Šiuo metu dirvožemių suslėgimas yra tapęs pasaulinio masto problema ir priskiriamas fizinei dirvožemių degradacijos formai. Dirvožemių degradacija tokia pat sena, kaip ir pati žemės ūkio veikla, tačiau žmonijos istorijoje tokio didelio masto šis neigiamas procesas dar nebuvo pasiekęs.

Apskaičiuota, kad pasaulio mastu maždaug 68 mln. ha dirvožemių yra daugiau ar mažiau suslėgti dėl sunkios žemės ūkio technikos naudojimo. Maždaug 33 mln. ha suslėgtų dirvožemių yra Europoje. Lietuva, deja, taip pat nėra išimtis.

Suslėgimas ar suspaudimas?

Pastaruoju metu žemės ūkio specialistai diskutuoja dėl vieno ar kito termino vartojimo, siekdami kuo tiksliau nusakyti atitinkamą procesą ar jo rezultatą. Vienas tokių diskusinių objektų yra terminai „dirvožemio suslėgimas" arba „dirvožemio suspaudimas". Manytina, jog abu jie yra geri ir tinkami vartoti.

Kurį iš šių terminų pasirinkti, padės paprasčiausias atsakymas į klausimą: ar po to, kai dirvožemis buvo paveiktas išorinių jėgų, jis sugrįžo į savo pradinę būklę, ar ne? Jei sugrįžo - vadinasi, dirvožemis buvo tik suspaustas, o jei deformavosi ir į pradinę būklę nesugrįžo, vadinasi, jis tapo suslėgtas. Šiame straipsnyje rašoma būtent apie dirvožemių suslėgimą.

Taikant ir ariminį, ir neariminį žemės dirbimo būdą, šalies dirbamose dirvose fiksuojami neigiami procesai - didėja jų suslėgimas. Tai aiškiai pastebima ankstyvą pavasarį, kai dirbamuose laukuose telkšo paviršinio vandens klanai, vėluoja dirvų džiūvimas, kartu ir sėja. Kai kur ne tik ankstyvą pavasarį, bet ir vidurvasarį gausiau palijus, laukuose kaupiasi paviršinis vanduo - tai ženklas, kad dirvos „serga".

Naši, bet labai sunki technika (žemės dirbimo padargai, sėjamosios ir traktoriai) itin suslegia dirvožemį - prastėja jo struktūra, didėja tankis, kietumas, mažėja bendrasis poringumas. Labai retai bendrasis dirvožemio poringumas siekia 50 proc. viso jo tūrio, dažniausiai jis būna kur kas mažesnis. Neretai suslėgto dirvožemio bendrasis poringumas sumažėja iki 25 procentų. Labai sutankėjusiame dirvožemyje augančių augalų šaknys deformuojasi, jie nebegali pasisavinti gilesniuose sluoksniuose esančių maisto medžiagų. Sutankėjęs dirvožemis mažiau sukaupia ir drėgmės.

Modernesnis ūkis - ryškesnė problema?

Neariminis žemės dirbimo būdas labiausiai paplitęs Vidurio Lietuvos lygumos zonoje, kurioje yra derlingiausi dirvožemiai, intensyviausiai vystoma žemdirbystė ir įsikūrę daug stambių ūkių, naudojančių modernius traktorius ir žemės dirbimo bei sėjos techniką. Šioje agrozonoje galima ryškiausiai pastebėti ir šių dienų žemės dirbimo problemą - dirvų suslėgimą.

Kaip rodo atlikti matavimai, kai kurių ūkininkų laukuose nustatytas labai didelis dirvų kietumas. Dirvožemio fizikoje daugeliui priimtinos nuostatos, jog kritinis dirvožemio kietumas, kurį dar įveikia augalų šaknys, yra 1,5 MPa. Pažymėtina, kad ši kritinė riba atskiruose laukuose prasideda jau viršutiniame dirvos 10-12 cm sluoksnyje ir su neesminiais nukrypimais tęsiasi iki pat podirvio ir dar giliau.

