Laimutis Liaudinskas beveik dešimt metų dirbo ne Lietuvoje: iš pradžių Danijos ūkyje, vėliau statybose Anglijoje ir... vėl prie žemės. Sukaupęs pakankamai įgūdžių, užsidirbęs pinigų, jis sugrįžo namo, į gimtuosius Kužius, ir įkūrė daugiašakį ūkį.

Kelis metus verslus vyras bandė įvairias žemės ūkio šakas. Pradėjęs auginti javus ir rapsus, L. Liaudinskas suprato, kad remtis vien tik augalininkyste yra rizikinga. Bandė auginti kiaules, vėliau - audines, bet greitai jų atsisakė ir ryžosi įsigyti kalakutų. Nors verslo modelis keitėsi, tačiau pats kalakutų auginimas pasiteisino. O praėjusiais metais įsigijo ir per 100 pieninių bulių - juk žemės yra, pašarų pasigaminti - ne problema, tad kodėl nepabandžius ir juos auginti?

Svarbiausieji ūkio rūpesčiai guli ant Laimučio ir jo brolio pečių. Darbštiems vyrams padeda ir tėvai, ir žmonos. Ūkyje dar darbo turi ir 7-8 samdomi darbininkai.

Į rinkos pokyčius reaguoja žaibiškai

Laimutis į Danijos melžiamų karvių ūkį pirmą kartą išvažiavo dirbti 1997 metais. Lietuvoje buvo prasta ekonominė padėtis, o vyrui tiesiog reikėjo užsidirbti pinigų. Ten išdirbęs trejus su puse metų, išvyko į statybas Anglijoje, bet po pusantrų metų sugrįžo atgal į tą patį Danijos ūkį dar ketveriems metams. Čia įgijo daug praktinių įgūdžių, kurie šiandien labai praverčia savame ūkyje.  Su šypsena prisimena, kaip pirmą kartą įlipęs į vakarietišką danų ūkininko traktorių pasijuto tarsi lėktuve. Jau tada, 2000-aisiais, visas dano ūkis buvo automatizuotas, tad dirbti jame buvo įdomu.

Dirbant ir stebint gyvenimą svetur Laimučiui nedavė ramybės mintis, kad reikia imtis veiklos Lietuvoje. Pradėjo nuo prekybos žemės ūkio padargais, tuo pačiu metu pirko žemę, kurios tuomet dar buvo gausu apleistos. „Ką uždirbau užsienyje, investavau Lietuvoje. Aš dar dirbau Danijoje, o brolis jau pradėjo dėti pamatus mūsų būsimai veiklai gimtinėje", - pasakoja L. Liaudinskas.

Pirmiausia jiedu nusipirko seną tvartą ir kiek aptvarkę pradėjo jame auginti kiaules. Tuo metu buvo geros kiaulių supirkimo kainos, tad maždaug trejus metus broliams visai neblogai sekėsi. Kai kiaulienos kainos pradėjo kristi, nutarė nerizikuoti - ilgai nelaukę kiaulių atsisakė. Tuomet visą dėmesį sutelkė į augalininkystę, o netrukus ir vėl pradėjo dairytis papildomos veiklos. Susidomėjo  audinių auginimu. Verslas visai neblogai sekėsi, kol neprasidėjo ekonominė krizė. Laimutis ir vėl greitai sureagavo - pradėjo auginti kalakutus.   

„Galėjau greitai reaguoti į rinkos pokyčius, nes nebuvo sunku atsisakyti nei kiaulių, nei audinių - jų buvo nedaug, investicijos buvo nedidelės", - prisimena ūkininkavimo pradžią vyras.

Jis tvirtai žinojo vieną dalyką - Lietuvoje negali užsiimti vien augalininkyste. Tokią išvadą padarė tuomet, kai dvejus metus liko be derliaus. Pirmaisiais metais rapsai iššalo, antraisiais 400 ha kruša suniokojo. Patirti nuostoliai buvo labai dideli.

Auginti kalakutus mokėsi iš savo klaidų

Dabar Liaudinskų ūkyje - pats plėtros metas. Vyksta tvartų rekonstrukcija  augančiai ir didėjančiai pieninių bulių bandai, o  ateityje planuojama didinti ir kalakutų pulką, kurių mėsa jau turi savo pirkėjus Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje. Parduodami ir gyvi kalakučiukai - nusipirkęs vienadienius, ūkininkas juos inkubatoriuje paaugina iki mėnesio ir parduoda kitiems augintojams.

Pirmąją 2 tūkst. kalakučiukų partiją L. Liaudinskas nusipirko maždaug prieš penkerius metus. Nepasisekė - pulkas buvo labai nevykęs, be to, trūko ir patirties šiems paukščiams auginti. „Bet kai patiri nuostolių dėl savo paties klaidų, labai greitai mokaisi, ieškai informacijos, važiuoji į kursus", - sako Laimutis. Labai pravertė bendradarbiavimas su „Arvi" įmone - dvejus metus kalakutus augino jiems, tuomet ūkyje būdavo iki 15 tūkst. paukščių.

