nors nesiginčysiu - žemdirbio darbas tikrai yra vienas sunkiausių", - su plačia šypsena pokalbį pradeda J. Jarašūnas ir skuba patikslinti, kad amžiumi jis yra vyriausias bendrovėje, o didžioji kolektyvo dalis - jauni žmonės.

„Atlyginimai pas mus geri, mokami stabiliai. Minimalus atlyginimas bendrovėje - 1 700 Lt. Kiti dejuoja, kad darbuotojų trūksta, o pas mus tokios problemos nėra. Atvirkščiai - eilė stovi už durų: kiek man reikia, tiek pasiimu. Žmonės saugo savo darbą, o apie tokius dalykus, kaip girtavimas, jau seniai pamiršta", - darbščiu kolektyvu pasidžiaugia vadovas.

„Draugystei" J. Jarašūnas vadovauja nuo 1978 m. Tuomet ūkis valdė 2 300 ha, o dabar - 2 050 ha žemės. Žmonių kolūkio laikais dirbo apie 250, dabar - 70. „Žinoma, galima būtų mažinti iki 60, bet kai kuriems iki pensijos likę vos keleri metai, nesinori gadinti santykių su gerais darbuotojais. Tiek metų kartu išdirbus širdį skaudėtų, jei reikėtų atsisveikinti", - prisipažįsta ūkio vadovas.

Kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kolūkiai vienas po kito ėmė irti, neramu buvo ir „Draugystėje". Juozas, kaip pats sako, buvo išvytas „praktikos atlikti" į kitą kolūkį, mat kai kuriems žmonėms užkliuvo, kad jis jau seniai vadovauja ir esą reikia naujo vado. Per dvejus metus „Draugystėje" pasikeitė keturi ūkio vadovai. Ko gero, dar pusmetis tokios „tvarkos" ir bendrovės būtų nebelikę. Darbuotojai pradėjo prašyti senojo vadovo sugrįžti. „Grįžau pačioje žiemos pabaigoje, vasario 28 d. Pašarų nėra, šildymo sistema susprogusi", - tuometinį nuosmūkį prisimena Juozas.

Per dvejus metus ūkį pavyko prikelti. Vėliau vieni pirmųjų šalyje parašė projektą paramai pagal SAPARD programą, vieną po kito pradėjo pirkti vakarietiškus traktorius ir žemės dirbimo padargus. Moderni technika darbą žemės ūkyje pakeitė iš esmės - dabar visi svarbiausi darbai mechanizuoti. Kelias dešimtis žmonių sutraukiantys šienpajūtės ar linų nuėmimo darbai liko tik atsiminimuose.

Nerimą kelia kritusios pieno kainos

Dabar didžiausias pirmininko galvos skausmas - smarkiai kritusios pieno kainos. Sausio mėnesį už pieno kilogramą gaudavo 1,20 Lt, liepos - 92 centus, rugsėjį ir spalį  - vos 77 centus. Skaičiuojant nuo liepos mėnesio, pieno kaina nukrito 23 proc., o nuo sausio mėnesio - net 37 procentus. Pieno savikaina pernai buvo 87 centai.

„Jei šiuos mėnesius ištemptume ant nulio, tai dar būtų labai gerai. Toks didelis pieno kainų kritimas buvo maždaug prieš trejus metus - tada vos 60 centų už kilogramą pieno gaudavome. Per mano 43 darbo žemės ūkyje metus tai buvo pirmi metai, kai gyvulininkystė atnešė pusės milijono litų nuostolį. Šiemet nuostolių neturėtų būti, bet ir pelno nebus", - skaičiuoja pirmininkas. Melžiamų Lietuvos žalųjų ir žalmargių karvių bendrovėje yra 470, vidutinis metinis primilžis iš karvės siekia 9 000 kg. Tokiam kiekiui pamelžti teoriškai užtektų trijų melžėjų, bet dirba keturios. Moterys pasidalijusios į pamainas po dvi: dvi dienas dirba, kitas dvi - ilsisi. „Per mėnesį jos dirba 15 dienų, per dieną gauna 160 Lt", - tikslius skaičius mėgsta vadovas.

