Lietuviai jau seniai skersai išilgai išmaišė visą Europą, tačiau kai kurie kraštai taip ir liko mažai pažinti. Vienas iš jų - Rumunija. Susipažinti su šios šalies žemės ūkiu verta: iš rumunų galima kai ko pasimokyti, jų patirtį sėkmingai pritaikyti Lietuvos ūkiuose, o kai ko reikėtų vengti, kad vėliau netektų mokytis iš savų klaidų.

Jei Lietuvą per dieną gali pervažiuoti kelis kartus pirmyn atgal, tai Rumunijos nepavyks ne tik todėl, kad jos plotas kelis kartus didesnis. Viena priežasčių - Karpatų kalnai ir prieškalnės. Važiuojant kalnų serpantinais, nors jie ir asfaltuoti, nepaskubėsi. Leistinas greitis 30-40, o kai kuriose vietovėse - vos 10 km/val. Tačiau kelionė neprailgsta, nes akis užburia besikeičiantys įstabaus grožio kalnų peizažai su žaliuojančiais miškais,  pievose besiganančiomis avimis, giliais tarpekliais, į kuriuos pažvelgus šiurpuliukai per kūną nubėga, ir kalnų šlaituose bei slėniuose sutūpusiais nameliais.

Kalnus keičia lygumos su horizonte išnykstančiais kukurūzų, saulėgrąžų laukais, vynuogynais ir sodais. Vieni jų tokie platūs, kad sunku akimis aprėpti, kiti suskirstyti siaurais ruoželiais. Pažvelgęs į laukus nesuklysdamas suprasi, kurie iš jų priklauso stambiam kapitalui, o kurie smulkiesiems ūkininkams. Jei kalnų peizažas neatsiejamai susijęs su pagrindiniu ūkininkų pagalbininku arkliu, tai lygumose dirba šiuolaikinė galinga žemės ūkio technika, bet ir čia dažnai gali pamatyti arkliuko traukiamą vežimą, į kurį rumunas krauna šieną, kukurūzų burbuoles ar kurui  skirtus jų stiebus.

Važiuojant Juodosios jūros link kinta kraštovaizdis ir tvarka. Kalnuose kiekvienas žemės lopinėlis išpuoselėtas, pievos nuganytos ar nušienautos, pakelės, miestai ir miesteliai švarūs, tvarkingi. Lygumose gali pamatyti visko - prastai prižiūrėtų laukų, apšnerkštų pakelių, daug skurdžių namelių ir besikuriančių turtingesnių kvartalų. Į akis krenta, kad, vos pasibaigus kurortiniam sezonui, mažai dėmesio skiriama kurortinių miestelių tvarkai palaikyti.

Europos pietryčiuose plytinčią Rumuniją galima pavadinti kontrastų šalimi - tiek dėl gamtos, tiek dėl žmonių gyvenimo būdo ir atskirų regionų ūkių išsivystymo lygio. Šalyje dominuoja smulkūs iki 10 ha dalinio užimtumo ūkiai, ypač daug jų kalnuose. Prie jūros, kur derlingiausios žemės, įsikūrę stambūs (dažnai užsienio kapitalo) ūkiai. Rumunijos Vyriausybė pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria grūdų ūkio, vynuogių ir vyno sektoriaus plėtrai ir efektyvumo didinimui bei vaisių ir daržovių prekinių ūkių kūrimui. Prioritetinėmis žemės ūkio gamybos sritimis išlieka mėsos ir pieno ūkio gamybos plėtra.

Mėgsta vynuoges ir vyną

Vienas iš senųjų rumunų verslų - vynuogininkystė ir vynininkystė. Tūkstantmečiais susiklosčiusios vynuogių ir vyno gamybos tradicijos puoselėjamos ir šiandien. Rumunijos dirvožemis ir klimato sąlygos puikiai tinka vynuogėms, todėl dažnas rumunas jas augina šalia namo keliolikos ar keliasdešimties kvadratinių metrų plotelyje. Vynuogės, iš kurių spaudžiamas baltas vynas, auginamos visoje šalies teritorijoje, o raudonajam vynui tinka tik Dealu Mare (Muntenijos regione) auginamų vynuogių rūšys. Populiariausios senosios rumuniškos vynuogių veislės - Feteasca Alba (Baltoji Mergelė) ir Feteasca Neagra (Juodoji Mergelė).