Nustatyta, kad yra laukų, kurie turi jau ne vieną, bet kelis sutankėjusius dirvožemio sluoksnius. Jie gerokai apsunkina normalų augalų šaknų augimą.

Šalčio purenamoji galia

Šiuo metu vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria žemdirbiai, yra dirvų suslėgimo mažinimas. Kaip efektyviai supurenti dirvą? Į šį klausimą šalies žemdirbiai vis dar neturi atsakymo. Viena iš galimų dirvožemio purenimo efektyvumą didinančių priemonių - pasinaudoti žiemos šalčio purenamąja galia.

Visiems žinoma, kad vandeniui šąlant į ledą, jo tūris didėja. Pasinaudojant šia vandens savybe, reikėtų, kad prieš žiemą dirvožemiai sukauptų kuo didesnį vandens kiekį tam, kad pastarasis šaldamas jį purentų, t. y. dirvožemį trupintų, judintų ir pan. Taip būtų naudingai panaudota ledo ardomoji galia. Bendros mokslo ir gamybos pastangos turėtų būti nukreiptos tam, kad vidutinių platumų zonoje, kuriai priklauso ir Lietuva, kasmet pasireiškiantis dirvožemių įšalas turėtų būti „įdarbintas" žemdirbiams naudinga linkme.

Kaip rodo pastarojo dešimtmečio (2001-2014 m.) įšalo gylio dirvožemyje stebėjimai, atlikti Žemdirbystės instituto laukuose, nebuvo metų, kad žiemos metu dirvoje nebūtų įšalo. Seklesnis ar gilesnis, bet jis būna kasmet. Mažiausias įšalo gylis užregistruotas 2008 m. - 24 cm, didžiausias - 75 cm 2011-aisiais.

Atrodytų, kad esant žiemos įšalui, dirvožemių suslėgimas turėtų jei ne visai išnykti, tai bent jau gerokai sumažėti. Deja, dirvožemių suslėgimas nėra paprastas reiškinys. Jis nesusidaro per vienus metus, per metus ir neišnyksta. Patirtis rodo, jog be gamtos jėgų atliekamo teigiamo purenamojo darbo, be papildomų žmogaus pastangų dirvožemio nepavyks visiškai supurenti. Kad sumažėtų dirvožemio suslėgimas, žemei reikia padėti. Tai padaryti turi patys žemdirbiai.

Kad kurminimas būtų aktyvus

Šiuolaikinės techninės galimybės leidžia supurenti ne tik armenį, bet ir poarmenio sluoksnį. Giliai supurenti dirvą be verstuvo padeda giluminiai purentuvai (čizelinio arba paraplau tipo).

Beverstuviai gilaus žemės dirbimo padargai skirti pakeisti įprasto verstuvinio plūgo darbą. Paprastai jie, kaip ir plūgas, gali giliai supurenti dirvožemį, bet, skirtingai nuo įprasto plūgo, neturėdami verstuvės, jie purenamojo sluoksnio neapverčia ir nesumaišo. Vienas iš šios grupės padargų - „paraplau". Paraplow - angliškas žodis, susidedantis iš graikų kalbos žodžio para - šalia, nuo, nurodantis nukrypimą nuo priimtos normos ir anglų kalbos žodžio plow - plūgas. Lietuvių kalboje šis žodis kol kas neturi savo atitikmens ir vadinamas tiesiog „paraplau", bet kaip vienas iš jo vertimo variantų galėtų būti „netikrasis plūgas".

Energijos sąnaudos, priklausomai nuo purenimo gylio, dirvožemio drėgmės ir  sudėties, gali gerokai viršyti sąnaudas, kurių reikia tokioms dirvoms suarti tradiciškai 20-22 cm gyliu. Dirvoms suarti 20 cm gyliu paprastai sunaudojama 18-20 litrų degalų, o giliai (40 cm) supurenti 1 ha dirvos gali prireikti 30 ir daugiau litrų degalų. Be to, gilaus purenimo padargų darbinės dalys labai intensyviai dyla, o naujos yra brangios.