Dienos pienas telpa į 10 t talpos šaldytuvą, kuriame jis atšaldomas iki 4-5 °C. Dar yra papildomas 1,2 t talpos šaldytuvas - vasarą, kai pieno būna daugiau, jis praverčia. Karvės veršiuojasi daugmaž tolygiai, todėl pieno ištisus metus būna po 10-11 t kasdien. Karvės melžiamos tris kartus per dieną. „Pieną parduodame „saviems" - Marijampolei, - pajuokauja Juozas. - Jei perdirbėjai logiškai pasiskirstytų regionais, tai, manau, apie 10 cnt galėtų pakelti pieno kainą žemdirbiams."

Gimusios telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o buliukai parduodami iš karto. „Gimė veršelis, nulaižė jį karvė, krekenų atsigėrė, ir parduodame. Naujagimius veršelius noriai perka nuolatiniai klientai, kurie augina juos mėsai", - paaiškina Juozas.

Bendrovėje auginamos telyčaitės per dieną priauga 900-1 100 gramų. „Bet mokslininkai sako, kad geriausias prieaugis iki 950 g per parą. Jei daugiau - jau nebegerai. Gyvulys turi turėti daugiau raumenų, o ne riebalų", - sako bendrovės vadovas. Jis pasidžiaugia jau daugiau kaip penkeri metai trunkančiu bendradarbiavimu su įmone „Kemp ir partneriai", kurios konsultantas iš Anglijos Brainas Vernonas (Brain Vernon) nuolat gelbsti profesionaliais patarimais.

Bendravimo pradžioje Juozą nustebino rekomendacija, kad karvė per dieną turi gauti iki 3 kg šiaudų. „Nustebau. Juk turime sočiai šieno, šienainio, siloso, tai kam gyvuliui tuos šiaudus kišti? Bet paskui, kai viską man paaiškino, supratau, kad to reikia. Mažiausiai kilogramą šiaudų per dieną dabar gauna kiekviena mūsų karvė, - sako bendrovės vadovas. - O užtrūkusios karvės kasdien gauna po 3-4 kg šiaudų. Mat jų skrandis visai kitaip dirba". Patys geriausi šiaudai pašarui - miežiniai, nes jų maistingumas didesnis. Silosui miežiai netinka, nes visi akuotai pakliūva į masę ir karvės jų nesuvirškina, tačiau iš šiaudų faktiškai visi akuotai išbyra.

Bendrovėje dar auginama 170 mėsinių Šarolė veislės galvijų. Iš pradžių nusipirko 10 veislinių telyčių, paskui dar 22, tada dar 50 - taip ir plėtėsi banda. „Kai pradėjome veisti mėsinius galvijus, buvome apskaičiavę, kad rentabilumas turėtų būti 25-30 proc. Dabar, atvirai šnekant, su mėsiniais dirbame beveik „ant nulio", nes smukusios mėsos kainos. Jei nebūtų išmokų už galvijus, būtų tikrai striuka", - sako Juozas.

Mėsai skirti galvijai parduodami bendrovei „Utenos mėsa", o prieauglį veislei išperka kiti augintojai. Buliai į „Draugystę" buvo įvežti iš Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos, vienas bulius „aptarnauja" 40 karvių. Mėsiniai galvijai laikomi tvartuose ant storo kraiko sluoksnio - kuo giliau ir sunkiau tenka galvijams klampoti, tuo geriau vystosi jų raumenys. Jaunikliai nuo karvės atjunkomi 7-8 mėnesių. Dvejų metų buliukas sveria apie 850 kg - paprastai tada jis ir realizuojamas mėsai.