Rumunijos vynuogynai užima apie 180 tūkst. ha, šalyje yra 10 stambių vyno gamintojų ir daugybė smulkiųjų. Specialistų paskaičiavimais, ekonominiu požiūriu 1 ha vynuogyno galima prilyginti 5-10 ha grūdinių kultūrų ūkiui.

Rumunai mėgsta vyną, todėl neatsitiktinai patenka tarp dešimties valstybių, suvartojančių jo daugiausia. Pirmenybė teikiama baltajam pusiau saldžiam vynui. Statistikos duomenimis, vienam šalies gyventojui tenka 24 litrai vyno per metus. Tačiau per 8 dienų viešnagę Rumunijoje neteko pastebėti nė vieno rumuno, kuris būtų padauginęs vyno ar kitokio alkoholio.

Rumunijoje plinta nauja tendencija - vynininkystė vis labiau populiarėja tarp aktorių ir politikų. Žinoma, retas jų perima šeimos tradicijas, paprastai naujieji vynininkai nusiperka vynuogyną, nusamdo specialistus ir pradeda gamybą. Toks užsiėmimas duoda papildomų pajamų, nekalbant jau apie emocinį pasitenkinimą.  

Lietuvoje veltui ieškosime rumuniško vyno, juo mūsų šalyje neprekiaujama. Esą jį atvežti brangu, o parduoti aukštos kokybės vyną žemomis kainomis gamintojams neapsimoka.

Valstybė skatina kokybišką gamybą

Rumuniją lankėme su Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos nariais. Pirmasis ūkis, kuriame pabuvojo Lietuvos ūkininkai - vynuogynas su vyno gamykla Dealu Mare regione, Buzeu apskrityje. Vyno degustatorės specialybę turinti Aurelija Višinesku (Aurelia Visinescu) 76 ha vynuogyne augina tiek senąsias rumuniškas, tiek naujas vynuogių veisles. Priklausomai nuo vynuogių derlingumo ir gamtos sąlygų, iš 1 ha vynuogių galima išspausti apie 4 t vyno.

A. Višinesku ūkyje pagamintas vynas dvejus metus brandinamas ąžuolo statinėse, kurios tauriajam gėrimui suteikia aromato, spalvos ir skonio. Jeigu ūkininkas rengia projektus ir dalyvauja verslo rėmimo programose, 50 proc. statinių įsigijimo išlaidų jam kompensuojama. Šiuo metu, kol dar nepatvirtintas kaimo plėtros 2014-2020 metų finansavimas, ūkininkai statines perka tik savo lėšomis. Vyndarė neabejoja, kad pradėjus naują septynerių metų finansavimo laikotarpį, valstybė vėl padengs pusę statinių įsigijimo išlaidų.

Ūkyje nuolat dirba 22 darbuotojai, o pagal poreikį samdomi sezoniniai darbininkai. Juos įdarbinti nereikia darbo sutarčių, užtenka nustatyta tvarka įregistruoti ir sumokėti valstybei mokesčius, kurie yra mažesni negu priėmus nuolatiniam darbui.

Visi darbai vynuogyne, išskyrus senųjų rumuniškų vynuogių veislių skynimą rankomis, yra mechanizuoti ir automatizuoti. Ūkis renovuotas, 50 ha vynuogynų atnaujinta pasinaudojus Europos Sąjungos finansine parama.

A. Višinesku teigimu, valstybinės institucijos tikrina kiekvieną vyno gamybos procesą, bet didelio spaudimo ji nejaučianti. „Valstybė suinteresuota, kad patikimi vyndariai daugiau gamintų geros kokybės vyno", - tikino rumunė. A. Višinesku ūkyje pagaminta produkcija, kurios 60 proc. sudaro raudonasis vynas, eksportuojama į Tailandą, Prancūziją, Lenkiją, Jungtines Valstijas, Kanadą, Braziliją, Čekiją. Ne vieną prestižinį tarptautinį įvertinimą pelniusi vyndarė teigė, jog negalvoja apie ūkio plėtrą. Jos pagrindinis tikslas - gaminti dar geresnį vyną ir populiarinti senąsias rumuniškas vynuogių veisles.

