Daugelis ūkininkų yra susidūrę su išankstinėmis grūdų ar pieno supirkimo sutartimis. Ūkininkai stebi pasaulinių pieno ir grūdų kainų tendencijas, peržiemojusių pasėlių kokybę, seka politinius įvykius, norėdami išsiaiškinti, ar verta dėl grūdų ar pieno kainos su supirkėjais tartis iš anksto. Kuo ypatingi išankstiniai sandoriai ir kaip dėl šių sandorių kylančius ginčus spendžia Lietuvos teismai.

Paprastai keletą metų iš eilės kylant kainoms, ūkininkai ir toliau tikisi, kad jos augs, todėl vengia minėtų sutarčių, tikėdamiesi kuo brangiau parduoti produkciją. Kita vertus, krentant kainoms žaliavų rinkose, ūkininkai persvarsto, ar nevertėtų dalies produkcijos parduoti dar jos negavus ir taip sumažinti riziką dėl galimo tolesnio kainų mažėjimo.

Riziką dėl grūdų ir pieno kainų pokyčių galima valdyti įvairiais būdais: sudaryti išankstines sutartis su supirkėjais, sudaryti išvestinį sandorį finansų rinkose dėl grūdų ar pieno kainų pokyčių ir pan. Kiti ūkininkai ieško rizikos ribojimo būdų, susitardami dėl grūdų saugojimo (stengiamasi sulaukti palankesnės grūdų kainos pavasarį), tačiau šis būdas gali nuvesti prie didelių nuostolių, jeigu krinta žaliavų kainos ar netinkamai saugomi grūdai. Lietuvoje apsisaugoti nuo rizikos dažniausiai naudojamasi išankstinių sutarčių sudarymu. Šis būdas pasirenkamas dėl gana aiškios sandorio struktūros: ūkininkas A susitaria su supirkėju B dėl grūdų ar pieno kainos, kiekio ir pardavimo terminų ateityje. Šios sąlygos patvirtinamos šalių sudaromu sandoriu.

Kiti būdai, pavyzdžiui, bankų ir finansų maklerio įmonių siūlomi išvestiniai sandoriai, dažnam ūkininkui kelia abejonių dėl jų sudėtingumo. Sudarydamas išvestinį sandorį, ūkininkas turi įsipareigoti pirkti arba parduoti tam tikrą finansinį instrumentą, kurio kaina priklauso nuo grūdų ar pieno kainų. Grūdų kainai krentant, ūkininko finansinio instrumento kaina kyla, todėl jo patirtus nuostolius iš dalies padengia minėtas kainos prieaugis. Kita vertus, už sandorį ūkininkas bankui moka tarpininkavimo mokestį, taip pat gali tekti patirti ir kitų investicinių nuostolių, jei grūdų kaina kyla. Taigi dėl paprastumo ir aiškumo ūkininkai renkasi išankstinius sandorius.

Išankstinių sutarčių privalumai ir trūkumai

Bene didžiausias išankstinių sandorių privalumas yra susijęs su galimybe ūkininkui bent iš dalies apsidrausti nuo žaliavų rinkos pokyčių. Antai prieš metus rapsų supirkimo kainos svyravo apie 1 150 Lt už toną, o šiuo metu nesiekia ir 1 000 Lt. Taigi praeitais metais išankstinį sandorį sudaręs ūkininkas šiemet būtų gavęs nemažai papildomų pajamų. Ūkininkai įvardija ir kitą privalumą - išankstinės pardavimo sutartys leidžia greičiau parduoti produkciją. Pasirašius sutartį, supirkėjas privalo supirkti produkciją, todėl ūkininkas gali būti tikras, kad ją supirkti nebus atsisakyta, pavyzdžiui, dėl to, kad pasiūlai viršijant paklausą grūdų jau yra supirkta pakankamai.