„Šarolė karvės bene pačios romiausios iš visų mėsinių galvijų. Tik pirmąsias dvi savaites po apsiveršiavimo geriau jų pasisaugoti, nes būna labai agresyvios - gina veršelius. Ir pastebėjome, kad telyčios pirmąkart sunkiau veršiuojasi", - patirtimi pasidalijo mėsinių galvijų fermos vedėja Laima Vertelkienė. Galvijų sveikatingumu rūpinasi du bendrovės veterinarijos gydytojai. „Abu su aukštuoju išsilavinimu", - gerais specialistais didžiuojasi pirmininkas.

Seniau bendrovėje būdavo auginamos ir kiaulės (iki 5 000), bet dabar jau kokie penkeri metai jų tvartai tušti. „Kai kainos nukrito iki 3 Lt/kg už gyvą svorį, kasmet patirdavome 200-300 tūkst. Lt nuostolį. Tada ant kiaulininkystės padėjau kryžių", - prisimena Juozas. Jei ir grįžtų prie šios ūkio šakos, tai ne mažiau kaip 10 tūkst. kiaulių reikėtų auginti, kad tai būtų rentabili ūkio šaka.

Grūdai - tik ekstra klasės

Augalininkystės sritis pastaruosius penkerius metus pelninga. Prieš trejus metus kviečius pardavė po 900 Lt už toną, rapsus - po 1 700 Lt už toną - buvo tiesiog pasakiškas sezonas. Praėjusi žiema nuskriaudė visą Šiaurės Lietuvą, ne išimtis buvo ir „Draugystės" laukai. Teko atsėti 500 ha žieminių rapsų ir 715 ha žieminių kviečių - iš viso 1 200 ha. Atsėjimas kainavo vidutiniškai apie 500 Lt/ha, iš viso susidarė solidi suma - 600 tūkst. Lt.

„Paskaičiavome su buhaltere, kad šiemet grūdų prikūlėme 1 200 tonų daugiau negu pernai. Mat vasarinių kviečių derliai buvo stebėtinai geri. Pavyko labai anksti juos pasėti (pirmąjį balandžio dešimtadienį), tad derlius užderėjo tikrai gausus - po 8,5 t/ha", - sako bendrovės vadovas ir patikslina, kad grūdus ruošia tik ekstra klasės ir tai visuomet pavyksta. „Šiemet tokią technologiją taikė ir mano bičiuliai, taip pat didelių bendrovių vadovai Algis Žėkas bei Henrikas Braškys - jiems irgi pavyko", - savo ir kolegų sėkme džiaugiasi Juozas.

Kokia tokios technologijos esmė? Jokių gudrybių čia nėra - svarbu laiku papildomai augalus patręšti per lapus. Rapsus po žydėjimo taip būtina patręšti du kartus - tai garantuoja apie 1-1,5 tonos didesnį derlių (paprastai bendrovėje žieminių rapsų kuliama po 4,5-5 t/ha). Javus pieninėje brandoje taip pat būtina du kartus pamaitinti per lapus: tręšiama karbamidu, pirmąkart purškiant dar pridedama mikroelementų, jei jų reikia. Svarbu nesuvėluoti: kai pasėlis jau pradeda geltonuoti - purkšti vėlu.

Didžiąją dalį grūdų „Draugystė" parduoda įmonei „Amilina". Šių metų grūduose baltymų yra 15,6-16,3 proc. (ekstra klasei reikia 14 proc.), glitimo - 32-33 proc. (turi būti ne mažiau kaip 29), kritimo skaičius 317-320 s (turi būti ne mažiau kaip 280). Būtent kritimo skaičius šiemet ne vienam šalies ūkininkui numušė grūdų kokybę, ir vietoj maistinių grūdų jie kūlė pašarinius (ypač tie, kas kūlė po stiprių liūčių).