Didelė sūrių įvairovė

Be avių ar karvių pieno sūrio neįsivaizduojamas kasdieninis rumunų valgiaraštis. Rumunai sūrį vartoja kaip tradicinį maisto produktą visus metus per pusryčius, pietus ir vakarienę. Vasarą tai privaloma įvairių salotų sudėtinė dalis. Be jo šeimininkės neapsieina gamindamos tradicinį rumunų patiekalą - mamalygą (iš kukurūzų košės ir grietinės); iš sūrio gaminamas desertas - pyragėliai su brinza (patiekalas panašus į lietuvišką sūrio apkepą).

Dažniausiai vartojamos kelios sūrio rūšys. Telemena - gaminamas tiek iš karvės, tiek iš avies pieno, pasterizuotas, daugiausia vartojamas vasarą. Transilvanijos regione iš šviežio avies pieno gaminamas tradicinis minkštas sūris (branza de burduf), jis sūdomas ir laikomas kiaulių pūslėse arba spygliuočių medžių tošyse, kurios jam suteikia specifinio aromato. Urda - saldus, lengvas sūris, dažniausiai vartojamas gaminant desertus. Kaškaval (kascaval) - nefermentuotas, lengvai sūdytas ir parūkytas sūris.

Gamybos sąlygos stebino

Lietuvos ūkininkus ypač domino mūsų šalyje populiarėjanti avininkystė. Tačiau Rumunijos avių augintojų patirtį vargu ar pavyktų pritaikyti Lietuvoje. Ten avys gegužės mėnesį išgenamos į kalnus ir pargenamos tik rugsėjo pabaigoje.

Kelionės metu buvo apsilankyta Ucea de Sus kaime, Brašovo apskrityje, Transilvanijoje, kuriame gyvena 2 tūkst. gyventojų. Tenykščiame avių ūkyje laikoma 1 000 avių banda, tačiau ji priklauso 20-čiai savininkų. Kitaip tariant, avių augintojai kooperuojasi, kad gyvulius būtų pigiau ir paprasčiau prižiūrėti.

Pavasarį kiekvienas savininkas savo avių nugaras paženklina specialiu pigmentu, kuris sumaišomas su lajumi, kad augant vilnai ir lyjant lietui neišbluktų (be šio skiriamojo ženklo, avys dar turi identifikavimo įsagą), ir patiki piemenims.

Avių banda visą sezoną rūpinasi 6 vyrai ir 10 šunų. Bandą saugo 2 piemenys, 3 melžia avis, 1  slegia sūrius. Bandoje yra 400 melžiamų avių, kitos auginamos mėsai. Kalnuose, kur skurdesnė augmenija, per parą iš vienos avies primelžiama apie 600 g pieno. Pienas labai riebus - iš 4 l pagaminama 1 kg sūrio. Sūris gaminamas ten pat, kalnuose, piemenų nameliuose, kurių yra keletas.

Lietuvos ūkininkai, išvydę, kad namelyje yra tik ugniavietė pienui šildyti ir medinė keturkampė dėžė jam supilti, nepatikėjo, kad čia netaikoma jokia modernesnė technologija, kad sūriai gaminami taip, kaip prieš šimtą ir daugiau metų.

„Mums neleidžia sūrio net mediniais slėgtuvais spausti, o čia, toje pačioje ES, reikalavimai visai kitokie", - stebėjosi  Vilytė Mažintienė, ūkininkė iš Kazlų Rūdos.

Kur dėti pagamintus sūrius, avių savininko ir piemens susitarimo reikalas. Vieni savininkai ima sūrius ir patys juos parduoda, kiti palieka piemenims kaip darbo užmokestį. Piemuo per mėnesį gali uždirbti iki 2 tūkst. litų, o vienos avies išlaikymas per metus kainuoja tik 15 litų.

Vilnos realizavimo problema Rumunijoje tokia pat kaip ir Lietuvoje. Paprastai avių augintojai atiduoda vilną kirpėjams už darbą, o ką šie su ja daro - nesidomi.

