Žemės ūkio augalų derlius priklauso nuo daugelio veiksnių: meteorologinių sąlygų, dirvos savybių, ligų, kenkėjų bei piktžolių paplitimo. Pastarosios kultūrinių augalų pasėliuose padaro nemažai žalos: jos stelbia augalus, naudodamos erdvę, maisto medžiagas, drėgmę. Kaip užkirsti tam kelią?

Piktžolės mažina kultūrinių augalų derlių, blogina jo kokybę, apsunkina nuėmimą. Subrandindamos ir išbarstydamos sėklas, piktžolės didina išlaidas joms pačioms naikinti vėliau auginamų augalų pasėliuose. Neatsitiktinai viena iš svarbiausių grandžių daugelio žemės ūkio augalų auginimo technologijose - piktžolių kontrolė pasėliuose.

Derliaus nuostoliai dėl piktžolėtumo priklauso nuo piktžolių rūšinės sudėties, tankumo, biomasės. Keičiantis klimato sąlygoms bei augalų auginimo technologijoms, neišvengiamai keičiasi ir piktžolių rūšinė sudėtis: kai kurios rūšys nyksta arba tampa mažiau reikšmingos, atsiranda naujų probleminių piktžolių, iki šiol nekėlusių didesnių rūpesčių.

Palyginti nauja piktžolėtumo problema tapo patys žemės ūkio augalai kitų augalų pasėliuose. Jau įprasta, kad, javus sėjant po rapsų, būtina naikinti rapsų pabiras, ir atvirkščiai.

Bėda - susiaurėjusi sėjomaina

Agrarinė politika ir ekonominė situacija taip pat daro įtaką pasėlių piktžolėtumo pokyčiams. Ekonominiai veiksniai tiesiogiai lemia ūkininkų sprendimą pasirinkti auginamus augalus ir taikomas technologijas. Ūkininkai augina tai, kas tuo metu apsimoka, kam pasėti, užauginti ir sudoroti turi tinkamus padargus. Todėl daug kur sėjomaina susiaurėjo iki dviejų-trijų narių, o kai kur augalai, ypač javai, atsėliuojami, vyrauja neariamasis žemės dirbimas.

Visa tai lėmė piktžolių floros pasikeitimus per palyginti trumpą laiką - išplito ir tebeplinta vienaskiltės bei sunkiau naikinamos dviskiltės piktžolės. Jei norime, kad naudojami herbicidai dėl atsirandančio piktžolių atsparumo jiems išliktų veiksmingi, reikia atsiminti, kad piktžolių kontrolė - tai ne tik tiesioginiai veiksmai: purškimas herbicidais, akėjimas ir t. t., bet ir kiti darbai, lemiantys spartų pasėlio vystymąsi bei didinantys augalų sugebėjimą konkuruoti.

Siekiant išvengti piktžolių kultūrinių augalų pasėliuose, ekologiniu ir ekonominiu atžvilgiu labai svarbu išnaudoti visus integruotos augalų apsaugos elementus: sėjomainą, žemės dirbimą, parinkti tinkamą veislę, trąšas ir kitus technologinius parametrus.

Kiekvieną auginimo technologijos priemonę, kuri padeda kultūriniams augalams greičiau sudygti, užaugti, kartu didina jų gebėjimą konkuruoti su piktžolėmis, galima laikyti piktžolėtumo kontrole.

Vis dėlto kol kas pats veiksmingiausias ir pigiausias piktžolių kontrolės būdas - purškimas herbicidais. Herbicidus reikia pasirinkti pagal tai, kokios piktžolės vyrauja javų pasėliuose, o leistinus kiekius diktuoja purškimo laikas, piktžolių ir kultūrinių augalų augimo tarpsnis, oro sąlygos.

Javai, ypač žieminiai, yra vieni geriausiai su piktžolėmis konkuruojančių augalų, ir jų grūdų derlių piktžolės (jei dominuoja dviskiltės) paprastai sumažina nedaug - apie 10 procentų. Visgi nereikėtų numoti į jas ranka, ypač į kibiuosius lipikus, bekvapius šunramunius, apskritalapes ir raudonžiedes notreles, dirvines našlaites. Pastarosios, išnykus kitoms piktžolių rūšims, labai išplinta.