Dabar, kai kalakutų mėsą pradeda pardavinėti patys, paukščių laiko tik apie 2 tūkst. Pulkas ateityje didės, nes ūkyje jau įrengta ir skerdykla, tikimasi, kad, sutvarkius paskutiniuosius formalumus, ji pradės veikti dar šiemet. Kalakutams ruošiama ir nauja paukštidė,  ir nauja šėrimo įranga jau užsakyta. O apie mėsos perdirbimą Laimutis negalvoja, nes tai, jo įsitikinimu, „visai kita virtuvė".

Užauginti kalakutą brangu, reikia didelių energijos sąnaudų. Žiemą mažiems kalakučiukams inkubatoriuje būtina palaikyti beveik 40 ^oC temperatūrą. Ir priežiūros jiems reikia daug. Pasak Laimučio, tai ne vištą užauginti - kalakutą pusantro mėnesio augini, kol jis „prakunta", o vištą 38-42 dienų jau pjauni. Ūkyje auginami BIG 6, hibridinių veislių kalakutai. Kol maži, paukščiai lesinami specialiu pašaru, o paaugusius - pagamintais ūkyje iš žirnių, grūdų, kukurūzų.

„Parduoti kalakutus yra juodas darbas. Tai dideli paukščiai, iškart už jį sumokėti apie 100 litų ne kiekvienas gali ir nori. Vis dėlto uždirbti galima, nors kalakutai neduoda įspūdingo pelno", - pastebi ūkininkas. Todėl, šeimos nariams pritarus, ir nuspręsta papildomai investuoti į pieninius bulius.

Galvijų laukia įkurtuvės atnaujintuose tvartuose

Pirmoji Lietuvos žalųjų veršelių banda į Kužius atvežta praėjusių metų rugpjūtį. Jie dar penimi tvarte, o pirmoji galvijų partija turėtų būti parduota apie Naujuosius metus. „Esame pradinėje stadijoje. Pirmas gyvulio pirkimo, auginimo ir pardavimo ratas, kuriam reikia pusantrų metų, dar neapsisuko", - sako Laimutis. Dabar ūkyje yra 550 įvairaus amžiaus galvijų. Jų sveikatingumu rūpinasi patyręs veterinarijos gydytojas.

Iš pradžių ūkininkas iš bendrovių pirko vienadienius, dvidienius veršelius, bet būdavo daug problemų dėl jų sveikatos, ypač - dėl viduriavimo. Netrukus  pradėjo pirkti mėnesio sulaukusius veršelius, kurie jau būna gerokai sustiprėję. Nors už pastaruosius reikia daugiau mokėti, bet sutaupomi pinigai gydymui ir yra mažiau rūpesčių.   

Pagrindinis jaučių pašarų komponentas - kukurūzų silosas. Šiemet iš 100 ha kukurūzų Liaudinskai  pasigamino apie 5 tūkst. t siloso. „Stengiamės auginti intensyviai, šerti kokybiškais pašarais, kad jaučiai kuo greičiau užaugtų ir būtų greitesnis apsisukimo ratas. Mes negalime sau leisti šerti gyvulio šienu bei žole ir auginti jo dvejus metus", - paaiškina ūkininkas.

Ant gilaus kraiko laikomi galvijai turi galimybę iš tvartų išeiti į lauką, tačiau į ganyklą jie nevaromi, nes aplink fermas nėra tinkamų  pievų. Kita vertus, ganymas, Laimio manymu, nepadėtų  daug sutaupyti, o kukurūzai turi daugiau baltyminės masės, kuri galviją peni intensyviau negu žolė.

Prieš metus L. Liaudinskas nusipirko seną kompleksą su 8 senais tvartais, dabar jame ir kuria gyvulininkystės ūkį. Keli tvartai šiuo metu rekonstruojami. Taupydami lėšas, šeimos vyrai viską daro savo rankomis. Laimutis sako, kad samdyti žmonės viską padarytų greičiau, tačiau gerokai brangiau, todėl jis pasirinko kitą kelią - ilgesnį, bet taupesnį. Vis dėlto darbų pabaiga jau ne už kalnų, ir lapkritį dalis galvijų persikels į pirmąją rekonstruotą fermą su šėrimo taku, kuriuo greitai važinės pašarų maišytuvas-dalytuvas.

Šalia tvarkoma dar viena, didesnė ferma, kurioje bus du šėrimo takai. Joje bus laikomi 12 mėnesių ir vyresni buliai. „Maždaug po trejų metų vaizdas čia bus daug geresnis. Bet investuoti į gyvulininkystę reikės maždaug dar 4-5 metus, o tuomet jau bus galima tikėtis grąžos", - tokią ilgalaikę perspektyvą mato L. Liaudinskas. Ateityje jis planuoja bulių kiekį padidinti iki tūkstančio.

Kodėl ūkininkas mėsai nutarė auginti ne mėsinius, o pieninius galvijus, už kuriuos net nemokamos išmokos? Pasak jo, nupirkti didesnį kiekį mėsinių galvijų Lietuvoje yra sudėtinga, nes jų yra per mažai. O parsivežti bandą iš užsienio labai brangu. Žodžiu, su mėsiniais galvijais matematika jau kita, todėl Laimutis pasirinko pigesnį variantą.