Avis savo reikmėms Rumunijoje, kaip ir Lietuvoje, leidžiama skersti savininko ūkyje, o jeigu nori skerdieną parduoti, tenka vežti į skerdyklą. Gyvą avį galima nusipirkti maždaug už 180 litų, o kilogramas skerdienos kainuoja 15-16 litų.

Nors šalyje avių auginama daug, rumunai labiausiai mėgsta paukštieną, antroje vietoje kiauliena ir tik tada aviena. Avienos paklausa išauga prieš Kalėdas ir Velykas, nes be tradicinių avienos patiekalų neįsivaizduojamas šventinis rumunų stalas.

Džemas dvelkia rožių aromatu

To paties Ucea de Sus kaimo gyventojas Danas Florea - veiklaus ir kūrybingo ūkininko pavyzdys. Su šeima jis valdo 50 ha mišrų ekologinį ūkį. Iš pradžių tradiciškai augino galvijus ir vertėsi sodininkyste, kol vieną dieną nusprendė išplėsti savo veiklą - ėmėsi auginti rožes. Ketino jas auginti žiedų skynimui, bet greitai apsigalvojo ir ėmė virti rožių džemą. Rumunas neslėpė, kad kvapnų džemą jam pavyko išvirti tik suradus žmonos močiutės maldaknygėje užrašytą receptą. Prieš tai keletas žiedlapių derlių buvo sugadinta ir išmesta.

Rumunijoje yra 3 analogiški rožių ūkiai, bet tik D. Florea ūkis ekologiškas. Iš 30 arų Damaskinių rožių, išsiskiriančių ypatingu kvapnumu, ūkininkas kasmet priskina po 1 toną žiedlapių. Iš vieno kilogramo žiedlapių galima išvirti 200 gramų rožių džemo. Anot D. Florea, žinant receptą, džemą išvirti nėra sudėtinga. Taip paruošti žiedlapiai apšlakstomi citrinų sultimis ir, sumaigius rankomis, palaikomi 3 dienas. Tada pridedama cukraus ir verdamas džemas. Nuo kitų metų ūkininkas, siekdamas sumažinti džemo gamybos savikainą ir atsižvelgdamas į diabetu sergančių asmenų pageidavimus, cukrų ketina pakeisti savo ūkyje išaugintų aronijų sultimis.

Kasmet D. Florea pagamina po 30 tūkst. 200 gramų talpos indelių rožių džemo, kurį parduoda didžiausiuose Rumunijos prekybos centruose, eksportuoja į Angliją, Olandiją. Be rožių džemo ūkininkas dar gamina rožių sirupą, arbatą ir savo reikmėms itin kvapią rožių-obuolių degtinę.

Rožių ūkyje kartu triūsia žmona, kuri dar dirba mokytoja ir uždarbiauja dainuodama vestuvėse, bei du vaikai. Tik žiedams suskinti samdomos trys moterys. D. Florea galvoja apie kvepalų gamybą ir siekia kuo labiau išpopuliarinti rožių džemo gamybą, kad susijungus ūkininkams sumažėtų gamybos sąnaudos ir žmonės turėtų patikimą pragyvenimo šaltinį.

Verčiasi, kaip išmano

Rumunijos miestuose daugelis žmonių gyvena iš uždarbio, gaunamo valstybinėse ir privačiose įstaigose bei įmonėse. Kaimuose gyvenantys rumunai prie atlyginimo stengiasi papildomai prisidurti imdamiesi papildomos veiklos, į kurią dažniausiai įtraukiama visa šeima, artimieji, kaimo bendruomenė. Pačių rumunų teigimu, dalinio užimtumo ūkiai, kai žmonės kažkur dirba ir ūkininkauja, labai populiarūs, nes tai tradicija, susiklosčiusi per daugelį metų.

Kaimuose yra vietinės duonos, kuri Rumunijoje kepama tik balta, kepyklėlių,  naminės degtinės bravorėlių, nes naminukės gamyba Rumunijoje legali. Ūkininkas, turintis bravorėlį, privalo turėti visus būtinus leidimus ir sertifikatus, patvirtinančius, kad jo išvaryta degtinė kokybiška ir ja galima prekiauti.