Kita vertus, išankstiniai sandoriai yra susiję su tam tikromis grėsmėmis. Pirmiausia, akivaizdu, kad kylant kainoms, ūkininkas privalo parduoti produkciją už žemesnę kainą. Pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, išankstinio supirkimo sutartis nėra privaloma. Ją ūkininkas gali kasmet sudaryti ar nesudaryti su daugeliu grūdų supirkimu užsiimančių subjektų. Tad sutarties nevykdančiam ūkininkui gresia civilinė atsakomybė nepardavus produkcijos už žemesnę kainą negu rinkoje. Antra, susiklosčius nepalankioms gamtinėms sąlygoms, ūkininkas gali neturėti pakankamai grūdų, kuriuos įsipareigojo parduoti. Nepardavus sutarto kiekio, gali tekti padengti susijusius supirkėjo nuostolius, t. y. mokėti baudą, netesybas ir kitus įrodytus nuostolius. Trečia, dažnai išankstinio produkcijos pardavimo sutartys būna parengiamos supirkėjo, todėl ūkininkas net neperskaitęs jas pasirašo. Būtina atsižvelgti į tai, kad teismai ūkininką vertina taip pat, kaip ir kitus verslininkus (pavyzdžiui, grūdų supirkėjus), todėl abiem šalims sudarant išankstines sutartis taiko vienodus apdairumo ir rūpestingumo standartus. Iš to išplaukia, kad ūkininkas, sudarydamas sutartį, vėliau turi nedaug galimybių teigti, kad jam sutarties sąlygos nebuvo aiškiai atskleistos ar žinomos.

Bendradarbiavimas lemia, ar pavyks susitarti taikiai

Susiklosčius aplinkybėms, kai nėra galimybės įvykdyti numatytų įsipareigojimų, sutarties šalių bendradarbiavimo principas reikalauja, kad ūkininkas nedelsdamas apie tai praneštų supirkėjui. Tai naudinga abiem šalims - ir supirkėjui, ir ūkininkui. Laiku gavęs informaciją supirkėjas turėtų galimybę sumažinti patiriamus nuostolius, galėtų ieškoti alternatyvių būdų, kaip įvykdyti verslo partneriams duotus įsipareigojimus. Ūkininko ir supirkėjo ginčui dėl įsipareigojimų neįvykdymo pasiekus teismą, šis vertintų, ar ūkininkas nedelsdamas informavo supirkėją apie negalėjimą vykdyti sutarties. Jei taip, tuomet tai būtų švelninanti aplinkybe ūkininko naudai.

Kita vertus, šalių bendradarbiavimo pareiga svarbi ir tuo atveju, jei dėl tam tikrų priežasčių supirkėjas vengia supirkti produkciją. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtame ginče dėl nuostolių, patirtų dėl to, kad UAB „Rapsoila" nesupirko iš UAB „Žvalguva" rapsų aliejaus, teismas pažymėjo, kad sutarties galiojimo metu UAB „Žvalguva" nebendradarbiavo su UAB „Rapsoila" ir nepareiškė pretenzijos dėl aliejaus nesupirkimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis teismas vertino, kad  „Žvalguva" pati apsisprendė nebeparduoti rapsų aliejaus „Rapsoilai", todėl pastaroji neprivalo padengti visų tariamų „Žvalguvos" nuostolių (sumokėti skirtumą tarp kainos, už kurią UAB „Žvalguva" pardavė rapsų aliejų trečiajam asmeniui, ir su UAB „Rapsoila" sutartos kainos). Šis pavyzdys įrodo, kaip svarbu stengtis ginčą išspręsti taikiai, t. y. kilus ginčui, raštu išdėstyti savo poziciją ir teisinius argumentus. Kai šalys bendradarbiauja, ginčas išsprendžiamas taikiai ir su mažiausiais nuostoliais.

Siekiant taikaus ginčų sprendimo, dažnai yra pasirašomos taikos sutartys, kurios šalims turi galutinio sprendimo galią. Vadinasi, tokią sutartį pasirašęs ūkininkas nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą. Taikos sutartimi ūkininkas ir supirkėjas abipusių derybų būdu susitaria dėl galimybės nutraukti ar pakoreguoti išankstinio supirkimo sutartį, panaudojant, pavyzdžiui, dalinį nuostolių atlyginimą, termino vykdyti įsipareigojimus pratęsimą, supirkimo kainos koregavimą ir pan. Taikos sutartimi yra užtikrinama socialinė taika - šalys geba ginčą išspręsti be teismo intervencijos. Taikos sutartis leidžia išvengti bylos nagrinėjimo teisme išlaidų, atstovavimo teismuose išlaidų ir yra greitesnis būdas susitarti. Deja, pasitaiko atvejų, kai nei ūkininkas, nei supirkėjas to tiesiog nenori.