Pernai kviečius pardavė po 700 Lt/t, šiemet kaina kol kas 100 Lt mažesnė. „Kol kas mes jų neparduodame, turime kur laikyti, tad nėra ko skubėti. Kaina šimtu litų mažesnė, bet bendras grūdų kiekis 1 200 tonų didesnis, tad pinigine išraiška turėtume gauti tą patį, kaip ir pernai", - skaičiuoja Juozas.

Didesnį ūkį būtų sunku suvaldyti

Prasčiausios bendrovės dirbamos žemės vertinamos 54, geriausios - 66 našumo balais (vidurkis - apie 60). Dirvožemis čia - derlingas, bet labai sunkus molis, kurio įdirbimo specifiką reikia gerai perprasti. „Kas tinka Lietuvai, tas netinka Pasvaliui, o kas tinka Pasvaliui - tas netinka „Daugystei", - savo mėgstamą frazę prisimena Juozas. Žemės struktūra nuolat gerinama organika - didžioji dalis šiaudų susmulkinama ir įterpiama į dirvą. Kas penkeri metai kiekvienas laukas gauna mėšlo.

Visa technika ir fermų įranga - moderni, vakarietiška. Yra dar ir senųjų Kiroviecų bendrovėje likę, bet jie jau kokius trejus metus nebuvo užkurti - neprireikia. Traktorių parke vyrauja „Fendt" gamybos mašinos. „Taip man patogiau - kai traktoriai vienos firmos, paprasčiau ir su detalėmis, ir su technine priežiūra", - paaiškina Juozas.

Bendrovėje taikomas neariamasis žemės dirbimas, dirbama su universaliu „Väderstad" 9 m darbinio pločio skutikliu TopDown, kuris agreguojamas su vikšriniu traktoriumi Challenger. Skutikliu žemė įdirbama 20-25 cm gyliu (agronomas kaskart matuoja, kokiame gylyje formuojasi dirvos padas). Kas kelinti metai laukai suariami.

Derlius nuimamas keturiais „Claas" firmos kombainais, iš tos pačios kompanijos gaminių sukomplektuota ir visa šienavimo technika. „Prieš pirkdamas susiorganizavau sau ekskursiją derliaus nuėmimo metu per Vokietiją ir Prancūziją. Skaičiavau, kiek kokių kombainų laukuose dirba. 50 proc. visų kombainų buvo Claas! Ir tada man pasidarė aišku, ką pirkti", - savo sugalvotą atrankos metodą prisimena Juozas ir labai rimtai priduria, kad perkant techniką jam didelį įspūdį daro...spalva. „Šviesiai žalia Claas, sodriai žalia Fendt ir prinokusių kviečių geltonumo Challenger - man labai gražu", - šypsosi bendrovės vadovas.

Jo manymu, šiuo metu dirbamos žemės užtenka, nes didesnį ūkį būtų jau sunku suvaldyti. Be to, jei, tarkime, žemių plotas išsiplėstų iki 3 000 ha, reikėtų antrą technikos komplektą pirkti. „Mūsų bendrovė yra optimalaus dydžio. Reikia skaičiuoti ne kiek pajamų, o kiek pelno gauni. Jei apyvartą darai didelę, bet pelnas nulinis, tai čia ne verslas. Kam plėšytis? Pastaruosius trejus metus gauname po 4 mln. Lt pelno kasmet. Tad manau, mūsų bendrovė dirba tikrai rentabiliai", - puikiais rezultatais garsiai pasidžiaugti nebijo vadovas.

O paprašytas įvardyti sėkmės formulę, ilgai negalvoja - tai geros žemės ir labai darbštūs žmonės. „Žinoma, daug priklauso ir nuo vadovo - kaip su darbuotojais bendrausi. Reikia būti žmogiškam. Užpykstu, susibaru, bet už 5 minučių viską užmirštu, ir vėl gražiuoju. Žmonėms tas patinka", - pastebi Juozas Jarašūnas.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2014/11