Už pieninių galvijų mėsą supirkėjai šiuo metu siūlo labai mažą kainą, tačiau L. Liaudinskas įsitikinęs, kad daug kas priklauso nuo kiekių: „Manau, jeigu kas mėnesį įmonei tieksiu po 40-50 galvijų, tai bus visai kitokios sąlygos, juk dirbsime kaip fabrike. Žadu paieškoti rinkos mėsai ir Danijoje, Olandijoje." Galvijus ūkininkas ketina auginti iki 14-16 mėnesių, kol jie pasieks 500-600 kg svorį.

Savo jėgomis stato grūdų džiovyklą

Liaudinskai dirba per 500 ha žemės. Pašarams pagaminti pakanka maždaug 200 ha pasėlių, tad iš likusios žemės gautą derlių parduoda. Sėja kukurūzus, kviečius, miežius, vis bando laimę ir su rapsais, tačiau jų derliumi džiaugiasi nedažnai, nes Šiaurės Lietuvoje rapsai sunkiai žiemoja. Ir šiemet iššalo 160 ha rapsų, nemažai ir kviečių. Rapsus atsėjo miežiais, bet salyklinių kategorijos, kaip planavo, jie neatitiko, tad ir vėl negauta to, ko tikėtasi.

Tik kukurūzų derlius nenuvylė - užderėjo maždaug 45 t/ha. Jų sėja 100 ha. Kviečių derliaus vidurkis būna apie 5 t/ha, geresniais metais - iki 6 t/ha. Savos žemės ūkininkas turi apie 100 ha, kitą nuomoja.

Laimutis su broliu savo jėgomis pradėjo statyti ir galingą grūdų džiovyklą, tačiau šiam sezonui jos paleisti nespėjo. Ūkyje jie turi visą būtiną ir labai našią žemės ūkio techniką, kurią įsigijo su ES parama. „Įsigijęs geros technikos, galėjau daug greičiau plėsti ūkį", - pastebi L. Liaudinskas. Jis yra pasinaudojęs ir jaunajam ūkininkui skirta parama, tačiau dabar ūkio plėtra vyksta tik savomis lėšomis.

„Taip ir gyvename - iš vienur gauname pinigų, kitur įdedame, skyles lopome. Bet, tikiuosi, kad ateis ta diena, kai nebereikės taip gyventi. Galbūt po 15-20 metų mūsų vaikai jau galės būti ūkio valdytojais - manau, tiek metų reikia ūkiui, kad jis atsistotų ant kojų. O kol kas mes patys su broliu turime dirbti neskaičiuodami paros valandų. Abu darome viską, ko reikia ūkiui", - teigia Laimutis.

Ranka rankon dirba visa šeima

Ūkyje nuolat dirba 7-8 žmonės, didžioji dalis darbuotojų yra ūkio senbuviai. Tačiau atklysta tokių, kurie dirba tik iki pirmojo atlyginimo ar net avanso. Pasak Laimučio, kai kurie, atėję dirbti, dar mėgo išgerti, tačiau turėdami gerą darbą šio įpročio atsikratė.

Javų purškimą, kūlimą, Laimutis patiki broliui.  Prie kalakutų iš pradžių jie dirbo tik dviese, dabar jau turi patikimą darbuotoją. „Duodame darbo kitiems, tačiau ir patys jo nebijome - dirbame viską, ko reikia, kur rankų trūksta. Mokame viską", - šypsosi ūkininkas.

Broliai nuo mažens  padėdavo ūkiškai gyvenantiems tėvams, kurie laikė ir karvių, ir kiaulių. Prieš išvykdamas į Daniją Laimutis dar spėjo metus pasimokyti Gruzdžių žemės ūkio mokykloje. Ūkininko mama - buvusi zootechnikė, jos pagalba yra neįkainojama auginant veršelius. Tėvas prižiūri elektros instaliaciją, kitus ūkio darbus.

Didžiausia problema tokiame įvairialypiame ūkyje - apyvartinių lėšų ir laiko trūkumas, nes nuolat tenka skubėti. Tačiau dirbdami savo gimtinėje, sau ir savo vaikų ateičiai, broliai jaučia dvasinį pasitenkinimą. „Aišku, turint daug įsipareigojimų, pečius slegia didelė rizika, tačiau esame patys sau šeimininkai, galime planuoti darbą ir gyvenimą savarankiškai. Tai - didelis privalumas", - tvirtina L. Liaudinskas. Jiedu su broliu yra sukūrę darnias šeimas, augina po du vaikus, tad turi vilties, kad ateityje iš jų kuris nors vis tiek norės perimti ūkį ir tęsti šeimos tradicijas.

O kol kas abu broliai, surėmę pečius, drauge sprendžia visas problemas ir kartu džiaugiasi sėkme, visiškai pasitikėdami vienas kitu. Šį rudenį netgi planuoja pirmąsias per 10 metų atostogas, kurias suderins su dalykine kelione į Europą.

Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ

Mano ūkis, 2014/11