Nesunaikinus piktžolių, žymiai sudėtingiau nuimti derlių, padidėja išlaidos grūdams valyti ir džiovinti. Be to, piktžolių sėklos didina grūdų drėgnumą, užteršia dirvą, todėl po piktžolėto priešsėlio auginant kitus augalus didėja išlaidos herbicidams ar kitoms piktžolių kontrolės priemonėms. Situacija žymiai sudėtingesnė, jei žieminiuose dominuoja vienskiltės piktžolės - tada galima netekti trečdalio ar net pusės grūdų derliaus.

Išplito dirvinės smilguolės

Žieminiuose javuose daugelyje Lietuvos rajonų išplito dirvinės smilguolės, kai kuriuose plotuose galima aptikti po 400-700 šių piktžolių kvadratiniame pasėlio metre. Dirvinės smilguolės - vienametės žiemojančios vienaskiltės piktžolės. Šiaurinėje Europoje dirvinės smilguolės sėklos dygsta vasaros pabaigoje bei rudenį, dygimo pikas - rugsėjo pabaiga-spalio pradžia. Dirvinės smilguolės sėklos dirvoje ilgai neišsilaiko, be to, jų ramybės periodas neilgas. Šios savybės ir tai, kad smilguolės geriau dygsta rudenį, leidžia įvardyti šias piktžoles kaip problemiškas rudenį sėjamuose žieminiuose javuose. Tai jau savo kailiu patyrė ir mūsų krašto žemdirbiai - smilguolės žieminių javų pasėliuose ypatingai dažnos. Kadangi šių piktžolių sėklos kaupiasi viršutiniame dirvos sluoksnyje, o daigumą išlaiko ketverius ir daugiau metų, joms plisti išskirtinai palankus veiksnys - sėjomainos nebuvimas ir neariamasis dirvos dirbimas. Javų pasėliuose esant dirvinių smilguolių, reikia naudoti herbicidus, kurie naikina konkrečiai šias piktžoles - kitu atveju, išnykus plačialapėms dviskiltėms, dirvinės smilguolės išplis dar labiau. Iš tinkamų paminėtinos šios veikliosios medžiagos: fenoksiprop-P-etilas, jodosulfuronas, izoproturonas, pinoksadenas, prosulfokarbas, sulfosulfuronas.

Žieminiuose javuose herbicidus patartina naudoti iš rudens, ypač tuose plotuose, kurie sėjami anksčiau ir kuriuose yra išplitusios smilguolės. Rudenį naudojamų herbicidų sąrašas nėra labai ilgas ir jie (išskyrus Lograną) skirti smilguolių kontrolei.

Vėlyva sėja - išsigelbėjimas nuo piktžolių?

Ką reikėtų žinoti naudojant tokius preparatus, kaip Boxer, Komplet, Legacy Pro, Picona, Flaitar ir kitus, turinčius dirvinį veikimą? Pirmiausia tai, kad piktžolės geriau sunaikinamos, jei purškimo metu dirva būna pakankamai drėgna, jos paviršius lygus, be grumstų ir augalų liekanų, o piktžolės tik pradėjusios dygti.

Pasigirsta nuomonių, kad javai, nupurkšti herbicidais iš rudens, blogiau žiemoja. Herbicidų efektyvumo tyrimo bandymuose to pastebėta nebuvo. Bet tikrai aišku, - tą parodė ir tyrimai, ir praktinė patirtis - kad javų sėja turi būti kokybiška: grūdai tolygiai įterpti į dirvą, nes kitu atveju jie nesudygs ir pasėlis bus retesnis negu tikimasi.

Praktikoje pasitaiko bandymų žieminius kviečius pasėti labai vėlai ir taip išvengti piktžolių konkurencijos. Kai kurias metais tai pavyksta. Vokiečių tyrėjai teigia, kad jei žieminiai kviečiai sudygo, tai ir peržiemos. 2013-2014 m. žiema parodė, kad geriau žiemojo žieminiai kviečiai, sėti vėliau, ir sėjos laikas kai kuriais atvejais turėjo netgi didesnę įtaką negu veislė.