 Rumunai naminę degtinę raugia namuose, palaiko 21 parą ir atveža į bravorėlį išsivaryti (kažkuo priminė grūdų vežimą į malūną malti). Išvarytą degtinę kiekvienas naudoja, kaip išmano - kas savo reikmėms, kas turguje parduoda.

Įžvelgia bulvių rinką

Anot Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininko Vido Juodsnukio, kelionės į Rumuniją pagrindinis tikslas buvo noras sužinoti, kaip sekasi rumunams vystyti smulkiuosius ūkius, kurie dominuoja šalyje. „Pamatėme, kad rumunai turi didelių žemės ūkio vystymo perspektyvų, jų ūkis dabar tokioje stadijoje, koks Lietuvoje buvo prieš gerą dešimtmetį", - teigė V. Juodsnukis. Jo nuomone, nors Rumunijoje žemės derlingos ir ūkininkai nuima ne vieną derlių, lietuviams galima galvoti apie bulvių eksportą į šią šalį, nes žemės, palankiausios augti daržovėms, priklauso stambiajam kapitalui, kuris nesuinteresuotas auginti daug darbo rankų reikalaujančių daržovių. „Pastebėjau, kad Rumunijoje bulvės brangesnės nei Lietuvoje, manau, kad, įvertinę aplinkybes ir suderinę visas sąlygas, mūsų ūkininkai galėtų pristatyti pigesnių bulvių", - įsitikinęs Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas.

Lietuvius žavėjo kooperatinis avių priežiūros būdas ir išsaugota tūkstantmečiais naudota pieno produktų gamybos technologija, rumunų draugiškumas. Ūkininkas Vidutis Razma iš Jurbarko rajono negalėjo atsistebėti labai pigia darbo jėga. „Lietuvoje mes neišgalėtume samdytis piemens bandai ganyti, nes tam, kad sumokėtume vienam darbuotojui mėnesio atlyginimą ir visus mokesčius valstybei, karvę pardavus pinigų neužtektų", - tvirtino ūkininkas.

Tarp istorinių objektų - Drakulos pilis

Daugiausia dėmesio skirdami Rumunijos šeimos ūkiams, jų veiklai, ūkininkai nepraleido progos aplankyti istorinių ir kultūrinių šalies objektų. Apsilankė garsiojoje Brano pilyje, Transilvanijoje, kurioje rašytojas Bremas Stoukeris apgyvendino garsiausią pasaulyje vampyrą Drakulą. Tiesa, literatūrinį personažą ir tikrą istorinį asmenį Vladą Tepešą sieja tik Drakulos vardas, tačiau aplink jį sklandančios legendos kasmet į Transilvaniją sutraukia tūkstančius turistų. Vladas Tepešas Drakula buvo vienas žymiausių viduramžių Rumunijos princų, narsiai gynęs savo šalį nuo Osmanų imperijos antpuolių ir pasižymėjęs žiauriomis egzekucijomis priešams bei politiniams oponentams.

Traukia turistus ir senovinis UNESCO saugomas Sigišuaros miestas, Karpatų kalnų žalumoje skendintis Brašovas ir jame stūksanti Juodoji bažnyčia, XVII a. pastatyti ir iki šiol veikiantys Sinajos ir Brancoveanu vienuolynai. Pastarajame galima ir pernakvoti, jis yra unikaliame kalnų slėnyje ir laikomas didžiausiu Rumunijos dvasiniu bei piligrimystės centru. Šalies svečiai gėrisi prabangiu renesanso architektūros šedevru, buvusia karalių rezidencija - Pelešo pilimi, laivu plaukioja po Dunojaus deltą, kuri dėl augalų ir paukščių įvairovės įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir paskelbta biosferos rezervatu. 

Targovištė - Rumunijos viduramžių sostinė, kurioje galima apžiūrėti valdovų rūmų liekanas, išlikusį žvalgybos bokštą ir buvusio šalies diktatoriaus Nikolajaus Čaušesku (Nicolae Ceaușescu) ir jo žmonos Elenos egzekucijos vietą. Nelieka neaplankyta ir Juodoji jūra, kurios smėlėtu paplūdimiu galima mėgautis visą dieną.

Rita KRUŠINSKAITĖ

Mano ūkis, 2014/11