Australija - išskirtinė šalis ne tik savo gyvūnija, bet ir augmenija. Žemyne, besidriekiančiame nuo tropikų šiaurėje iki vidutinių platumų pietuose, yra puikios sąlygos augti ir derėti visų rūšių augalams - ir įprastiems mūsų soduose, ir šilumamėgiams tropiniams, ir tik Australijoje augantiems. Kas ir kaip auginama Australijos soduose?

Makadamijos, pasifloros, mangai, ananasai ir daugelis kitų - plačiausiai auginami sodo augalai Australijos subtropinėje dalyje, Karalienės žemėje (Queensland), kuri pristatoma kaip vienas iš pagrindinių sodininkystės regionų šalyje. Tačiau nusileidus porą šimtų kilometrų į pietus ir kiek pakilus į Granitinio diržo (Granite Belt) kalnyno aukštumas, ananasus keičia kopūstai, vietoj pasiflorų puikiausiai dera obelys, braškės ir vynuogės. Tokia klimato įvairove nedideliame plote puikiai naudojasi braškių augintojai - įveisę savo braškynus įvairiose vietose, uogas gali skinti ir pateikti į rinką ištisus metus.

Braškės skinamos aštuonis mėnesius

Apsilankius pas braškes auginantį ūkininką ir pasiteiravus apie auginimo technologijas, nustebino atsakymas, kad braškes augina tik kaip vienų metų kultūrą. Daigus sodina rudenį, vienus metus leidžia joms derėti ir keliasi į naują plotą.

Dar didesnė nuostaba buvo sužinojus, kad uogos skinamos net aštuonis mėnesius, o vidutinis derlius viršija 80 t/ha. Tokį derlingumą pasiekti Lietuvoje galima tik susumavus dviejų - trijų metų derlius, nes mūsų derėjimo sezonas - tik du mėnesiai. Pagrindinė veislė, auginama šiame Australijos krašte, - dienos ilgumui neutrali Albion.

Daigai visada perkami iš kuo tolimesnių regionų, ir ne dėl to, kad augintojai patys negali padauginti, bet dėl pašaknio ligų grėsmės sumažinimo - tikimasi, kad kituose rajonuose bus skirtingos grybinių ligų rasės ir kitokie braškių augalai, manoma, kad perkelti į naują vietą, tokie daigai mažiau sirgs. Dirvos aplankytame regione tikrai ne pačios geriausios - drėgmės nesulaikantis granitinės kilmės smėliukas. Todėl visas reikalingas maisto medžiagas tenka pateikti per laistymo sistemą. Pats augintojas juokiasi, kad turi hidroponiką ne uždarame grunte, bet lauko sąlygomis.

Pasibaigus braškių skynimo sezonui šiame braškyne, ūkininkas nelieka be darbo ir be pajamų. Mat kitas jo įveistas braškynas yra už šimto kilometrų, arčiau vandenyno kranto, kur žiemos nebūna, todėl braškėms augti ir derėti metų laiko apribojimų nėra. Gerai išnaudodamas gamtos privalumus, ūkininkas šviežias braškes parduoda ištisus metus.

Ar auginti, ar perdirbti?

Perdirbti vaisiai ir uogos, ypač tokie, kurie dėl prastesnės kokybės netinka vartoti švieži, sukuria pridėtinę vertę. Štai viename mažame Australijos šeimos ūkyje ištisus metus netrūksta lankytojų. Plūsta čia žmonės ir paskanauti, ir lauktuvių įsigyti. Kūrybingi ūkininkai kuria receptūras įvairiam skoniui - džemus ir antpilus, vyną ir saldainius, pastą ir pagardus ir dar daug kitų produktų iš vaisių ir daržovių.

Vieni ūkininkai, patys anksčiau turėję nedidelį sodą, nusprendė, kad auginimas pernelyg priklauso nuo gamtos malonės, todėl dabar žaliavą superka iš aplinkinių ūkininkų, o patys specializuojasi tik vaisių, uogų ir daržovių perdirbime. Receptūras kuria žmona su dukra ir ... lankytojai. Paragavę vieno ar kito produkto, jie vėliau atsiunčia receptų iš Indijos, Amerikos ar Europos. Ūkininkas įsitikinęs, kad perdirbti vaisius, uogas ir daržoves yra nepalyginamai pelningiau, negu parduoti šviežius.