Siekiant efektyviai supurenti dirvožemį, reikia ne tik modernaus purentuvo, bet ir tam tikrų sąlygų, kurios gali labai keistis, priklausomai nuo konkretaus lauko, t. y. purenimo gylio parinkimo lauke, drėgmės kiekio dirvoje purenimo metu, armens ir podirvio granuliometrinės sudėties. Žinotina, kad pagrindinis gilaus purenimo tikslas - kad purenimo metu susiformavę kanalai išliktų kuo ilgiau, o juose prieš žiemą susikauptų kuo didesnis kiekis vandens. Tuomet ir žiemos šaltis bus naudingas dirvai. Kad to pasiektume, reikia žinoti kelias dirvožemio fizines ir mechanines savybes, kurios turi itin didelės įtakos jį purenant mechaniškai.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas agrotechninis reikalavimas, jog dirvožemis kurmintuvo kalto gylyje būtų didžiausio plastiškumo ribos intervale, o esantis arčiau dirvos paviršiaus - mažiausio plastiškumo ribose. Bet to reikia, kad dirvožemių kurminimas būtų efektyvus.

Atrodytų, koks gali būti gilaus purenimo efektyvumas, jei dirvožemis yra šlapias. Pasirodo, esant tokioms aplinkybėms, sudaromos tinkamos sąlygos vandeniui judėti per viršutinio supurento dirvožemio sluoksnio padarytus gausius įtrūkimus bei tarpelius ir taip sutekėti į dirbtinai suformuotą kanalą. Kuo dirvožemis drėgnesnis gilesniame sluoksnyje, tuo didesnė tikimybė, kad kurmintuvo kaltas suformuos stabilų drenažinį griovelį - kanalą.

Dirvožemių suslėgimas siejamas su jo granuliometrine sudėtimi. Kuo dirvožemis sunkesnis, tuo didesnė jo suslėgimo tikimybė. Kai kurie užsienio mokslininkai teigia, jog siekiant, kad gilus purenimas būtų sėkmingas, t. y. ilgalaikis, reikia, kad dirvožemis turėtų ne mažiau kaip 40 proc. molio dalelių (jų skersmuo < 2 m). Jų manymu, tai yra vienas pagrindinių reikalavimų siekiant, kad kurminimo metu suformuoti kanalai funkcionuotų ne mažiau kaip penkerius metus. Lietuvoje tokių sunkių dirvožemių yra tikrai nedaug, tad labai tikėtina, jog mūsų šalyje gilaus dirvožemių kurminimo nauda nebus ilgalaikė. Kadangi viename derlingiausių Lietuvoje vidutinio sunkumo priemolio dirvožemių fizinio molio dalelių kiekis siekia 15-25 proc., tad mums savo dirvas teks purenti kur kas dažniau negu kas penkeri metai.

Labai svarbu paminėti, kad, skirtingai nuo dirvų kurminimui keliamo reikalavimo, kitoks drėgmės kiekis turi būti dirvožemyje, kuris bus giliai purenamas čizelinio bei paraplau tipo purentuvais. Abiem šiais atvejais podirvio purenimas turėtų būti atliekamas tik esant sausam dirvožemiui. Jei dirvožemis per šlapias, gilus purenimas gali net pabloginti situaciją.

Be to, prieš purenimą reikėtų pamatuoti sutankėjusio dirvožemio sluoksnio storį ir jo slūgsojimo gylį konkrečiame lauke. Tai ne tik mažintų energines sąnaudas ir didintų darbo našumą, bet ir - tai yra net svarbiau - padėtų išvengti galimo dar didesnio podirvio suslėgimo vėliau po dirvą važinėjant sunkia žemės ūkio technika. Tai ypač aktualu, jei dirvos buvo giliai purentos dirvožemį labai intensyviai purenančiu paralplau tipo purentuvu.

Virginijus FEIZA

Mano ūkis, 2014/11