Vis dėlto labai užvilkinti sėją Lietuvos sąlygomis rizikinga, mat yra tikimybė, kad liks visai nepasėta: prasideda rudeniniai lietūs, sunku ar net neįmanoma įvažiuoti į dirvą, o kartais pasitaiko ir ankstyvi šalčiai, todėl drastiškas sėjos vėlinimas, siekiant sumažinti piktžolių ir žieminių javų konkurenciją, tikrai labai rizikingas.

Pavasarį - kuo anksčiau nupurkšti

Jei herbicidai iš rudens nebuvo purškiami, būtina tai padaryti kuo anksčiau pavasarį, kai tik leidžia sąlygos: prasidėjusi javų vegetacija, pradžiūvusios dirvos, dienos temperatūra ne žemesnė kaip 10 °C. Nerekomenduojama javų purkšti esant šalnoms, mat tada susilpnėja herbicidų veikimas, javai būna jautresni ir taip pat gali nukentėti nuo herbicidų.

Kodėl svarbu pavasarį laiku sunaikinti piktžoles? Kelerių metų patirtis parodė, kad javai gali vegetuoti iki sausio mėnesio, kartu pasėlyje vegetuoja ir piktžolės. Todėl, planuojant piktžolių kontrolę javų pasėlyje, reikia atsižvelgti į tai, kad pavasarį jos jau gali būti daugiau išsivysčiusios ir, vėlinant purškimą, jų kontrolė gali būti neefektyvi.

Reikėtų pasistengti piktžoles nupurkšti, kol jos nepradėjo žydėti. Dėmesį atkreipti reikia ir į tuos pasėlius, kurie žiemodami nukentėjo - jie bus piktžolėtesni, nes išnykusius javus pakeičia piktžolės, dažniausiai baltosios balandos, kartais išplinta ir paprastosios rietmenės.

Net jei herbicidai naudoti iš rudens, javų pasėlį rekomenduojama patikrinti ir pavasarį ir, esant reikalui, purškimą pakartoti. Jei iš rudens buvo sunaikintos vienaskiltės (smilguolės), pavasarį gali tekti dar kontroliuoti dviskiltes - ypač kibiuosius lipikus, bekvapius šunramunius.

Žieminiams javams yra nemažas spektras herbicidų, bet būtina atkreipti dėmesį į tai, kokia produkto veiklioji medžiaga ir kokiai grupei ji priklauso. Lietuvoje jau aptikti atsparumo herbicidams atvejai. Kad išvengtume šio reiškinio ten, kur jo dar nėra, negalima kelerius metus iš eilės purkšti tos pačios grupės veikliąja medžiaga.

Pasitaiko atvejų, kai atsėliuodami javus žemdirbiai ne tik kad nežiūri, kokiai grupei priklauso naudojamas herbicidas, bet apskritai visada purškia tuo pačiu produktu, o tai tiesiausias kelias rezistentiškumo link.

Javų herbicidų suskirstymas pagal HRAC grupes

Reikia atsiminti, kad mažiausia tikimybė, jog atsparumas atsiras O grupės herbicidams - 2,4 D, MCPA ar kitiems. Nors šių herbicidų registruota ne taip jau mažai, bet dėl palyginti neplataus veikimo spektro (neefektyvūs nuo pagrindinių žieminių javų piktžolių: šunramunių, lipikų, notrelių, žliūgių) ir keliamų reikalavimų oro temperatūrai bei augalų augimo tarpsniui, jie nėra plačiai naudojami.

Kur kas didesnis atsparumo pavojus yra produktams, kurie priklauso A ir B grupėms. Todėl planuojant herbicidų rotaciją, reikia pasistengti, kad pasėlyje metai iš metų nesikartotų tos pačios grupės produktų naudojimas. Kita vertus, rudenį patartina naudoti kitų grupių herbicidus, nes pavasarį greičiausiai prireiks B grupės preparatų - įvairūs sulfuronai, kurių veikliosios medžiagos tribenuronmetilas, tritosulfuronas, metsulfuronas, amidosulfuronas, florasuramas ir kitos.

Ona AUŠKALNIENĖ

Mano ūkis, 2014/11