Obuolių augintojų mažėja, bet jų sodai didėja

Dar prieš dešimt metų Granitinio diržo regione obuolius augino per 1 000 ūkininkų. Jų istorija įdomi - visiems Europoje kariavusiems australams valstybė išskyrė po lopinėlį žemės. Pabuvę Prancūzijoje ar Italijoje, kareiviai užsidegė veisti europietiškus sodus ir vynuogynus. Šiuo metu obuolių augintojų liko tik 120. Nors bendras sodų plotas beveik nesumažėjo - likę sodininkauti ūkininkai perpirko sodus iš pasitraukusiųjų. Priežastis paprasta - australų apskaičiavimu, šeimai išgyventi reikia ne mažiau kaip 40 ha obelų sodo.

Didžiausias sodininkas valdo per 400 ha sodų, dar keli ūkininkai - po 200 ha. Penki didžiausi augintojai išaugina per 80 proc. regiono obuolių! Likę 115, norėdami konkuruoti kainomis ir sėkmingai dalyvauti rinkoje, susivienijo į kooperatyvą su bendromis saugyklomis, rūšiavimo linijomis ir bendra pakavimo įranga.

Krušos - devynis kartus per metus

Australija turėtų būti draudikų rojus, o tiksliau - pragaras, nes gamtos stichijos čia dažnos. Bet australai labiau pasitiki savo jėgomis ir visus obelų sodus (per 90 proc.) uždengė dangomis. Kitaip derliaus neturėtų. Uždangos nuolatinės (ne taip, kaip Europoje, kur dengiama tik numatomos krušos metu), ilgalaikės, tveria daugiau kaip 15 metų. Gražu buvo dairytis į įvairiaspalves dangas - raudonas, mėlynas, pilkas, baltas.

Seniau buvo manoma, kad dangos spalva gali turėti teigiamos įtakos vaisių spalvai ir augimui, tačiau dabar moksliniais tyrimais įrodyta, kad taip nėra. Efektyviausios baltos ar pilkos dangos - obuolių veislėms, kurios nelinkusios spalvintis, skiriama balta danga, kitoms - pilka, kad mažiau būtų saulės nudeginimų.

Sodai uždengti ne tik iš viršaus, bet ir šonai. Pasirodo, kad taip įmanoma apsisaugoti nuo didžiausių kenkėjų - skraidančiųjų lapių. Tai savotiški, tik Australijai būdingi, 3-5 kg sveriantys šikšnosparniai, kurie mėgaujasi visų rūšių vaisiais. Australai juokauja, kad atlekia jų gauja į sodus, prisirenka obuolių, pasikiša po pažastimis ir atgal į mišką, kur tik graužtukai mėtosi.

Gerai, kad kengūros nekenksmingos, jos tik gražiai žolytę ravi. Kaip ir koalos, kurios tik eukaliptų, o ne obelų lapus rupšnoja. Dangų taip pat reikia ir dėl kito (šįkart bent jau nedidelio) karantininio vabzdžio - Australijos vaisinei musei. Bandomi ypač tankūs tinklai, kurie mechaniškai neleidžia musėms į sodus patekti.

Obuoliams didėjant, kaina mažėja

Australai mėgsta pabrėžti savo išskirtinumą - kartais rimtai, kartais ironizuodami. Skiriasi jie ir savo sodininkystės pomėgiais - pasirodo, čia labiausiai perkami mažesni obuoliai, iki 60-65 mm skersmens. Ir mokama už tokius didesnė kaina. Gal todėl Australijos soduose užuomazgos retinamos tik rankomis ir labai neintensyviai.

Populiariausios veislės Gala, Pink Lady, Kaili nėra stambiavaisės, tačiau labai derlingos. Vidutinis regiono derlius - 41 t/ha, o pirmaujančiuose ūkiuose skinama per 80 tonų. Ir taip kasmet.

Palankios gamtinės sąlygos ir geras apšvietimas lemia tai, kad vaismedžiai beveik nepramečiuoja. Mokslininkų teigimu, 100-110 t/ha derlingumas yra ne fantastika, o artimiausia realybė, todėl net svarsto, kad tokios nederlingos (?!) veislės kaip Gala, užauginančios 45-55 t/ha derlių, reikėtų atsisakyti.

Sodai daugiausia veisiami su pusiau žemaūgiu M.26 arba su vidutinio augumo MM.106 poskiepiu, nes dėl prastų dirvų su žemaūgiu M.9 sunku išauginti pakankamo dydžio obelis. O vaismedžiai Australijoje aukšti - ir net labai. Įprastas aukštis - iki 4,5-5 metrų. Tačiau vaismedžių formos labai intensyvios: arba centrinės ašies vainikas, arba aukštoji verpstė. Nors vaismedžiai sodinami tankiai (eilėje kas 1-1,25 m, iki 3 000 vnt./ha), tačiau, tinkamai formuojant, užpavėsinimo nėra. Tam, aišku, padeda ir aukštai kybanti saulė.