Ginčų sprendimai teismuose

Smarkiai pakilus žemės ūkio produkcijos kainoms, jas iš anksto už mažesnę kainą parduoti sutarę ūkininkai jaučiasi nepelnytai apgauti. Taigi dažnas jų prašo pakeisti jau sudarytą išankstinę sutartį. Supirkėjams atsisakius ieškoti kompromiso, ūkininkai vengia vykdyti savo įsipareigojimus. Dėl nevykdomų įsipareigojimų supirkėjai, remdamiesi išankstinėse sutartyse aptartomis aplinkybėmis, kreipiasi į teismą, reikalaudami iš ūkininko atlyginti dėl įsipareigojimų nevykdymo atsiradusius nuostolius.

Neseniai Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą dėl UAB „Agrorodeo" reikalavimų žemės ūkio bendrovei „Šilagalis". „Agrorodeo" nurodė, kad šalys 2010 metais sudarė grūdų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ŽŪB „Šilagalis" įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pristatyti bendrovei „Agrorodeo" 300 tonų rapsų, o UAB „Agrorodeo" įsipareigojo šiuos grūdus priimti ir už juos atsiskaityti (bendra sutarties vertė be PVM - 282 000 Lt). Atsakovė ŽŪB „Šilagalis" nepristatė bendrovei „Agrorodeo" nė vienos tonos rapsų, teigdama, kad dėl nepalankių oro sąlygų sutartyje nurodytos kultūros neužaugo, jų kokybė ir kiekis neatitinka numatytų sutartyje.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ŽŪB „Šilagalis" nepristatė ir tos dalies grūdų, kurie nebuvo iššalę, be to, per visą sutarties galiojimo laiką neinformavo bendrovės „Agrorodeo", kad sutarties įvykdyti negalės. Teismas pastebėjo, kad ŽŪB „Šilagalis" apie tai partneriams pranešė tik vasaros pabaigoje, o išaugintą derlių iš tiesų pardavė tretiesiems asmenims už didesnę kainą, nei buvo sulygta su UAB „Agrorodeo".

Įvertinęs minėtas aplinkybes, Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad žieminių grūdų sunykimas dėl nepalankių klimato sąlygų nebuvo priežastis, dėl kurios atsakovas neįvykdė sutarties, ir kad tai negali būti laikoma neginčijama aplinkybe, atleidžiančia bendrovę „Šilagalis" nuo sutarčių vykdymo. Atsižvelgdamas į tai, teismas iš ŽŪB „Šilgalis" priteisė bendrovei „Agrorodeo" reikalaujamą sumą.

Šis pavyzdys rodo, kad itin svarbus veiksnys yra ūkininko sąžiningumas nurodant aplinkybes, dėl kurių sutartis yra nevykdoma. Aukščiausiojo Teismo nuomone, jei sutarties nevykdymo priežastis yra ūkininko apsisprendimas parduoti produkciją kitam supirkėjui, ūkininkas turi būti laikomas veikiančiu nesąžiningai. Taigi dar prieš sudarant išankstines produkcijos pardavimo sutartis, ūkininkai turėtų keletą kartų pamatuoti, ar juos tenkina siūloma išankstinė kaina ir ar jie yra tikri, kad sugebės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Sudarius sutartį ir esant galimai nepalankioms (neįvykdomoms) sąlygoms, ūkininkas turėtų kaip įmanoma greičiau informuoti supirkėją apie situaciją, nes piktybiškas vengimas tai daryti jam gali baigtis dideliais nuostoliais.

Vytautas ŠENAVIČIUS

Mano ūkis, 2014/11