Žemės ūkyje darbuojasi europiečiai

Visame pasaulyje sodininkai skundžiasi, kad neužtenka darbo jėgos. Nieko naujo ir Australijoje. Nors minimalus valandinis atlyginimas yra 25 Australijos doleriai (apie 60 Lt), tačiau patys australai už tokį atlyginimą sunkių ir purvinų (kaip jie patys sako) žemės ūkio darbų dirbti nesutinka. Ūkininkų išsigelbėjimas - jaunimas iš Europos. Jau daugelį metų jaunuoliai iš Vokietijos, Danijos, Nyderlandų važiuoja į Australiją užsidirbti. Gauna jie vienų metų darbo vizą, mėnesį kitą padirba ūkyje, po to keliauja, kol baigiasi pinigai ir...  vėl iš pradžių: darbas - kelionės ir t. t.

Australai net specialų terminą tokiems jaunuoliams sugalvojo - „backpackers" (laisvai verčiant - „kuprinėtojai"). Teko soduose ne su vienu tokiu jaunuoliu pasikalbėti - džiaugiasi, kad kartu ir šalį pamato, ir anglų kalbą patobulina, ir dar kartais kelionei namo pinigų susitaupo. Patenkinti ir australų ūkininkai, kad yra kam darbus nudirbti, ir kaimo užeigų savininkai, kad daug alaus išgeriama. Tiesiog ideali situacija, kai visi laimingi.

O kad australai nuolat atsipalaidavę ir laimingi, galima patirti kiekviename žingsnyje. Patys apie save kuria anekdotus, nors labiausiai šaiposi iš savo artimiausių kaimynų - Naujosios Zelandijos, su jais ir sodininkystės srityje aršiai konkuruoja.

Tikslios technologijos - sėkmės garantas

Įveisti sodą niekur nėra pigu. Australai skaičiuoja, kad vieno medelio pasodinimas, su atramine konstrukcija ir laistymo sistema, kainuoja 40 dolerių (apie 96 Lt). Vieno hektaro uždengimas danga - dar 15 tūkstančių Australijos dolerių (apie 36 000 Lt). Išlaidos didelės, todėl visi būtini technologiniai darbai turi būti tiksliai atlikti.

Vaismedžiai preciziškai formuojami, visos šakos į horizontalią padėtį atlenkiamos naudojant raištelius arba strypelius. Gal tik JAV esu matęs tiek daug raištelių soduose. Per vešlus augimas stabdomas augimo reguliatoriumi Regal. Nors jis ir brangus, tačiau obelys juo purškiamos net 5 kartus per metus. Nauji ūgliai tada auga tik vaismedžių viršūnėse, o saulės spinduliai prasiskverbia iki pat vainiko apačios.

Į uždengtus sodus žiedams apdulkinti atvežamos bitės arba kamanės. Artėjant skynimo laikui, visi sodai apdorojami augimo reguliatoriumi Retain, stabdančiu vaisių nokimą ir priešlaikinį kritimą.

Visose saugyklose veikia speciali kontroliuojamos atmosferos įranga ir dar jos papildomai uždujinamos Smartfresh dujomis, kad vaisiai ilgiau laikytųsi. Šios dujos sustabdo etileno sintezę vaisiuose, ir obuoliai net keliolika mėnesių gali išsilaikyti visiškai nenokdami.

Rūšiavimo linijos su videosistema, nustatančia vaisių pažeidimus, jau daug kur ne naujiena, tačiau čia jau įdiegtos linijos su NIR (artimąja infraraudonųjų spindulių) sistema, leidžiančia rūšiuojamus obuolius, jų negadinant, suskirstyti pagal minkštimo kietumą, sausųjų medžiagų kiekį ir atmesti vaisius su parudavusiu minkštimu.

Kad ir ką augintum, kad ir kurioje pasaulio dalyje gyventum, sodininkystės problemos tos pačios - realizacija, darbo jėga, nepakankamos pajamos, sunkumai su augalų apsauga. Nieko nauja po saule, nebent faktas, kad pati saulė per pietus žymi Šiaurę, o jai nusileidus, vietoj Grįžulo Ratų pateka Pietų Kryžius. Tačiau kiekvienoje šalyje yra sava patirtis, savi ypatumai, ir visada yra ko pasimokyti ir pritaikyti Lietuvos sodininkystėje.

Darius KVIKLYS

Mano ūkis, 2014/11